Prasidėjus prezidentės Dalios Grybauskaitės antrajai kadencijai kyla klausimas, kokie bus jos prioritetai, kaip ir kiek ji pasikeis. Ir kas gali ją skatinti ar įtikinti pasukti nauja linkme?
Prezidentės padėtis yra unikali. Ji skiriasi nuo eilinių darbuotojų, kurie turi savo viršininkus ir kurių darbo kokybė vertinama kasmet. Negalime lyginti jos ir su kitais politikais, kurie kasdien bendrauja su savo kolegomis, bendrapartiečiais ir neišvengiamai sulaukia kritiškų pastabų ir neigiamų savo darbo įvertinimų, ką puikiai žino Zigmantas Balčytis.
Valstybės galva valstybėje neturi sau lygaus, tad nėra kitų valstybės pareigūnų, kurie jaustųsi įpareigoti atvirai prezidentei kalbėti apie jos darbą ir to darbo trūkumus. Tokį vaidmenį galėtų atlikti artimi prezidento draugai, buvę bendražygiai, sena ištikima patarėjų komanda, bet prezidentės aplinka yra kitokia.
Prezidentė gali atsakyti, kad ji buvo perrinkta antrai kadencijai. Visi Lietuvos gyventojai turėjo progą vertinti jos prezidentavimą, o pergalė reiškia, kad jie yra patenkinti jos darbu, pritaria jos veiklai, tad ji gali dirbti, kaip dirbo iki šiol.
Vis dėlto prezidentė nelaimėjo pirmajame rate ir daugelis rinkėjų ne tiek balsavo už Z. Balčytį, kiek balsavo prieš ją. Kai kuriais atžvilgiais gerai, kad tai įvyko, nes ir maža nesėkmė gali padaryti žmogų kuklesnį, o kuklumas yra savybė, kuria nepasižymi S. Daukanto aikštė. Sveikintinas kiekvienas veiksnys, kuris verčia prezidentę kritiškiau save vertinti, suabejoti kai kuriais savo sprendimais.
Nuo pirmųjų jos prezidentavimo dienų buvo akivaizdu, kad bendravimas su žmonėmis nebuvo D. Grybauskaitės stiprybė. Akį itin rėžė jos polinkis iškviesti ministrus „ant kilimėlio“, iš anksto tai pranešus spaudai. Dažnai po tokio susitikimo prezidentūra paskelbdavo pranešimą, kuriame buvo išvardijami prezidentės priekaištai ministrui. Kartais tuos priekaištus viešai reikšdavo atitinkamas prezidento patarėjas, itin retai pati prezidentė. Bet kiekvienu atveju buvo sukeliamas slogus įspūdis, lyg griežta, bet teisinga mokytoja pabarė ir pamokė nevykusį mokinį, perspėdama jį, kad viskas baigsis blogai, jei jis nepasitemps.
Toks bendravimas kadaise gal ženklino mokytojo ir mokinio santykius, nors veikiausiai dauguma pedagogų laiko jį pasenusiu ir neveiksmingu. Bet prezidentas taip neturėtų bendrauti su savo ministrais. Koks bebūtų ministras (ar esame turėję tikrai prastų?), jis yra aukštas Lietuvos valstybės pareigūnas, kuriam patikėtos itin svarbios pareigos ir kuris atstovauja Lietuvai. Kai ministras pažeminimas ir leidžiasi būti pažeminimas, nukenčia ir valstybė. Dažnai apgailestaujama, kad Lietuvoje politikai ir aukšti valstybės pareigūnai nėra gerbiami, kad pašaipiai į juos žiūrima. Prie to prisideda ir iškvietimo „ant kilimėlio“ praktika.
Man sunku suprasti, kodėl politikai pakenčia tokį žeminimą. Prieš kokį dešimtmetį, kai dirbau Laisvosios Europos radijuje, viename redaktorių posėdyje Gruzijos tarnybos direktorius papasakojo, kad praeitą vakarą per nacionalinę televiziją prezidentas Michailas Saakašvilis iškvietė ir išplūdo kelis ministrus ir pagrasino juos atleisiąs, jei jie nepagerins savo darbo. Nustebau, kad nė vienas iš koliojamų ministrų neatsistojo, neišėjo iš laidos, ir kitą dieną neatsistatydino. Supratau, kad Gruzijai dar tolimas kelias į vakarietišką demokratiją ir kad M. Saakašvilis nėra tas politikas, kuris gebės atlikti šią svarbią užduotį.
Praeitą savaitę Finansų ministras Rimantas Šadžius buvo pirmasis ministras, iškviestas „ant kilimėlio“ šią kadenciją. Po susitikimo prezidentės spaudos tarnyba paskelbė pranešimą, padėtį komentavo patarėjas ekonomikos klausimais Nerijus Udrėnas. Esą prezidentė yra nepatenkinta Valstybinės mokesčių inspekcijos darbu, nes prastai surenkami kai kurie mokesčiai, ypač PVM. Taip pat pranešta, kad prezidentė įpareigojo Vyriausybę rasti būdų nedelsiant didinti gynybos finansavimą, jau šiemet skiriant papildomus 130 mln. Lt. R. Šadžius atsakė į žiniasklaidos klausimus apie susitikimą, bet prezidentė nebendravo su spauda.
Reikia įsidėmėti, koks keistas yra šis ritualas. Spaudai pranešama, kad įvyks susitikimas su ministru, leidžiama suprasti, kad jis sulauks priekaištų. Ministras atvyksta, pasikalba su prezidente, prezidentūra paskelbia pranešimą, nurodantį, kuo prezidentė nepatenkinta. O ministrai kukliai priima kritiką. Kam šis spektaklis reikalingas, kam jis naudingas? Jame nėra nė kvapo to kolegijiškumo, kuris turėtų ženklinti prezidentės ir ministrų tarpusavio santykius, nėra nė ženklo supratimo, kad abu dirba Lietuvos naudai, tad turėtų siekti tinkamiausių sprendimų.
Prezidentė turėjo pagrindo priekaištauti R. Šadžiui dėl jo pastabos, kad „krašto apsaugos finansavimas yra pakankamai didelis“. R. Šadžius kalbėjo lyg neegzistuotų partijų susitarimas smarkiai didinti gynybos išlaidas. Bet ar ministro iškvietimas ir viešas pabarimas geriausias būdas pakeisti jo nuostatas? Kodėl negalima apie tai privačiai pasikalbėti, į pasitarimą pakviesti ne tik R. Šadžių, bet ir premjerą bei Krašto apsaugos ministrą, o po to paskelbti bendrą pareiškimą apie poreikį didinti išlaidas? Būtų gerokai veiksmingiau. Viešai priekaištauti reikėtų, tik nepasisekus susitarti rimtais klausimais.
Tai, kad prezidentė gali normaliai bendrauti su ministrais, rodė jos susitikimas su Užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi. Po pokalbio Linkevičius pažymėjo, kad „mes kalbėjome pasitikėjimo atmosferoje. Tiesiog kalbėjome apie prioritetus“. Būtų gerai, kad šitokie susitikimai būtų norma, o ne išimtis.
tiesos.lt