Vytautą Radžvilą visuomet įdomu skaityti – net ir tuomet, kai jis klysta, ar kai nesutinki su jo nuomone. Todėl ir paskutinį jo straipsnį „Lietuvos rinkėjui – amžina Sizifo dalia?“ taip pat perskaičiau su įdomumu. Nors su svarbiausiomis straipsnio išvadomis ir iš esmės nesutinku.
Vytautą Radžvilą visuomet įdomu skaityti – net ir tuomet, kai jis klysta, ar kai nesutinki su jo nuomone. Todėl ir paskutinį jo straipsnį „Lietuvos rinkėjui – amžina Sizifo dalia?“ taip pat perskaičiau su įdomumu. Nors su svarbiausiomis straipsnio išvadomis ir iš esmės nesutinku.
Bet pirmiausia apie tai, kam pritariu. Pritariu, kad tautines vertybes skelbiantis kandidatas šiandien neturi šansų patekti į Prezidento rinkimų antrąjį turą, juolab laimėti tuos rinkimus. Nesvarbu, kas jis būtų – Arvydas Juozaitis, Vytautas Radžvilas ar net Justinas Marcinkevičius. Nenagrinėsiu visų šio reiškinio priežasčių, nes tai nėra šio rašinio tikslas. Paminėsiu tik vieną jų –mažiausiai dešimtmetį, t.y. buvusiose dviejose Prezidento rinkimų kampanijose nebuvo kandidato, kuris kalbėtų apie Europos nukrikščionėjimą, lietuvių tautos išsivaikščiojimą, pavojų lietuvių kalbai ir kultūrai, lietuviškai tapatybei ir pan. Tokio kandidato nebūtų ir šiemet, jei nebūtų Arvydo Juozaičio.
Tai pripažįsta ir net tie, kurie, anot V. Radžvilo, nėra „karščiausi savų kandidatų gerbėjai“. Štai ką rašo ilgametis „Laisvos Europos radijo“ lietuviškų laidų redakcijos vedėjas Kęstutis Girnius: „Lietuva neturi rimtos, perspektyvios dešiniųjų partijos. Ankstesnės tautininkiško atspalvio partijos gebėdavo surinkti vos vieną procentą balsų. Politika, kaip ir gamta, nemėgsta vakuumo, anksčiau ar vėliau atsiras politinė jėga, kuri mėgins užimti šią nišą. Šiuo atžvilgiu itin įdomi Arvydo Juozaičio kandidatūra į prezidentus bei jo organizuojamas visuomeninis sambūris „Lietuva yra čia“. Dešinės partijos, bent kaip aš jas suprantu, yra gana konservatyvios, gina „tradicines“, dažnai krikščioniškas vertybes, daug reikšmės skiria tautinės kultūros ir tautinės valstybės puoselėjimui, įtariai žiūri į kai kurios globalizacijos aspektus, Europos Sąjungą (ES) įsivaizduoja kaip tėvynių Europą, o ne federalizuotą vienetą. Juozaičio programoje pirmenybė skiriama Lietuvai ir lietuviams.“
Sociologas V. Gaidys pastebi, kad kitiems kandidatams būdingas neapibrėžtumas, tačiau A. Juozaitis tuo nepasižymi – aiškiai galima suformuluoti tris ar keturias pagrindines tezes, kurias jis išskiria: „Tai jo stiprioji pusė. Tas pats dalykas turi ir savo silpnąją pusę – nėra masinio poreikio. Jis turi savo elektoratą. Tie žmonės ateis, balsuos, nepaisant to, ar lis, ar snigs…“ Politologas L. Bielinis antrina: „A. Juozaičio žinia labai konkreti ir suprantama. Jis yra tas kandidatas, kuris atstovauja žmonėms, turintiems tautinius prioritetus, siekiantiems išsaugoti tautiškumą“.
Tačiau kodėl tai, kas akivaizdu žmonėms iš šalies, taip miglotai matosi Vilniaus Forumo politologams, raginantiems tris pretendentus – A. Juozaitį, N. Puteikį ir M. Puidoką susitarti dėl vieno bendro, nacionalinio lygmens „tautinio kandidato“?
Būtent čia ir yra didžioji V. Radžvilo ir Vilniaus Forumo klaida: bandoma pateikti, kad be A. Juozaičio yra dar du pretendentai tautinių jėgų stovykloje. Bet ar tikrai? Ir jei tikrai taip, jei Centro partiją ir jos kandidatą Vilniaus forumas laiko tikru tautinių jėgų kandidatu, kodėl pagal tą pačią savo logiką Europos Parlamento rinkimuose nesitaria su juo dėl „vienintelio patriotinių jėgų“ sąrašo? Negi Europos Parlamento rinkimuose nebesvarbu, anot V. Radžvilo, „pažaboti savo siaurų grupinių interesų ir civilizuotai susitarti dėl valstybei išlikti padėsiančios lygiateisės partnerystės ir sąjungos“?
Klausimas retorinis, nes net pasitelkus itin lakią fantaziją sunku būti Centro partiją ir jos kandidatus kaip nors susieti su tautinėm vertybėm. Štai ką sako Centro partijos sąrašo lyderys EP rinkimuose, liberalas, globalistas, politinio pokerio žaidėjas Antanas Guoga: „Puteikis kreipėsi [į mane] paskutinę minutę dalyvauti Europos parlamento rinkimuose, formuoti Centro partijos poziciją. Puteikis man davė visišką laisvę formuoti Centro turinį Lietuvoje. Ir tai žiūriu kaip į ilgalaikį sprendimą, susijusį su Centro partija“.
Ar ne panašiai yra ir su kitu Vilniaus forumo pasiūlytu „tautiniu pretendentu“ Mindaugu Puidoku, sumaniusiu tautines jėgas suvienyti po V. Uspaskicho partija? Kas išties yra M. Puidokas, kokiom vertybėm jis atstovauja, kas jam renka parašus? Kokią M. Puidokas mato Europos ateitį – federacinę valstybę, kaip V. Uspaskichas ir A.Guoga? Kas žino, kokios M. Puidokos nuostatos dėl svetimraidžių lietuviškoje abėcėlėje, dėl daugybinės pilietybės, dėl švietimo, kultūros paveldo, aplinkosaugos – tų sričių, iš kurių prieš 30-etį išsirutuliojo tautinis Sąjūdis?
Pagal kokius kriterijus V. Radžvilas ir Vilniaus forumas surašė pretendentus į bendrą patriotinį kandidatą? Ir kodėl tų pačių žaidimo taisyklių netaiko sau Europos Parlamento rinkimuose? Negi politologijos mokslus baigę Vilniaus forumo vadovai nuoširdžiai mano, kad demokratinėje santvarkoje politinį lyderį geriau nei balsavimai ar reitingai gali nustatyti kokia nors autoritetinga komisija, kaip siūlo V. Radžvilas? Ir kas tą komisiją sudarys, kokiais kriterijais ji vadovausis, kodėl jai turėtų paklusti išvardintieji pretendentai?
Neapsigaudinėkime ir nepainiokime kitų: pirmą kartą po dešimtmečio Prezidento rinkimuose mes turime tautinėms jėgoms atstovaujantį kandidatą Arvydą Juozaitį – daugiau alternatyvų šiame politiniame spektre paprasčiausiai nėra. Todėl turėtume tik džiaugtis, kad vienas iš Sąjūdžio įkūrėjų, 30 metų vengęs didžiosios politikos, pajutęs grėsmes valstybei vėl ėmėsi sunkaus vertybinio darbo, kuris tikrai artimiausiu metu nebus apvainikuotas nei postais, nei pinigais, nei šlove. Darbo, kurio ilgą laiką vengė ir Vilniaus forumas nekeldamas savo kandidatų rinkimuose. Todėl dabar, jei Vytautas Radžvilas ir Vilniaus forumas išties nori būti „brandūs ir atsakingi didėjančio pavojaus Lietuvai valandą“, turėtų pasielgti panašiai kaip A. Juozaičio judėjimas, pasitraukęs iš Europos Parlamento rinkimų Vilniaus forumo naudai. Tautinių jėgų vienybės labui.
