Tėvynė mūsų

Danas NAGELĖ. Žemdirbiai Lietuvoje per daug gerai gyvena

Written by Redakcija · 4 min read

Kuo labiau šyla klimatas, tuo dažniau įvairios stichijos siaubia Lietuvą. Žemdirbiai kasmet prašo kompensacijų dėl sausros, potvynių, krušos ar kitų gamtos išdaigų padarytų nuostolių. Dažniausiai jų prašymai bent iš dalies patenkinami mokesčių mokėtojų pinigais – ES arba mūsų biudžeto lėšomis. Šiemet šalį siaubia sausra, todėl tikėtina, kad žemdirbiai ir vėl prašys kompensacijų. Žemės ūkio ministerija nusprendė, kad tam turi ateiti galas: negali mokesčių mokėtojai visą laiką kompensuoti ūkininkų patiriamų nuostolių, todėl pasiūlė pastariesiems dalyvauti kuriamų rizikos fondų veikloje: kompensacijas gautų tik tie, kurie prisidėtų prie fondų išlaikymo. Tačiau žemdirbiai tokio pasiūlymo purtosi.

Neliks moralinės teisės

Tik maža dalis žemdirbių yra apdraudę savo veiklą, nes sausros ar kitos stichinės nelaimės atveju iš privačios bendrovės išsikaulyti kompensaciją yra be galo sudėtinga. Žemės ūkio ministerija pasiūlė, atrodytų, labai tinkamą išeitį, tačiau žemdirbiai jos purtosi. Kodėl ir kokia ta išeitis?

Žemės ūkio ministras Giedrius Surplys „Vakaro žinias“ informavo, kad kuriama tokia sistema, kuriai pradėjus veikti žemdirbiai, nutikus nelaimei, negalės prašyti atlyginti nuostolius ES ar Lietuvos biudžeto pinigais, jei patys nebus prie to prisidėję: nes tada nebeturėtų moralinės teisės. Todėl ketinama sukurti vadinamuosius rizikos fondus. Jų esmė tokia: fondas būtų išlaikomas daugiausiai valstybės bei ES lėšomis, tačiau savo dalį (kol kas diskutuojama – kokią: gal 10, gal 30 proc.) turėtų įnešti patys ūkininkai. Sausrų, potvynių ar kitų nelaimių atveju nuostoliai būtų dengiami fondo lėšomis, o jei metai būtų be kataklizmų, fondas neištuštėtų ir sekančiais metais būtų dar didesnis.

„Ištikus nelaimei fondas tiesiog kompensuotų patirtus nuostolius, o ūkininkui, kuris nenorėjo dalyvauti fondo veikloje, neliktų moralinės teisės prašyti kompensacijų ar nuostolių atlyginimų“, – sakė žemės ūkio ministras.

Pasak G.Surplio, fondo lėšomis būtų kompensuojami ne tik dėl gamtos stichijų, bet ir dėl kainų svyravimų patirti nuostoliai.

„Aišku, kaip ir kiekvienas sprendimas, taip ir šis sulaukia pasipriešinimo. Tačiau tai yra šiuolaikinė idėja. Mes negalime iš Rezervo fondo viską finansuoti. Aišku, žemdirbiai yra labiau priklausomi nuo klimatinių sąlygų nei kitų verslo šakų atstovai, tačiau norime eiti ta linkme, kad kiekvienas būtų labiau atsakingas už savo verslą ir už verslo rizikas“, – „Vakaro žinioms“ sakė G.Surplys.

Pirmiausia – pienininkams

Žemės ūkio viceministrė Ausma Miškinienė teigė, kad fondai galėtų veikti tik tuo atveju, jei jiems būtų pritarta priimant atitinkamą įstatymą.

„Atitinkamas projektas jau parengtas. Jo esmė – iš viso įteisinti galimybę tokius fondus turėti. O toliau prasidėtų derybos su žemdirbiais, kokie jie turėtų būti ir kokiai tikslinei grupei būtų taikomi. Kadangi rizikingiausias yra pieno sektorius, visų pirma toks modelis būtų išbandytas jame“, – paaiškino A.Miškinienė.

Kelia sąlygas

Pieno gamintojus vienijančios asociacijos vadovas Jonas Vilionis užsiima ne tik pieno gamyba, bet ir augina gyvulius, grūdus. Jis sako, kad kol kas tik pieno gamintojams priimtini siūlymai dalyvauti rizikos fondų veikloje, tačiau ir tai tik esant tam tikroms sąlygoms.

„Siūlomų pienininkams fondų esmė tokia: ūkininkas į juos mokėtų po maždaug 3 eurus už toną pieno, bet mokėtų tik tada, kai būtų padengti visi kaštai ir būtų gaunamas pelnas. Grūdininkai nusprendė, kad jiems tokių fondų nereikia, o mums reikia, nes tiek 2014 m., tiek 2015 m., 2016 m., pernai ir šiemet ūkininkas už litrą pieno gaudavo nuo 15 iki 27 centų už mėnesį. Fondai mums atlygintų nuostolius, susidariusius dėl kainų svyravimo.

Sausra mums neaktuali. Net jei ir nebus žolės aš, jei gausiu gerą kainą už pieną, jos nusipirksiu. Dabar už nuostolius, susidariusius dėl mažų kainų, mes gauname kompensacijas iš ES ir Lietuvos biudžeto. 2014 m. gavome 90 mln. eurų, 2015 m. – 96 mln. eurus, 2016 m. – 116 mln. eurų. Todėl to, ko negavome iš perdirbėjų, gavome kita forma ir išsilaikėme. Dabar jau ir Briuselis, ir mūsų valdžia sako: to daugiau nebus. Tai ką daryti? Kai geri laikai, mes galime prisidėti, kad mums padėtų, kai mums bus blogai. Tačiau nesutinkame su tuo, kai sako: mes turime prisidėti 30 proc., o 70 proc. būtų dengiama ES pinigais – Kaimo plėtros programos pinigais. Juk mes tuos pinigus ir taip gautume per visokias išmokas.

Turėtų į fondą mokėti ir žemdirbiai, ir perdirbėjai, ir prekybininkai – pavyzdžiui, po kelis centus nuo kiekvieno pakelio.

Nesulygins – nedalyvaus

Jis bando pateisinti kitus ūkininkus (ne pieno gamintojus), nenorinčius dalyvauti fondo veikloje, bet reikalaujančius kompensacijų už nuostolius.

„Mūsų žemdirbiai gauna pačias mažiausias tiesiogines išmokas. Taip, tos išmokos pas mus neapmokestinamos, tačiau mes mokame pajamų mokestį. Šiemet jis siekia 5 proc., kitais metais bus 10 proc., vėliau – 15 proc. Gal ir ne pienininkai dalyvautų fondų veikloje, bet mes ir sakome: padarykite mums tokias pat sąlygas, kokios yra visoje ES. Buvo vienas pereinamasis laikotarpis, po to antras, dabar bus jau trečias.

Nuo ko priklauso ūkininko sėkmė? Su Dievu sutarties nesudarysi, su gamta nesudarysi, su perdirbėju nesudarysi, su prekybininku nesudarysi, su valdžia nesudarysi. Penki faktoriai. Pasėjai grūdus ir nežinai: gal jie paskęs, gal nušals, gal už juos mažą kainą duos. O kai dar mažiausios išmokos visoje ES, tai kaip išsilaikyti?“ – retoriškai klausė J.Vilionis.

Situaciją komentuoja Seimo Ekonomikos komiteto narys Eugenijus GENTVILAS:

„Žemdirbiai nenori drausti pasėlių privačioje draudimo įmonėje, o dabar nenori ir Vyriausybės siūlomų rizikos fondų. Tai – suprantama. Jie nenori nieko mokėti, nes įpratę, kad kažkas vis tiek padengia patirtus nuostolius. Tačiau ūkininkai turi suprasti, kad rinkos ekonomikoje turi saugoti savo interesus, bet tai kainuoja. Jei nenori draustis privačiai, reikalingi rizikos fondai. Aš fondų sukūrimui vienareikšmiškai pritariu. Dėl detalių, sumų, paskirstymo mechanizmų galima diskutuoti, tačiau iš principo žemdirbiai turi suprasti: nebebus gerosios tetulės – ar tai būtų ES, ar Vyriausybė, ar kiti sektoriai, kurie visada juos turi gelbėti ar tai nuo sausros, ar nuo drėgmės, ar nuo žvėrių. Jie patys turi prisidėti, juo labiau kad ne kartą yra fiksuota: žemdirbiai, ypač stambieji, mokesčių moka neproporcingai mažai, gauna tik pajamų mokesčiu apmokestinamas tiesiogines išmokas, pigesnio dyzelino ir t.t. Kuo stambesnis ūkininkas, tuo rojus didesnis. Buvo siūloma drausti savo rizikas , bet nesidraudė. Sakė: ai, vis tiek kas nors apmokės, kad ir ta pati ES. Bet ES pinigai – tie patys mokesčių mokėtojų pinigai.

Rizikos fondai būtų tie fondai, į kuriuos visi, norintys kompensacijos bėdos atveju, turėtų susimesti. Kažkodėl mes žemdirbiams turime mokėti, o jie patys nenori nė piršto pajudinti“, – piktinosi E.Gentvilas.

Parlamentaras pateikė palyginimą. Pavyzdžiui, jei daugiabutyje gyvenantis žmogus neapdraudžia savo civilinės atsakomybės ir užpila žemiau gyvenančio kaimyno butą, tai jis ir padengia nuostolius. Nei Vyriausybė, nei ES, nei žemdirbiai kažkodėl nuostolių nekompensuoja.

„O žemdirbiai yra išlepinti, tačiau ir jiems laikas suprasti: rojus žemėje buvo, kai gyveno Adomas ir Ieva, po to buvo rojus žemdirbiams Lietuvoje, bet jau laikas jį pabaigti“, – tvirtino Ekonomikos komiteto narys.

respublika.lt