Tėvynė mūsų

Brangūs man žmonės,

Written by admin · 2 min read

Kiekvienas žmogus prisimena tragiškiausias ir laimingiausias akimirkas savo gyvenime. Balandžio 20-oji ir gegužės 17-oji – baisiausios dienos mano gyvenime. Balandžio 20-oji – diena, kai lavoninėje atpažinau savo brolį. Kruviną, sudaužytą, nusėtą žaizdomis ir mėlynėmis. Gegužės 17-oji – diena, kurios momentai taip pat niekada neišdils iš atminties mano gyvenime.

Trūksta žodžių apsakyti regėtam baisumui ir šlykštumui. Neįmanoma apsakyti to, kas buvo daroma su maža mergaite, apibūdinti tos prievartos, kuri buvo nukreipta prieš ją. Galima tik įvardyti – tai, kas įvykdyta mano tėvų namuose, buvo ne ,,teismo sprendimo vykdymas“, o brutaliausias prievartinis mažametės mergaitės pagrobimo aktas. Brutaliausias jos valios nepaisymas, smurtavimas, klaikus teroras.

 

Ką 2012 m. gegužės 17-ąją padarė taikūs piliečiai, kad jų atžvilgiu valstybės vardu buvo panaudotos dujos, elektrošokas, guminės lazdos? Ką jie padarė, kad buvo spardomi batais, valkiojami kiemo grindiniu? Už ką jie buvo mušami ir tempiami į policiją? Ką padarė mano tėvai, prievarta išmesti iš savo namų? Ką gegužės 17-ąją nusikalstamo padarė žmonės, kad jie yra teisiami?

Kaip mano brolio dukrelė 2012 m. kovo 23-ąją, taip aš gegužės 17-ąją mačiau mažą mergaitę, jos artimuosius ir ją ginančius žmones užpuolusius mergaitės vadinamus “šlykštynes” ir aiškiai girdėjau mergaitę šaukiant: “Nenoriu!”

Ko verta Lietuvos valdžia? Kiek yra ji nužmogėjusi? Kiek yra pardavusi save, kiek išdavusi žmogaus prigimtį, kad net mažą, bejėgį, skausmo iškankintą vaiką galėjo paaukoti galimiems nusikaltėliams?

Kodėl iki šiol nebuvo atvirų ir normalių valdžios reakcijų į klaikius įvykius Garliavoje gegužės 17-ąją, įvykdytos prievartos pasmerkimo?

Lig šiol iš teismų sulauktas tik toks atsakymas apie buvusius įvykius, kurį gėda ir skaityti XXI amžiuje: 2012 m. gegužės 17 dieną vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą ir perduodant mergaitę L. Stankūnaitei, Drąsiaus Kedžio dukrelės atžvilgiu prievarta nebuvo naudojama.

Senai akivaizdu, jog tautos gyvenimas ir atskiro žmogaus nelaimė valdžios jau visai nebejaudina.

Aš manau, kad gegužės 17-jai apibūdinti labai tinka žodžiai iš Drąsiaus “Laiško niekam”: “Aš nežinau, gal būdamas tėvas kitomis akimis žiūriu ir kitaip suprantu mergaitės žodžius, kuriuos ji kartojo apklausų, ekspertizės metu. Bet gal yra Lietuvoje žmonių, kurie tokių vaiko žodžių kitaip suprasti nebegali – tai yra pati šlykščiausia prievarta, išsigimėlių, iškrypėlių, pedofilų orgijos…”

Ką turi išgyventi mergaitė, šiuo metu gyvenanti su ta, apie kurią penkis kartus policijoje ir prokuratūroje davė parodymus kaip apie stebinčią orgijas kaltinamojo raudonu „sysalu“ draugę, raudonos piniginės savininkę? Ir apskritai neaišku, ar mergaitė yra gyva, jei gyva – ar ji gyvena su ta, kuri už pinigus sutiko būti vadinama kale.

Šiandieną pedofilai, atrodytų, turėtų būti ramūs: prievarta paimta auka, viešai paskebti nepedofilai… Deja, pedofilinė spauda nerimsta. Pragerto veido ir pragerto gyvenimo autorei duotas įsakymas šmeižti aukas nuolatos.

Kaip bebūtų, manau, kad niekada joks doras Lietuvos žmogus neįstengs pamiršti tų, kurie savo kaltę dengė toliau ją perkeldami aukoms – pramanytomis priekabėmis, finansinėmis nuobaudomis, grasinimais, prievartos aktais, kurpiamomis bylomis – smigdami vis giliau į savo melo katilą.

Manau, kad niekada joks doras Lietuvos žmogus neįstengs pamiršti gegužės 17-osios – dienos, kai mūsų valstybė bankrutavo.

Aš iki šiol kiekvieną dieną prisimenu ir Drąsių, ir Deimantę. Aš juos labai mylėjau. Ir pati, asmeniškai, labai giliai išgyvenau jų patirtą kančią. Balandžio 20-oji ir gegužės 17-oji – baisiausios dienos mano gyvenime.

Gegužės 17-osios aukoms, patyrusioms fizinį ir psichinį smurtą, linkiu sveikatos, stiprybės, kantrybės ir vilties, kad vieną dieną Lietuvoje pedofilus sauganti bei ginanti sistema žlugs.

 Neringa Venckienė