Ir galvoju šiandien ne apie Mindaugą, o apie tą bendruomenę, kuri pati save vadino „Lietuvos gimine“: Gens Lituana, Natio Lituana, Naród Litewski, kuri sudarė ir Lietuvos karalystės, ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės branduolį.
Toji bendruomenė jau Mindaugo laikais turėjo iš senosios vokiečių kalbos į lietuvių kalbą išsiverstą žegnonę „Vardan Dievo Tėvo“ ir pagrindines maldas. Į šią bendruomenę Martynas Mažvydas kreipėsi kaip į „brolius ir seseris“, Mikalojus Daukša – kaip į „vieną kūną ne tik Kristuje, bet ir Tėvynėje“.
Šios bendruomenės bajorija nuo XVI amžiaus skelbėsi esanti „Lietuvos Respublika“, „LDK Respublika“ – laisva politinė bendrija, savo krašto šeimininkė.
Šiai bendruomenei Lietuvos istoriją rašė Motiejus Strijkovskis ir Albertas Kojalavičius, lietuvių kalbos žodyną – Konstantinas Sirvydas.
Šiai bendruomenei, Lietuvos Respublikai Vilniaus kolegiją ir universitetą kūrė Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Beje, kelis šimtmečius Vilniaus universitetas buvo suvokiamas kaip šios bendruomenės akademiniai „ginklai“, kaip jos „tvirtovė“, „širdis“ ir „garbė“.
1707-aisiais išleistoje pirmoje Vilniaus universiteto istorijoje greta mokyklos herbo Vyčio knygos autorius Jonas Antanas Proišhofas pridėjo ir herbą šlovinantį panegiriką: „Sunt eadem Gentis Litvaniae & Palladis Arma, / Hinc indivisi sunt Martis & Artis Honores“ (Tai yra Lietuvių Tautos ir Paladės Ginklai, / Čia yra Marso ir Menų Šlovė).
Šiai bendruomenei – Lietuvių Tautai – ištikimybę skelbė 1794-aisiais Vilniuje susibūrusi Lietuvių Tautos Aukščiausioji Taryba ir kariuomenės vadas Jokūbas Jasinskis.
Šios bendruomenės atgimimą 1823-iaisiais Vilniuje lietuviškomis eilėmis sveikino Simonas Stanevičius. Jos istorinį pasakojimą valstiečių vaikams XIX amžiuje kūrė Simonas Daukantas ir Maironis, bajorijai – Teodoras Narbutas, XX šimtmetyje – Adolfas Šapoka, Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, Zenonas Ivinskis, Edvardas Gudavičius ir daug kitų.
Ir šios bendruomenės vardo nebeliko 2022-ųjų rudenį Seimo svetainėje paskelbtoje mokyklinėje istorijos dalyko programoje…

Nuotraukoje – Jono Antano Proišhofo parašytos Vilniaus universiteto istorijos puslapis.
Veidaknygė/FB
*************************
KOMENTARAI:
Herbinio dvieilio lietuviškas perteikimas tikslintinas, nes pažodiškumas gali nukreipti link intencijų, kurių rašant neturėta.
„Arma“ tokiame gana aiškiame herbiniame eilėraštyje, be abejo, suprastina kaip herbas/herbinis skydas – tas pats, kas antraštėje įvardijama kaip „insigne“. Turimas omenyje visas išraižytas Akademijos (perkeltine reikšme įvardijamos kaip Paladės) herbo atvaizdas ir tai, kad jis visai sutampa su Lietuvos, lietuvių tautos (čia įvardintos kaip Gens Litvana) herbu Vyčiu.
O honores (daugiskaita nuo honos) turbūt suprastina abstrakčiai – kaip garbė (kurią atneša žygiai, kuri pelnoma kita veikla, antai mokslu). Tad antros eilutės išplėstinė mintis turbūt būtų šitokia: tai (kad sutampa lietuvių valstybės/tautos ir Akademijos herbas) lemia, kad Marso garbė, pelnyta kare (suprask – ginant Tėvynę) ir moksle bei mene – yra neatsiejama viena nuo kitos, vienodai vertinga.
Su Valstybės, kuri buvo sukurta protu ir ginklu, dienа – šiais dalykais ir tesilaiko!
Mintautas Čiurinskas Ačiū, Mintautai, už interpretaciją. Su!
Mintautas Čiurinskaspasirodo turim mes ir protingų,tik keista kad niekam nerūpi, jog jau keičiama 1938m LR KONSTITUCIJA 1992m konstitucija naudinga tik partijai,
Svarbūs ir forma, ir turinys. Apie turinį: šiomis dienomis, mes, vyresnieji, jau kadaise pabaigę mokslus gimnazijose, patiriame eilinį išbandymą, arba kitaip – egzaminą. Į korupcinį voratinklį prieš dešimtmetį ir anksčiau įklimpo jaunasis sostinės politikas, dabar užimantis aukštas valstybines pareigas. Pilietinė Respublikos visuomenė jam uždavė 27-is klausimus. Antardienį vakare, tikėtina, jie bus pakartoti viešai miesto aištėje ir pasakyta daug kitų nerimastingų teiginių ir vertinimų. Ar piliečiai privers elitą atsitokėti ir imtis neatidėliotinų veiksmų sukonstruoti Respubikos vadovybę iš patriotiškų, kompetentingų ir korupciniais ryšiais nesusiraizgiusių politikų, ar visi kartu sutelktai ir garbingai įveiksime mus ištikusią bėdą.