„Tokios knygos dar nebūta. Dėl pribloškiančios išskirtinių įvykių ir faktų gausos ji tarsi susintetintas grynuolis“, – ką tik išleistos Vlado Terlecko knygos „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944–1953. Mitai ir tikrovės“ anonse savo įspūdžiais dalijasi LGGRTC Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininkas Gintaras Šidlauskas. Ir priduria: „Naujoji knyga – protestas prieš partizanų atminties niekinimą, jiems priskiriamų aukų skaičiaus klastotes, tikrųjų žudikų slėpimą, apie ginkluotą ir neginkluotą tautos būtinąją gintį.“Vienas iš knygos privalumų – teksto daugiabalsiškumas. Tautos priešinimosi okupacijai 1944–1953 m. istoriją autorius papasakojo, „pakalbinęs šimtus liudininkų ir pasitelkęs visus esamus šaltinius“.
Kaip teigiama knygos įvade, prieš šių laikų, cinizmą ir sovietinės istoriografijos gaivinimą pasisakantis V. Terleckas Lietuvos partizanų priešinimąsi okupantui, nors jis ir baigėsi pralaimėjimu be kapituliacijos, įvardijo kaip pergalę.
[…]
Naujai apie pokario pasipriešinimą
Jūsų dėmesiui siūlome DELFI.lt publikuotą Stanislovo Abromavičiaus pokalbį su neseniai mus pasiekusios knygos „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944–1953. Mitai ir tikrovės“ autoriumi ekonomistu dr. Vladu Terlecku.
Gimėte Krivasalio kaime netoli Saldutiškio 1939 metais. Pasipriešinimas okupantams prasidėjo Jūsų vaikystėje. Ar išliko atmintyje kas nors iš tų baisių karo po karo įvykių?
Mano pirmieji prisiminimai siekia tėviškės „išvadavimo“ dienas, kai eidamas penktus metus, nuo sovietinių kareivių slėpiausi tėvų augintose kanapėse, serbentų krūmuose. Matyt, buvau prisiklausęs išgąstingų suaugusiųjų kalbų. Ir šiandien matau, kaip įniršęs raudonarmietis plėšia nuo mūsų gryčios sienų priklijuotus nacmečio laikraščius, kurie turėjo troboje sulaikyti šilumą. Nepamiršau tėvų aimanų dėl „išvadavimo“ nuo beveik viso užgyvento turto (drabužių, avalynės, audinių ir kt.). Regiu mūsų gryčioje ant grindų pamestų šiaudų besiilsinčius partizanus, kitąkart besišildantį partizanų vadą ir jo pavaduotoją (jie išsigelbėjo rudenį panirdami į ežerą ir kvėpuodami per nendres). Iš atminties neišdilo stribų išsivaromo tėvo, skubančios į klojimą slėpti sviesto puodynės mamos paveikslai. Nugara nubėga šaltukas, prisiminus, kaip stribas nuo miegančių manęs ir brolio Jono nudengia antklodę, kaip mane su draugu, vaikėzus, grįžtančius nuo ežero, sulaiko enkavėdistai, iškrečia terbeles, kuriose nešėmės daugiau žolių nei žuveliokų. Tais laikais žvejai leisdavo vaikams tinklais ištrauktose žolėse sau paieškoti žuvų.
Nėra ko aiškinti, kokius jausmus kėlė vaikams ištremtų kaimynų sodybose džiūgaujantys stribai, daug trobų, žvelgiančių juodomis akiduobėmis. Baimę kėlė kiekvienas kareivių, stribų ir jų svitos – aktyvistų pasirodymas kaime. Šie, galintys atrodyti nereikšmingi faktai rodo tuomet vyravusią atmosferą, patvirtina literatūroje padarytą išvadą, kad vos ne visi buvome įtariamieji, „liaudies priešai“. Į tai mes, vaikai, reaguodavome nestojimu į Raudonojo kryžiaus, pionierių ir komjaunimo organizacijas, jų narių niekinimu. Neatsitiktinai mūsų pagrindinis žaidimas buvo „miškinių ir stribų karas“, kuriame niekas nenorėjome atlikti stribo vaidmens.
Kiauneliškio kautynės ilgus metus rudens ir žiemos vakarais buvo mūsų namuose besisvečiavusių vyrų pokalbių tema. Pasakojimų turinys kartojosi. Dėl to kartais nusivildavau nieko naujo neišgirdęs. Kodėl pasakotojams tai buvo svarbu? Jos buvo pirmosios ir didžiausios, pareikalavusios daug laisvės kovotojų gyvybių, pasididžiavimą kėlė vieno partizano drąsa ir sugebėjimas išmesti iš bunkerio priešo granatas. Kitiems pavyko išlikti gyviems, per gilų sniegą sužeistiems nubėgti didelį atstumą. Jaudino dėdės Vlado Mičėno pasakojimas, kaip jis kareivių buvo priverstas lįsti į bunkerį ištraukti rusų karininką. Anot jo, pirmukart pririšant ant jo kojos virvę, jis buvo dar šiltas, dėl jaudulio netvirtai pririšo virvę, ją kareiviams patraukus, ji atsirišo. Jam teko dar kartą lįsti į bunkerį. Tada nežinojome, kaip stoiškai mūsų vyrai pasitiko mirtį. Daug vėliau apie tai papasakojo iš Vorkutos lagerio grįžęs kautynėse sunkiai sužeistas Liudas Malakauskas. 7 ar 8 partizanai, sustoję ratu, sukalbėjo maldą, o tada ištraukė granatos žiedą… Ir iš kur paprasti kaimo berniokėliai pasisėmė tokio ryžto, drąsos?!
Žinią apie kautynių įnirtingumą ir kritusius atsiųsdavo miško medžiai. Nuo minų ir šūvių išdžiūvo pušys, jas žmonės vežėsi malkoms. Neretai pjaunant medžius, buvo aptinkamas „laiškutis“ iš kautynių–kulka. Kitos pokalbių temos buvo partizanų įvykdytas Saldutiškio puolimas, 1951 metų kovo 19 dienos kautynės Kiauneliškio miške, kaimynų ištrėmimas, žuvusių partizanų išniekinimas Saldutiškyje ir stribienių patyčios iš jų, įkalinimas, suėmimai, civilių nužudymas, kankinimai, stribų šaudymai (pvz., Krivasalyje jie iškrėtė „baiką“: eidami vieškeliu tratino į visas artimas sodybas), stribų vagiliavimai, kaimo smaugimas mokesčiais, prievolėmis, „paskolomis“. Atsivėrus KGB archyvui, paaiškėjo, kad LKP(b) Švenčionių aps. pirmasis sekretorius prašė atsiųsti daugiau NKVD kareivių ir iš lėktuvų sunaikinti miškų ir pamiškių kaimus! Virš Krivasalio skraidė dviviečiai lėktuvai. Turbūt vykdė žvalgybą. Jie keletą kartų sukėlė man, ėjusiam pas senelius, baimę, nes skrido žemai, mačiau kabinoje sėdėjusius du žmones, vienas jų laikė kažkokį tamsų ilgą daiktą, lydėjo iki senelių sodybos. Ypač išgąstis padidėjo, kai reikėjo pereiti kalnelį. Toks tas vaikiškas protelis! Tarytum negalėtų nušauti lygumoje. – Žinome, kad 1997 metais Jūsų šeimos rūpesčiu ir lėšomis Krivasalio kapinėse pastatytas kryžius-paminklas žuvusiems tėviškės partizanams. Kaip jie susiję su jūsų gimine ir kodėl kilo toks kilnus sumanymas? – Vien turėti bendrapavardį partizaną buvo pavojinga. Partizanaudami žuvo tėvų pusbroliai Antanas Krinickas-Romelis ir Kazys Terleckas. Pastarojo broliui Broniui pavyko pabėgti. A. Krinickas, vietos partizanų vadas, paliko gražius priminimus: buvo drąsus, sumanus, draudė susidorojimus su žmonėmis. Persirengęs civiliais rūbais, užsidėjęs ant peties dalgį nueidavo į Saldutiškį, kur buvo stribynas. Vienąsyk mama, atidariusi klojimo duris rado su automatu ant krūtinės stovintį besišypsantį A. Krinicką. Į mamos perspėjimą, kad kaime pilna stribų, gresia pavojus, atsakė: „jei juos traukia smertis, teateinie.“ Čekistai su juo susidorojo kovos draugų rankomis, surengę provokaciją, kad A. Krinickas dirba svetimiesiems. K. Terleckas žuvo anksti (1945 metų kovo 12 dieną) Kiauneliškio kautynėse. Jo brolio šeima 1941 metų birželį buvo ištremta. 1945 metų kovo 11–12 dienomis vykusiose Kiauneliškio kautynėse žuvo, susisprogdino 80–82 Krivasalio ir aplinkinių kaimų vyrai. Žuvusius enkavedistai užkasė raiste prie Švenčionių. Jų palaikų paieškos buvo bevaisės. Vladas Terleckas Ši knyga atsirado ne iš noro atsiteisti už minėtą giminaičių ir kitų tėviškėnų žūtį. Partizano dalią buvo pasirinkę 24 Krivasalio jaunuoliai, iš jų galvas padėjo 15. Vien Kiauneliškio kautynėse žuvo apie 13 krivasaliečių. Ši baisi nelaimė aplankė 10 šeimų (iš maždaug 40). Turint omenyje daugelio šeimų susigiminiavimą, bus aišku koks tada gedulo debesis prislėgė kaimą. Pajuodo žmonių veidai, nutilo juokai, dainos. O kur dar skausmas dėl 12 tėviškėnų uždarymo į lagerius, 7 partizanų šeimų ištrėmimo?! 1945 metų pirmoje pusėje kaime buvo belikęs vienintelis šaukiamojo amžiaus vyras, ir tas besislapstęs nuo paėmimo į Raudonąją armiją. Jų gretos praretėjo ir dėl to, kad 6 „plechavičiukai“ pasiliko Vakaruose, du broliai policininkai tepasiekė Lenkiją, du pateko į RA. Krivasalį vertai galima laikyti Lietuvos miniatiūra, tikroviškai parodančia to meto atmosferą, žmonių išgyvenimus. To neparodo bendri Lietuvos duomenys apie žuvusius, represuotuosius. Jie – tik bejausmė statistika. Kai kurių temų dėstymas knygoje psichologiškai buvo sunkiai pakeliamas. Manau, kad tai patirs ir dalis skaitytojų. Tik įveikę šį iššūkį, suprasime, ką patyrė, išgyveno nukankintų, nužudytų, išniekintų artimieji. Antraip 1944–953 metų Lietuvos istorija liks iki galo nepažinta, išliks gera dirva jos klastojimui pagal klišę „lietuviai žudė lietuvius“. Jei kas prieš maždaug 7–10 metų būtų pasakęs, jog rašysiu knygą apie Lietuvos ginkluotą pasipriešinimą, būčiau nepatikėjęs. Buvau perskaitęs beveik visas publikacijas šia tema ir buvau įsitikinęs, kad to laikotarpio istorija jau parašyta, papasakota daugybės amžininkų liudijimuose. Keisti šią nuostatą privertė pasirodę antipartizaniniai leidiniai, o blogiausia – juose dėstomų „tiesų“ nuleidimas negirdomis, arba net pritariamieji linkčiojimai. Tada ir trūko kantrybė, tylėti pasidarė neįmanoma. Tokia konformistinė laikysena būtų tolygi tautos nukryžiavimo ir priešinimosi išdavystei. Pasitikėjimo imtis plunksnos teikė asmeninė patirtis, išlikę atmintyje tėviškėnų pasakojimai, sukaupta informacija iš studijų ir amžininkų prisiminimų. Byloti apie tuos baisius ir didvyriškus laikus apsisprendžiau rašyti amžininkų lūpomis. Deja, prisiminimų reikšmė neįsisąmoninta ar ignoruojama, juose sukaupta informacija beveik nepanaudojama istorikų darbuose. Mintį pagerbti tėviškės partizanų atminimą subrandino žmona Regina ir dukra Jūratė. Įtakos turėjo ir Nepriklausomybės pradžioje per Lietuvą nuvilnijęs partizanų palaikų ieškojimas, jų perlaidojimas ir jų atminties materializavimas kryžiais, paminklais. 1945 metų kovo 11–12 dienomis vykusiose Kiauneliškio kautynėse žuvo, susisprogdino 80–82 Krivasalio ir aplinkinių kaimų vyrai. Žuvusius enkavedistai užkasė raiste prie Švenčionių. Jų palaikų paieškos buvo bevaisės. Kad iki galo neišsipildytų okupanto siekis išrauti iš žmonių atminties, būtinai reikėjo nors kenotafo Krivasalio kapinėse. Turėjo atsirasti vietos prisiminti, pasimelsti, padėti gėlių, uždegti žvakutę. Paminklą-kryžių sutiko padaryti Julius Lopeta, vardyną padėjo sudaryti Bronius Mičėnas. Į kryžiaus atidengimo iškilmes privažiavo, prisirinko daugybė žmonių. Atvyko keli Seimo nariai. Kryžių pašventino, patriotišką pamokslą pasakė Kaltanėnų klebonas, kautynes prisiminė jų dalyviai Liudas Malakauskas ir Antanas Leleiva. Giedojo ir dainavo vilniečių „Karunkos“ giesmininkai. Dalyvių nuotaika buvo pakili, šventiška, daugelis dalyvių kalbėjo, kad tokio renginio nebuvo matę. Kai lankydami tėvų kapus, prie kryžiaus išvystame kažkieno pasodintas ar pamerktas gėles, degančias žvakutes pagalvoju, kad ne veltui šį sumanymą įgyvendinome. Tuomet užsimiršta ir stribvaikių pastangos mus kompromituoti paleistu gandu, kad kryžius pastatytas ne mūsų, o liūdnai pagarsėjusio Vilniaus verslininko pinigais. Kad ir po laiko nuoširdžiai dėkingas tuomečiai „Lietuvos aido“ redaktorei Romai Grinbergienei-Griniūtei už atspausdinimą informacijos apie paminklo-kryžiaus Krivasalyje pašventinimo iškilmes 1997 m. Deja, jos pavaduotojas, buvęs politkalinys, atsisakė tą žinią paskelbti. V. Terlecko knygos viršelis V. Terlecko knygos viršelis – Esate vienas iš Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos kūrėjas, dar 1989 m. paskirtas vadovauti grupei, kuri parengė daugelį bankininkystės įstatymų projektų. Kaip Jūsų gyvenimo vingiai atvedė Jus nuo ekonomikos prie šios knygos parašymo? – Tiksliau būtų pasakyti, kad gyvenimo sąlygos, jo vingiai mane nuvedė nuo jaunystėje pamėgtos istorijos prie ekonomikos, bankininkystės mokslų. Ir studijų metais, ir dėstytojaudamas laisvalaikį skirdavau knygų istorijos temomis skaitymui. Mokslinių tyrimų temas rinkausi istorinio pobūdžio. Juk parašyti monografijas apie Lietuvos bankų ir pinigų istoriją neįmanoma neištyrinėjus ekonominės ir bendrosios istorijos. Drįstu teigti, kad aš stovėjau ant platesnio ir tvirtesnio pamato nei daugelis profesionalių istorikų. Išėjęs į pensiją, grįžau prie jaunystės „meilės“ – istorijos. To vaisius – monografijos „Istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu“ (2007), „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ (2009), „Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai 1940–1953“ (išleista anglų, prancūzų ir lietuvių kalbomis 2014–2016 m.), „Jonas Vailokaitis. Gyvenimo ir veiklos bruožai“ (2011). O televiziniai istorikai gelia: „neklausykite jo, jis ne istorikas“, nors jų nesu matęs plušančių archyvuose, bibliotekose. – Kokių tikslų siekiate, rašydamas ir pristatydamas savo knygą apie mūsų tautos pasipriešinimą? –Siekiau išsamiau išdėstyti klausimus, kurie istoriografijoje nenagrinėti ar paliesti prabėgšmomis (pvz., žuvusių partizanų niekinimą, jų kūnų slėpimą ir to tikslus; represinių struktūrų plėšimus bei vagystes, moterų žaginimą, Lietuvoje partizanavusius vakariečius, kaimiečių priešinimąsi suvarymui į kolchozus ir kt.). Knygoje daug vietos skiriama čekistų naudotų juodųjų technologijų partizanų mirties bausmėmis nubaustų civilių skaičiui didinti ir kovose su laisvės kovotojais kritusių baudėjų skaičiui mažinti analizei. Manau, tokia analizė ir ja remiantis padarytos išvados – labai svarbios, demaskuojančios čekistų „metraštininkus“ ir jų pasekėjus šių dienų istorikus, žurnalistus, politikus, bandančius kompromituoti ir demonizuoti laisvės kovotojus. Mėginau kuo išsamiau parodyti tų laikų atmosferą, okupantui besipriešinusiųjų dvasinį pasaulį, traumines represijų, ekonominio teroro pasekmes. – Ačiū už pokalbį, tikimės, kad ši knygas nebus paskutinė Jūsų darbas apie pokarių kovas. Ypač dabar, kai pasaulį užplūsta rusiškoji propaganda apie pokario pasipriešinimo tikslus, o jai talkina ir Lietuvoje gyvenantys kolaborantai arkai kurie tarp trijų pušų paklydę istorikai.
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/atsakas-pokario-istorijos-klastotojams-ziauri-tiesa-apie-partizanu-gyvenima-ir-mirti.d?id=75316581#