Žmogus, apie kurį ir šiemet buvo daugiausia kalbama, – ne Seimo pirmininkas, ne prezidentė ir net ne premjeras, o Seimo kultūros komiteto pirmininkas, didžiausios Seimo frakcijos seniūnas Ramūnas KARBAUSKIS.Nesunku išburti, kad šis viešo gyvenimo bruožas greičiausiai nenunyks ir kitąmet. Tai supranta ir pats dėmesio centre vis atsiduriantis herojus – prieššventiniame pokalbyje „Respublikai“ sako, jog ateinantys metai „bus sunkūs, labai politizuoti“ ir linki tėvynainiams kantrybės iškęsti rinkimus. Linkėjimą užbaigia mįslingai šypsodamas: „Ką išsirinksime, tą mylėsime“…
– Kokių savybių reikia žmogui, kad jis ištvertų dvejus metus po didinamuoju stiklu ir liktų gyvas?
– Aišku, užsispyrimo, kurio žemaitiška prigimtis man dovanojo pakankamai, ir, aišku, patirties, nes jeigu būčiau 26-erių, kaip anuomet, kai pirmą sykį patekau į Seimą, nebūčiau atlaikęs, – tada dar nebuvo supratimo, ką reikia į save įleisti ir ko neįsileisti. Per tuodu metus Seime tiesiog buvo bandoma mane išvaryti iš proto, bet pirmas dalykas, kurio neįvertino tie, kurie skleidžia melagingas žinias, ir tie, kurie juos konsultuoja, yra tas, kad jie nesupranta, kas yra žemaičiai. Antras dalykas, ko jie neįvertina, – aš esu profesionalus šaškininkas ir gana greitai analizuoju situacijas ir man reikia mažai laiko, kad galėčiau apskaičiuoti, kodėl ir kas vyksta. Užtat išmokau atsiriboti nuo tam tikrų dalykų, pvz., nežiūriu „žinių“, neskaitau kai kurių autorių straipsnių, nes iš pavardės būna aišku, kas ten parašyta. Didžioji žiniasklaidos dalis šiandien skleidžia ne žinias, bet vertinimus, ne informuoja skaitytoją, bet stengiasi įpiršti tam tikrą nuomonę.
– Bet ar nuolatinis puldinėjimas, klaidų ieškojimas, nesiliaujantis skundimas atitinkamoms instancijoms ir panašiai nepadeda jumyse atsirasti, anot prezidentės, „bravūriškam pasitikėjimui“?
– Žmogus, nepasitikintis savimi ir netikintis tuo, ką daro, negali būti sėkmingas. Aš tikiu tuo, ką darau, tikiu tomis idėjomis, tomis vertybėmis, kurioms ir atstovauju. Sakau, ką galvoju ir būtent dėl to man niekada nekyla abejonių, ką ne taip pasakiau vakar. Daugelis politikų sako tai, ką žmonės norėtų išgirsti, ir pvz., tie politikai, kurie važiavo pas streikuojančius mokytojus su kava ir pyragais, turiu omenyje konservatorius, būtent taip ir elgėsi. Kad tuo įsitikintum, pakanka atsiversti jų rinkimų programą, kur parašyta dvigubai sumažinti mokytojų skaičių, naikinti mokyklas… Jie dabar rėkia neva „valstiečiai“ užsimoję naikinti ligonines (mes jų nenaikinsime), nors savo programa patys buvo įsipareigoję optimizuoti ligoninių tinklą… Kai išskaičiuoji, kokios priežastys ir tikslai verčia oponentus taip elgtis, būna įdomu ir linksma. Kartais, kai skaičiuoji, pradedi suprasti, kad šaltinis tikrai yra ne tas, kuris atrodytų, kad yra šaltinis, kartais supranti, kad procesas yra aiškiai koordinuojamas, ir imi galvoti, iš kur. Mano retorika, dažnai griežta prezidentės sprendimų atžvilgiu, susijusi su tuo, kad man pradėjus ieškoti tikrojo šaltinio, keliukai neretai nuveda į prezidentūrą, o ne kur nors kitur ir aš aiškiai pradedu suprasti, kad kai kurie veiksmai, kai kurie pareiškimai, kaip suprantu, ir kai kurių žiniasklaidos priemonių vadovų veiksmai, yra derinami ten.
– Negi ir toji it iš piršto laužta problema dėl vaikučiams dovanotų tautinių drabužių? Juk prezidentė mėgsta fotografuotis su vaikais…
– Juokingiausia, kad tame ir politinės reklamos nėra, ir mokesčių inspekcija jokių pažeidimų nenustatė, bet oponentų išvada: reikia kreiptis į prokuratūrą. Dėl ko? Aš jau pastebėjau, kad radosi nauja tendencija, kuri, manau, be prezidentūros pritarimo negali būti generuojama: prie visko, kas su manim kaip nors siejama, rašyti žodį prokuratūra. Argi ne juokinga, kai Užsienio reikalų ministerija kreipėsi dėl trąšų importo iš Rusijos į prokuratūrą, matyt, pamiršusi, kad devynios įmonės Lietuvoje ir šimtai įmonių Europoje jas importuoja iš tos pačios gamyklos. Tai kodėl į prokuratūrą, o ne į Europos Komisiją, kuri nustato, kas yra sankcijos ir kas nėra sankcijos? Žinoma, suprantu, kas vyksta: nors bandymai mane apkaltinti baigiasi niekuo, tačiau bandoma visuomenei įkalti nuostatą, neva Karbauskis ir prokuratūra vos ne sinonimai ir atitinkamai viską, ką daro Karbauskis, turi tirti prokuratūra…
– Kokį praėjusių dvejų metų pasiekimą, kuris būtų vertas tos įtampos ir konfrontacijos, galėtumėte įvardinti, kuo galėtumėte pasididžiuoti?
– Mes sugebėjome suformuoti valdžią, kuri nėra paskendusi korupcijoje ir vykdomosios valdžios ryšiai su verslo grupėmis nėra tokie, kaip anksčiau. Jau esu minėjęs, kad tik laimėjus rinkimus buvo gautas pakvietimas apsilankyti 14 aukšte, turiu galvoje „MG Baltic“ rūmus, pas žmones, kurie įsivaizduoja vadovaujantys valstybei, ir mano atsakymas buvo „ne“. Ko gero, pirmą sykį jų istorijoje jie buvo pasiųsti pažodžiui. Jei prisimintumėt laikotarpį iki mūsų tapimo valdžia, tikriausiai nerastumėt metų, pusmečių ir mėnesių be korupcijos skandalų. Manau, tai vienas didžiausių pasiekimų, kad šiandien galime konstatuoti, kad nėra faktų, rodančių, kad tarp valdžios žmonių yra korupcijos, kad valdžia priklausoma nuo interesų grupių.
– Tokiu atveju kyla klausimas, kokioms grupėms tarnauja valdančiosios daugumos formuotos vyriausybės ministrai, kurie paskirti kaipmat „atgimsta“ liberalais: tarkime, ūkio ministras Virginijus Sinkevičius, viešai skelbiantis, kad Lietuva turėtų supaprastinti migrantų priėmimo tvarką, ir kad joje yra laukiamas kiekvienas atėjūnas, arba Kultūros ministerija, vadovaujama Lianos Ruokytės-Jonsson, pasižymėjusi nemeile tautiniams simboliams… Ar nevertėtų prieš skiriant ministrais tikrinti ne užsienio kalbos žinias, bet lojalumą Lietuvos valstybei?
– Dėl Virginijaus pasisakymo, manyčiau, jis tikriausiai turėjo galvoje ekonominius veiksnius, o ne tokius migracinius procesus, kurie keltų pavojų Lietuvos identitetui. Jis tikriausiai turėjo galvoje, kad pas mus labai daug dirba ukrainiečių ir taip toliau; šiandien jie patenka į Lietuvą daugiausia per Lenkiją, nes Lenkijos imigracijos sistema daug palankesnė negu Lietuvos. Tik apie tokius Lietuvos politikos pokyčius migracijos prasme jis galėjo kalbėti, nes mūsų uždavinys – grąžinti žmones į Lietuvą. Šnekant apie kultūros ministrę, vėlgi galbūt sunku spręsti, kiek žmogus liberalas, neliberalas, – mes visi kažkiek esame liberalai (neturiu omenyje politinių pažiūrų). Neįmanoma įlįsti žmogui į dūšią, neįmanoma gauti atsakymų į visus klausimus, nes daugelis klausimų gimsta eigoje. Buvo padaryta ir gerų darbų, pvz., decentralizavome Kultūros tarybą, ir didelė pinigų dalis jau skirstoma per jos filialus regionuose…
– Bet, sakykite, kokia prasmė leisti valstybės pinigus strategijoms, turiu galvoje, kultūros strategiją iki 2030 metų, kurią neseniai pristatė su postu atsisveikinanti kultūros ministrė? Juk pasikeitus valdžiai, greičiausiai niekas nė akies krašteliu į ją nedirstelės?
– Aš negaliu šnekėt, apie kokius pinigus eina kalba, skyrė neskyrė ir kokius skyrė, bet iš esmės tie dokumentai, kurie apibrėžia ilgalaikę strategiją, yra reikalingi. Tik aš daugiau kalbėčiau apie kultūros pagrindų įstatymą, kuris taip ir nepradėtas rimtai rengti, nors apie jį šnekame jau antri metai, ir jis bus vienas iš pagrindinių naujojo ministro darbų. Jis yra daug svarbesnis, negu kultūros strategija iki 2030 metų. Kita vertus, galime pasidžiaugti, kad kultūros įstaigų vadovams įvestos kadencijos. Anksčiau būdavo atvejų, kad vadovai nesikeisdavo net kelis dešimtmečius, – tai nenaudinga meno įstaigai, nes kaita reikalinga. Nepakeičiamų žmonių apskritai nėra. Manydami, kad tokių esama, mes užprogramuojame problemą. O jeigu manome, kad šita karta neteisinga, negabi – tai jau mūsų košmaras.
– Kaip reaguojate girdėdami, kad kai kurios reformos, pavyzdžiui, vaikų teisių apsaugos, tiesiog nukreiptos prieš žmones?
– Dėl vaiko teisių apsaugos pasakysiu, kad priimdami labai svarbų įstatymą, padarėme klaidų ir aš, susitikęs su iniciatyvine Seimo narių grupe, organizavusią mitingą ir rengiančią įstatymo pataisas, atsiprašiau už klaidas, kurios buvo padarytos, nors jos daugiausia susijusios su poįstatyminiais aktais ir su reformos įgyvendinimu. Kad reforma buvo būtina, akivaizdu, bet dabar, matydami klaidas ir kylančias problemas, turime skubiai jas taisyti. Aš pats tiesiogiai įsitraukiau į šitą darbą, matydamas, kad kai kas nori stovėti „ant bačkos“, nors čia nereikia mitinguoti, čia reikia priiminėt sprendimus, nes kalba eina apie vaikus, apie šeimas, jų saugumą, apie baimę, kuri kilusi dėl neaiškios sprendimų priėmimo tvarkos ir taip toliau. Bus suderinti du projektai – ir Vyriausybės, ir Seimo grupės, jie bus sujungti, ir, manau, vėliausiai vasarį turėsime naują įstatymą, kuris panaikins bet kokias rizikas ir nė vienas tėtis, nė viena mama nebegalės pasakyti, kad kažkas neaišku. Už tai dabar jaučiuosi asmeniškai atsakingas.
– Jus skaudina pasakymas, kad netgi „valstiečiams“ nepavyksta grąžinti valstybės jos žmonėms?
– (Atsidūsta). Kam valstybė priklauso? Tikrai ne „valstiečiams“. Ir tikrai ne verslui. Jau pokalbio pradžioje sakiau, kad mes galime konstatuoti, jog valstybė nėra valdoma verslo grupių. Tai kam ji priklauso? Tautai, visuomenei, žmonėms, tiktai, matyt, reikia luktelėti, kol šis jausmas taps kiekvieno savastimi. Mokesčių reforma, kuriai pasiryžome, pirmą sykį per daug metų sumažina mokesčius visiems, ne kažkuriai grupei, o visiems iki vieno. Kiek tai buvo įmanoma biudžeto prasme, tiek padaryta, bet dabar esame puolami, kodėl atidavėm pinigus visiems; sako, jūs paėmėt iš biudžeto 300 milijonų… Bet mes juos atidavėm žmonėms, – mes tiesiog sumažinome mokesčius. Ir po to dar esame kaltinami, po to dar kyla klausimas, kam priklauso valstybė. Kam ji priklauso, tiems ir atidavėm. Čia atsakymas.
– Ką tartumėte tiems, kam, anot jūsų, priklauso valstybė, stovėdami ant Naujųjų slenksčio?
– Norėčiau palinkėti, kad netrūktų darnos, džiaugsmo ir laimės šeimose, kad vaikai, kurie ateina į šį pasaulį, augtų asmenybę ir patriotą formuojančių vertybių aplinkoje. Norėčiau palinkėti visiems geros sveikatos, nes ateinantys metai bus sunkūs, labai politizuoti, o politinė kova juk vargina žmones. Norėčiau linkėti ir kantrybės, nes bet kurioj šaly jos prireikia norint iškęsti rinkimus. Linkiu išsirinkti tuos, kuriais tikime. Na, o ką išsirinksime, tą ir mylėsime.
respublika.lt