150-aisiais Povilo Višinskio metais užsukau į jo gimtuosius namus Ušnėnuose, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje prisėdau prie jo rankraščių ir pagalvojau:
kokia kilni, kokia solidi galėtų būti Lietuvos politika, jei varpininkas Višinskis šiandien dar turėtų savo mokinių.
Asmens orumas, stipri tautinė savigarba Višinskio darbuose sudera su nuoširdžia pagarba kitoms tautoms, o nuosekliausias demokratizmas – su visuomenei keliamais ugdymosi imperatyvais.
Blindos slapyvardžiu „Varpe“ 1901-aisiais paskelbtame straipsnyje „Credo. Kilk ir kelk!“ Višinskis saviesiems dėsto:
„Negalime eiti šunkeliais ir meluoti, nės kiteip mums nustos įtikėti žmonės ir mūsų darbai, ir vargai bus perniek.
<…>
Mums žmogaus sąžinė ir jo tikėjimas – daiktai nekliudomi ir nedraskomi aštriais nagais, nė neglostomi lapės uodega!
<…>
Mūsų idealas: laisva, nepriklausoma Lietuva, nusikračiusi nuo svetimų ir savų despotų, pamynusi po kojų tamsybes…
<…>
Rusai, lenkai, žydai, latviai, Lietuvoj gyvenantiejie, turi mūsų kalbos išmokti, o ne mes jų! Mes nenorime jų ištautint, bet nedaleisime, kad jie savo pasielgimu skersai kelią mums stotų: jie netur kliudyt mūsų darbų ir žengimo prie idealo.
<…>
Kas mūsų priešas? Ar maskoliai, ar maskolių despotiška valdžia? Ar mes turim tiesą neapkęst gudą [rusą], kurs nėra perstatytoju, tarnu valdžios ir išpažintoju jos idealų?“
Pasak Višinskio, lietuviai Lietuvoje turintys siekti ne tik laisvės, lygybės, bet ir meilės.
1903-iaisiais „Varpe“ griežtai pasmerkia pasigirdusį siūlymą kovoje prieš Lietuvos lenkinimą pasiremti Maskva – tokia mintis nepriimtina nei „politišku atžvilgiu“, nei „dorišku atžvilgiu“:
„Bjauru net ir pamislyti: dvi prislėgtos tautos turi savo naminius reikalus, savo nesusipratimus ir viena iš jų, žinodama, kad tai sutinka su užmanymais slegiančios valdžios, kreipiasi prie jos ieškodama pagelbos ir į savo namų gyvenimą įveda pikčiausįjį savo priešą, atidaro jam duris!.. Tai demoralizacija liaudies!“
Sykiu pastebi, kad spaudos draudimo dešimtmečiai ir lenkų kalbos įsigalėjimas bažnyčiose lėmęs, kad daug lietuvių per trumpą laiką Gardino ir Vilniaus gubernijose „subaltgudėjo“, o „subaltgudėjusius“ lietuvius Maskvai lengviau sekasi surusinti.
Apaštalo slapyvardžiu 1904-aisiais „Varpe“ paskelbtame straipsnyje:
„Tauta tik tada nepražus, kada jos sūnūs, įgiję aukščiausius mokslus, pilna sauja žarstys įgytas žinias po Lietuvą, kada jie mokės sunaudoti mokslo prityrimus tėvynės naudai.
<…>
Tada tikrai bus visur pripažinta kaipo atskira tauta Lietuva, kada jos sūnūs sutvers savo kalboj poezijos veikalus, kurie galės užgauti ir sužadint kiekvieno ir nelietuvio širdį, kada pagimdys savus motyvus muzikoj, architektūroj, tepliorystėj ir kitose dailos šakose. Tada tik pradės visi branginti ir gelbėti Lietuvą, kaipo tautą, kada svetimtaučiai galės imti iš jos pavyzdį, kada galės pasinaudoti jos darbų vaisiais.“
Taigi tikra politika, Višinskio įsitikinimu, turinti tarnauti tautos kultūrai, jos mokslams, jos poezijai, jos menams, nes tik šie užtikrinantys bendruomenės išlikimą, jos kūrybinį savarankiškumą.
Kreipdamasis į visuomenę „Lietuvos ūkininke“ 1905-aisiais:
„Reikia visiems šviesties, mokyties, nes tamsiam žmogui nė ginklas nieko negelbės. Tamsus žmogus gali griauti, ardyti, bet sugriovęs nieko gero nepastatys.“
Ne viename tekste pasisako prieš lietuvių antilenkiškas ir antisemitines nuotaikas. 1905-aisiais „Ūkininke“:
„Žydai artimieji mūsų ir reikia su jais kaip su žmonėmis ir su artimaisiais elgtis. Jie dabar turi būt mums brangesni už kitus, nes jų daugumas guldo galvas už laisvę, už žmogaus tiesas [teises].“
Ir ragina lietuvius visada kovoti už savo žmogiškas ir politines teises, tapti ir išlikti tikrais savo krašto šeimininkais.
Iš Višinskio atsišaukimo „Lietuviai, neapsileiskime!“, paskelbto „Ūkininke“ 1905-aisiais:
„Susipraskime, pasirūpinkime savo ateitimi, nebebūkime gyvulių vietoje, pasistenkime įtaisyti teip, kad vyriausybė mums būtų, mums tarnautų, o ne kad mes jai tarnautume, kad mes turėtume balsą… ir kad tas mūsų žodis svertų ir galybę turėtų. Todėl, lietuviai, darykime teip, kad ir Lietuvoje… galėtume gerai ir žmoniškai gyventi.“
Iš atsišaukimo „Lietuvos ūkininkai!“, publikuoto ten pat tais pačiais metais:
„Valsčių ir viso krašto reikalais mes patys turime rūpinties. Nereik mums svetimų valkatų, svieto perėjūnų priežiūros ir globos!
Mes patys savo tarpe atrasime šviesius vyrus, kurie mokės ir panorės už mūsų pinigus mums tarnauti, o ne ponauti ant mūsų.
Visi mūsų krašto viršininkai: mokytojai, teisėjai, tvarkos užžiūrėtojai, įstatymų išleistojai turi būti mūsų pačių renkami visuotinu, lygiu, slaptu ir betarpišku balsavimu be skirtumo tautos, tikėjimo ir lyties.“
Taigi renkami turėtų būti ne tik Vilniaus seimo nariai, bet ir teisėjai, policininkai, mokytojai – piliečių lėšomis išlaikomi ir jiems tarnaujantys žmonės.
Skirtingai nei dabartiniams Lietuvos politikams ir Konstitucinio Teismo teisėjams, Višinskiui konstitucija buvo žmonių valdžios, jų politinės galios užtikrintoja.
1906-aisiais Vilniuje išleistoje knygelėje „Kas tai yra konstitucija?“ Višinskis lietuviams aiškino:
„Be jų [žmogaus laisvių] negali būti nė kalbos apie konstituciją.
<…>
Nė vienas įstatymas negali būt išleidžiamas be žmonių žinios, be žmonių sutikimo. Nė viena valdžia negali būti be žmonių žinios ir sutikimo paskiriama. Nė vienas mokestis negali būti uždedamas be žmonių. Visi, nors aukščiausieji, valdininkai turi duoti žmonėms atsakymą už savo darbus. Vienu žodžiu, ten, kur yra konstitucija, žmonės patys turi didelę valdžią.“
Įsidėmėtina: savarankiškos, save valdančios lietuvių tautos idėją Višinskis grindė ir istoriniais argumentais. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne yra išlikęs rusiškai pieštuku rašytas pranešimas, kurį Višinskis rengė 1905-ųjų rudenį Maskvoje vykusiam visos Rusijos žemietijų ir miestų atstovų suvažiavimui. Į šį tekstą dėmesį yra atkreipę Adolfas Sprindis ir Rimantas Miknys. Deja, nėra jo pacitavę.
O šiame Rusijos politikams skirtame pareiškime Višinskis iškelia lietuvių tautos „istorinės praeities galią“. Tvirtina, kad lietuvių tauta savarankiška buvusi nuo seniausių laikų, kad savo politines teises ji išsaugojusi bendroje valstybėje su lenkais, kad tokias teises lietuviams buvo užtikrinusi ir Rusija:
„Po trečiojo Lenkų-Lietuvių Respublikos padalinimo Lietuva įėjo į Rusų valstybės sudėtį. Ir nors Lietuvos prijungimo prie Rusijos Aukščiausias manifestas 1795 metais pripažino pirmajai [Lietuvai] visas teises ir privilegijas, kuriomis ji naudojosi po Liublino unijos, tokias patvirtino ir Vienos kongresas, vis dėlto Lietuvių tautos teisės buvo siaurinamos vis labiau ir labiau, kol pagaliau grafas Muravjovas, nusprendęs „sutraiškyti Lietuvą“ (tai jo žodžiai), atėmė iš Lietuvos visas teises – uždrausta spauda, uždrausta pirkti žemę. Lietuvių tautos rankos ir kojos buvo surištos, ir atrodė, kad jai nieko kita nelieka – tik žūti.
Atsirado žmonių, kilusių iš liaudies, kurie, atmindami didingą istorinę Lietuvos praeitį, matydami tautos padėtį, ryžosi, kad ir kas būtų, ginti Lietuvių tautos pamintas teises.
<…>
Lietuvių tautos atgimimo procesas žengia [šiandien] priekin milžiniškais žingsniais.
<…>
Lietuviai gyventojai, sudarydami Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijų gyventojus, remdamiesi savo istorinės praeities galia, nacionaliniais ir kultūriniais ypatumais, politiniais ir ekonominiais siekiais, reikalauja plačios politinės autonomijos su seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, be lyties, tautos ir tikėjimo skirtumų.“
Vilniaus kaip istorinės lietuvių tautos sostinės tęstinumo idėja Višinskio kelta taip pat atkakliai kaip ir Jono Basanavičiaus.
Višinskis nuosekliai gynė ir Simono Daukanto saugotą laisvų ir lygių piliečių – laisvų lietuvių ir žemaičių – respublikos idėją. Beje, būtent Višinskis mūsų, lietuvių, politiniame žodyne įtvirtino Daukanto raštuose pavartotą latvišką žodį „valstybė“.
„Kaip privalo elgties susipratęs lietuvis, norėdamas prilaikyti Lietuvą, kaipo tautą“ – tokį straipsnį Spragilo slapyvardžiu Višinskis buvo paskelbęs „Ūkininke“ 1905-aisiais. Jame išdėtė 24 „susipratusiam lietuviui“ priderančius punktus. Du paskutiniai šių punktų tokie:
„23. Rūpinkis atrast sau vietą Lietuvoj ir niekad jos neapleisti.
24. Pažink Lietuvos istoriją ir istoriją lietuviškos literatūros.“
Taigi.
veidaknygė/FB