Kaip kvaila, žmogus pučiasi nuo valdžios, populiarumo ir turtų troškimo, o štai čia pat šalia medžiai, kaip gyvas įrodymas, nusimetę savo brangiausią turtą – lapus – stovi prieš Tave pliki, visko netekę, ir tik todėl gyvi – iš Tavo malonės.
„Ir aš kaip medis/šalia šito tako/stoviu nusiminęs/vėl tavęs netekęs“…