Neįtikėtina – trisdešimtmetis! Ne visi galvojo, kad tiek ilgai galima atsilaikyti. Visokių prognozių buvo. Tačiau dabar įdomu pažvelgti į praeitį ir prisiminti kokios mintys tuo laiku buvo galvoje. Kažkaip atsitiktinai pavyko išsaugoti tų dienų epizodą rašytiniame viešame pavidale. Todėl kviečiu iš laiko retrospektyvos į tai pažvelgti ir įvertinti.
Tikrai buvau neabejingas įvykiams Lietuvoje, todėl mane galimai užgavo Kauno Technologijos universiteto profesoriaus Raimundo JASINEVIČIAUS “Kreipimasis į Kauno aukštųjų mokyklų akademinę visuomenę” , kuris buvo atspausdintas 1991 m. gruodžio 5 d. “Kauno tiesoje”, o taip pat 1991m. gruodžio 19 d. “Studijų aiduose”. Pateikiu šio “Kreipimosi….” tekstą.
Kreipimasis į Kauno aukštųjų mokyklų akademinę visuomenę
Gerbiamieji kolegos! Pastaruoju metu suintensyvėjo mėginimai aukštųjų mokyklų mokslinės visuomenės narių tarpe sukelti nepagrįsto sukiršinimo bei nepasitikėjimo vienas kitu nuotaikas. Prasilenkiant su demokratijos bei žmogaus teisių ir laisvių gerbimo normomis , mokyklų vadovai bei kurie mokslo darbuotojai nepamatuotai diskredituojami, skirstomi į lojaliuosius ir buvusiuosius, patriotus ir niekadėjus. Galop ketinama apriboti smerkiamųjų akademinę veiklą ar apskritai juos išguiti iš aukštųjų mokyklų.
Tuo dažniausiai užsiima grupuotės, kuriose susibūrę asmenys, bolševikinio totalitarizmo laikotarpiu nesugebėję, nemokėję ar šiaip vengę darbuotis Lietuvos mokslo, meno, technikos ir apskritai lietuviškosios kultūros išlikimo labui. Šios grupuotės net neįstengia dorai priimti pirmųjų laisvės ir nepriklausomybės vaisių. Būtent šitokios jėgos suskaldė ir sužlugdė bendrąjį visos Lietuvos atgimimo sąjūdį, o dabar imasi aukštųjų mokyklų.
Atrodo, kad tik Vilniaus Universiteto akademinė visuomenė , sukaupusi daugiausiai mokslo ir demokratinės minties šviesulių, pajėgia atsilaikyti prieš šį šliaužiantį pagiežingos ir savanaudiškos pilkosios vidutinybės spaudimą. Kitose gi aukštosiose mokyklose akademinė dvasia drumsčiama, objektyvus ir orus svarbiausių klausimų nagrinėjimas ir sprendimas keičiamas nekonstruktyviu ideologizuotu pseudopatriotiniu bruzdesiu.
Gerbiamieji kolegos, mūsuose, kur devyniasdešimt procentų Lietuvos žmonių šių metų vasario devintąją vienareikšmiai pasisakė už nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą, sąmoningas žmonių supriešinimas, objektyvaus kompromiso vengimas, dirbtinis priešų ieškojimas – tiesiog amoralus. Įvertinant tai, kad politinių ir ekonominių negandų metas Lietuvai dar nėra praėjęs , turėtume reikšti ryžtingą nepritarimą toms skaldytojiškoms tendencijoms ir nepasitikėti jų apologetais. Nes mūsų jėga – santarvėje ir rimtyje.
O jeigu Lietuvos žmonių grupių supriešinimas sąmoningai inspiruojamas parlamentiniu lygiu, jeigu kai kurie mūsų valstybės vadovai bei išrinktieji aukščiausiosios ir vietinių tarybų deputatai nenori ir nesugeba potencialiai vieningoje Lietuvoje sukurti tos nacionalinės santarvės dvasios, tai gali reikšti tik viena – jie nesugeba vesti Lietuvos europinės demokratijos keliu su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Akademinė visuomenė tatai turi suvokti pirmoji, nes būtent, ji atsakinga už bendražmogiškųjų vertybių, geros valios ir pasaulietiškos demokratijos nuostatų tęstinumą ir skleidimą jaunimo tarpe. Nepriklausomos Lietuvos aukštosiose mokyklose privalo nugalėti tikrosios doros bei santarvės dvasia ir demokratinė mintis.
Raimudas JASINEVIČIUS Kauno technologijos universiteto profesorius.
Kviečiu pasiskaityti mano reakciją į tokį „Kreipimąsi…“:
,,Nebeužtvenksi upės bėgimo…
Aukštosiose mokyklose per 50 okupacijos metų susikaupė daug problemų. Jas spręsime sparčiau, jei sieksime aiškesnio ir tikslesnio minčių dėstymo. Nevenkime nuomonių susikirtimo.
Aptarsiu jau tiražuojamą laikraščiuose KTU profesoriaus Raimundo Jasinevičiaus „Kreipimąsi į Kauno aukštųjų mokyklų akademinę visuomenę“ („Kauno tiesa, 1991.12.05 ir „Studijų aidai“, 1991.12.19). Neatkreipti dėmesio į tokį „Kreipimąsi…“ negalima, nes jo autorius, pasirašydamas KTU profesoriumi, pretenduoja šio vardo autoritetu paveikti visuomenėje vykstančius procesus. Žmonėse per 50 metų profesoriaus vardas dar galutinai nesuspėjo devalvuotis. Iš „Kreipimosi…“ matosi, kad profesorius R.Jasinevičius siekia galutinai sukompromituoti pagarbą profesoriaus vardui. Tai apsunkina tokio vardo garbingo turinio atstatymą. „Kreipimosi …“ turinys rodo, jog jame dėstomos ne profesionalios tezės, apibrėžiančios R.Jasinevičiaus pedagoginės ar mokslinės veiklos pobūdį, o mintys, labiau pritinkančios partorgui, LDDP nariui, ateities forumininkui ar dar kitokios visuomeninės veiklos atstovui. Todėl vertėtų atitinkamai ir pasirašyti.
Profesorius tvirtina, kad „pastaruoju metu suintensyvėjo mėginimai aukštųjų mokyklų mokslinės visuomenės narių tarpe sukelti nepagrįsto sukiršinimo bei nepasitikėjimo vienas kitu nuotaikas“. Šiuos procesus galima aprašyti ir kitaip. Pastaruoju metu KTU suintensyvėjo pastangos viešai diskutuoti Universiteto ir Lietuvos mokslo reformos klausimais. Pasireiškia įvairios nuomonės ir jos sveikintinos. Šios pastangos geros valios ir pareigos žmonių negali būti vertinamos kaip „nepagrįsto sukiršinimo bei nepasitikėjimo vienas kitu“. Tai demokratinis procesas, siekiantis išspręsti esamas problemas. Šio proceso išdava: sugriautos vertybės bus atstatomos , komunistų išpuoselėti santykiai užleis vietą bendražmogiškiems. Tik kompartija nuomonės nesutapimus su jos generaline linija vertino kaip visuomenės skaldymą ar dar kitaip. Vykstantys procesai, istoriškai žvelgiant, nėra nauji. Dar prieš 400 metų N.Makiavelis apie laikotarpius , kai keičiasi santykiai ir įsivyrauja nauja tvarka, rašė: „Reikia žinoti, kad nėra reikalo, kurio įgyvendinimas būtų sunkesnis, vykdymas pavojingesnis, o sėkmė abejotina, kaip pakeitimas senos tvarkos nauja. Kas bepradėtų tai, jo laukia priešiškumas tų kam naudinga sena tvarka, šaltumas tų, kam naudinga nauja… Kai tik seno šalininkai mato galimybę veikti, jie įnirtingai puola, tuo tarpu naujo šalininkai ginasi vangiai, todėl remdamasis jais, save statai į pavojų“.
Profesorius R.Jasinevičius tvirtina: „Prasilenkiant su demokratijos bei žmogaus teisių ir laisvių gerbimo normomis , mokyklų vadovai bei kai kurie mokslo darbuotojai nepamatuotai diskredituojami, skirstomi į lojaliuosius ir buvusiuosius, patriotus ir niekadėjus“. Čia viešai išsakomos mintys apie „darbelius“ vertinamos kaip diskreditacija. Reikia siekti elgtis pagal I. Kanto imperatyvą: „Elgtis tik taip, kad galėčiau taip pat norėti, kad mano maksima taptų visuomenės dėsniu“. Čia maksima suprantama kaip moraliai vertingas tikslas. Jei bus garbingai elgiamasi , tai to elgesio viešinimas sukels tik pagarbą tam žmogui.
Toliau profesorius dar aštriau teigia: „Galop ketinama apriboti smerkiamųjų akademinę veiklą ar apskritai juos išguiti iš aukštųjų mokyklų“. Čia jau yra bandymas sujaukti besivystančią Universitetų reformos koncepciją. Reforma siekia ne kažką apriboti ar išguiti, o sukurti ir įteisinti tokius santykius, kurie įgalintų užimti vadovaujančius postus aukštesnės kompetencijos žmonėms, konkurencinėje atmosferoje keltų dėstytojų kvalifikaciją, sudarytų galimybę realizuotis akademinei laisvei, atsakomybei, profesinės ir socialinės veiklos garantijoms. Procesai Universitete turi vykti įteisintų santykių sistemoje. Gali paaiškėti, kad postuose sėdintys vadovai neatitinka jiems keliamų reikalavimų, kad jie, perfrazuojant Piterio dėsnį, kopdami hierarchijos laiptais, jau seniai pasiekė savo nekompetencijos lygį. Ir tik įteisintų santykių sistemoje vyks kadrų kaita Universitete. Visuomenei tai naudinga. Ir šis procesas negali būti vertinamas kaip „apribojimas“, „išgujimas“. Tokios garsios frazės naudingos nenorintiems permainų visuomenėje.
Profesorius, neįvardindamas konkrečiai nei grupuočių, nei asmenų, teigia: „Tuo dažniausiai užsiima grupuotės , kuriose susibūrę asmenys, bolševikinio totalitarizmo laikotarpiu nesugebėję, – nemokėję ar šiaip vengę darbuotis Lietuvos mokslo, meno, technikos ir apskritai lietuviškos kultūros išlikimo labui“. Taigi ir vėl profesorius R.Jasinevičius klaidina ir nepasako, kodėl žmonės negalėjo dirbti kultūros ir mokslo baruose. O nepasako todėl, kad pats priklausė SSKP ir kaip partorgas buvo bolševikinio totalitarizmo avangarde tų, kurie ribojo tą veiklą, skatino groti SSKP melodijas. Bet juk ne kiekvienas norėjo šokti pagal tas melodijas. Galų gale visuomenė priėjo prie tos ribos, kai bolševikinio totalitarizmo sąlygomis gyventi tapo neįmanoma. Būtent vaduojantis iš jų ir Lietuva tapo nepriklausoma.
Kaip žinoma, R.Jasinevičius tapo profesoriumi negynęs daktarinės disertacijos. Tokiu atveju, pagal Lietuvos Respublikos nutarimą Nr. 2019 (1991 m. gegužės 30d. “Laikinosios mokslinės atestacinės komisijos nuostatai“) profesoriaus pedagoginis (mokslo) vardas nesuteikiamas. Taigi Jūsų profesoriaus statusas neatitinka Lietuvos valstybės keliamų reikalavimų.
O štai ponas R.Jasinevičius susirūpino ir Lietuvos Sąjūdžio likimu: „Šios grupuotės net nesistengia dorai priimti pirmųjų laisvės ir nepriklausomybės vaisių. Būtent šitokios jėgos suskaldė ir sužlugdė bendrąjį visos Lietuvos atgimimo sąjūdį, o dabar imasi aukštųjų mokyklų“. Reali situacija kiek kitokia. Būtent ponas R.Jasinevičius gana išradingai kovojo prieš Lietuvos Sąjūdį. Jis savo kandidatūrą į AT nuo komunistų partijos kėlė net nesupažindinęs savo KPI kolegų. Tačiau „neprabudę“ KPI darbuotojai atmetė jo kandidatūrą ir parėmė Sąjūdžio kandidatą. Tuomet, operatyviai pergrupavę jėgas m į mūšį metė kitą komunistą, buvusį savo aspirantą (žr. „Studijų aidai“, 1990.02.01). Čia ponas R.Jasinevičius nepagailėjo, pagal jo terminologiją, „paplavų“ Sąjūdžiui (žr. ten pat). Bet vėl gi patyrė fiasko prieš kitą Sąjūdžio kandidatą.
Tas, kas agitavo, kėlė, balotiravosi ar balsavo už komunistų kandidatūras rinkimuose, vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjo prie to, kad Lietuvoje ir kitur išliktų komunistinė okupacinė valdžia. Žinant šios valdžios nusikaltimų mastelį ir žiaurumus, kuriems nėra lygių viso pasaulio istorijoje, tokie komunistų rėmimo aktai yra mažų mažiausiai sąmoningas ar nesąmoningas jų vykdomos politikos palaikymas. Tai apsunkino Lietuvos ir kitų valstybių kelią į laisvę.
Kauno žmonės per rinkimus puikiai susigaudė, kas yra kas. Profesorius irgi suprato, bet veikė priešingai. Tai kas gi žlugdo ir skaldo Lietuvos Sąjūdį, kas skaldo Lietuvą?
Profesorius nenurodė, kas yra tos „šliaužiančios, pagiežingos ir savanaudiškos pilkosios asmenybės“. Ar kartais tai ne tie KPI darbuotojai, kurie demokratiniu balsavimu atmetė jo kandidatūrą į AT?
Manau, skaitytojas jau gali įvertinti „Kreipimąsi…“ arba tokius terminus kaip „objektyvus ir orus svarbiausių klausimų nagrinėjimas“, „nekonstruktyvus ideologizuotas pseudopatriotinis bruzdesys“.
Kelia susirūpinimą pono R.Jasinevičiaus nuostata pirmauti savo komunistinės pasaulėžiūros „skleidimu jaunimo tarpe“. Todėl būtina paspartinti desovietizacijos įstatymo priėmimą, atitinkamai apribojantį galimybes tai daryti.
Ponas R.Jasinevičius, kaip patikimas kompartijos apologetas, kviečia akademinę visuomenę, kad ji pirmoji suvoktų: „o jeigu Lietuvos žmonių grupių supriešinimas sąmoningai inspiruojamas parlamentiniu lygiu, jeigu kai kurie mūsų valstybės vadovai bei išrinktieji aukščiausios ir vietinių tarybų deputatai nenori ir nesugeba potencialiai vieningoje Lietuvoje sukurti tos nacionalinės santarvės dvasios, tai gali reikšti tik viena – jie nesugeba vesti Lietuvos europinės demokratijos keliu su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis“. Čia jau yra atvira žmonių agitacija prieš teisėtai išrinktus valstybės vadovus, parlamentą, iš karto nusiimant nuo savęs atsakomybę . Kaip sakoma, pats muša, pats ir rėkia. Jo paties žodžiais tariant, „neįstengia dorai priimti pirmųjų laisvės ir nepriklausomybės vaisių“. Prisiminkime Maironio žodžius:
„Nebeužtvenksi upės bėgimo,
Norint eitų ji pamažu;
Nebsulaikysi naujo kilimo,
Nors jį pasveikint tau ir baisu.“
Jonas RAMANAUSKAS Lietuvos sąjūdžio KTU tarybos narys ( „Kauno tiesa“, 1992-01-18 )
*********
Į pono R.Jasinevičiaus „Kreipimasi…“ taip pat sureagavo ir Stasys Čeponis, kurio asmeniškai niekada nebuvau sutikęs. Jo straipsnelis buvo atspausdintas „Kauno tiesoje“ REZONANSE 1991 gruodžio 21 d. pavadinimu „Nekiršinkite ir negraudenkite!”:
Su pasipiktinimu perskaičiau gruodžio 5 d. “Kauno tiesoje” išspausdintą buvusio KPI partorgo (ko gero, šiuo metu tebeganančio savo aveles už KTU ribų) kreipimąsi į Kauno aukštųjų mokyklų akademinę visuomenę. Tikiu, kad šis demagogiškas rašinys sukels nemažą rezonansą tarp “… šliaužiančios pagiežingos ir savanaudiškos pilkosios vidutinybės…”, “… nesugebėjusios, nemokėjusios ar šiaip vengusios darbuotis Lietuvos mokslo, meno, technikos ir apskritai lietuviškosios kultūros išlikimo labui” atstovų. Todėl norėčiau kreiptis į profesorių R.Jasinevičių su kai kuriom pastabom ir paklausimais.
Prisidarbavo komunistai per 50 metų visose srityse: prinaikino, prigriovė, prižudė. Šiandien užsienyje nedaug kas pripažįsta mūsų “iškeptų” inžinierių diplomus. Gal pasakysite, partorge, kiek buvo KPI rektorių, prorektorių nekomunistų? Kiek buvo nepartinių mokslinėse tarybose, dekanų, katedrų vedėjų? Ir jei Jūs nebūtumėte buvęs komunistinis nomenklatūrininkas, abejoju, ar būtumėte tapęs profesoriumi. Vienas iš daugelio mažas pavyzdėlis. Mano broils keletą metų išdirbo Kauno zoologijos muziejaus l.e. direktoriumi, daug darbo, proto ir širdies įdėjo į muziejaus rekonstrukciją, tačiau turėjo šią vietą palikti, nes, kaip nepartinio, nepatvirtino partinis komitetas. Nepanoro, kad išlįstų iš “pilkosios vidutinybės”. Tik jums, komunistams, buvo atviri visi keliai. Ne paslaptis, kad ir šiandien pedagoginį darbą KTU tebedirba ne vienas gal ribotas specialistas, įsikūręs ir įsitvirtinęs tik partinio bilieto ir aktyvaus ideologinio darbo dėka. Ir šiandien pradedant rektoriumi, Senato, mokslinių tarybų nariai, dekanai, katedrų vedėjai – daugiausia buvę kapėesesininkai. Idėjos broliams (buvusiems) taikomos privilegijos, o jų vykdomos reformos abejotinai konstruktyvios. Tebedirba ir buvę KGB informatoriai.
Nekiršinkite ir negraudenkite, profesoriau, akademinės ir miesto visuomenės, neatsiliepkite taip nepagarbiai apie savo oponentus. Supraskite, kad jūsų buvusi partija lygiareikšmiai lyginama su fašistų partija, abi pripažįstamos nusikaltusios žmonijai. Esu tikras, kad su “buvusiaisiais” niekas nepasielgs taip, kaip kad komunistai 1940-aisiais užgrobę valdžią Lietuvoje pasielgė su pažangiąja Lietuvos visuomene. O nuo vadovaujančio darbo (mano galva ir nuo pedagoginės veiklos) reikia susiprasti ir patiems pasitraukti.
Stasys ČEPONIS Technologijos universiteto vyr dėstytojas (Jokiai partijai nepriklausantis “pagiežingos ir savanaudiškos pilkosios vidutinybės” atstovas)
********
Į mano straipsnį „Nebeužtvenksi upės bėgimo…“ REZONANSU sureaguota dviem straipsneliais. Pateiksiu tiksliai tų straipsnelių turinį. Vienas jų yra atspausdintas 1992 sausio 22 dieną „Kauno tiesoje“.
Kepurė… dega?
Straipsnis „Nebeužtvenksi upės bėgimo…“ („Kauno tiesa“ Nr. 12, 1992 01 18) privertė susimąstyti. Tai jau nebe pirmas KTU darbuotojų neigiamas atsiliepimas į docento R.Jasinevičiaus „Kreipimąsi į Kauno aukštųjų mokyklų akademinę visuomenę“. Stebina tai , kad pasinaudojant klasikiniais bolševikinės kovos metodais, oponentų energija nukreipiama ne paneigti kreipimesi išsakytas mintis ar dėl jų pasiginčyti, o apjuodinti tų minčių autorių. Juk esant sveikai aplinkai , būtų galima tik pasidžiaugti, kad kreipimesi išsakytos abejonės neturi pagrindo mūsų Universitete, galima būtų padiskutuoti dėl šių minčių aktualumo Kauno akademinėje visuomenėje. Tačiau … liaudyje sakoma: „Vagie, kepurė dega!“ Nors kreipimesi nebuvo tiesiogiai įvardinti konfliktų iniciatoriai, jie patys atsiskleidė savo piktais straipsniais.
Kita vertus, kodėl tiek daug dėmesio dabar jau docentui, neužimančiam jokio administracinio (išskyrus nedidelės mokslinės laboratorijos vadovo) posto? Pasirodo, jog R.Jasinevičius vertas didesnio dėmesio. Jis yra dirbęs mokslinį darbą Italijoje, JAV, Anglijoje palaiko mokslinius ryšius su žymiais pasaulio mokslininkais, gauna daugybę kvietimų dalyvauti tarptautinėse mokslinėse konferencijose. Daug dėmesio skiria pedagogikai, darbui su studentais, studijų pertvarkai Universitete. Yra buvęs geriausių lektorių konkursų laureatu ir nugalėtoju. Už aktyvią pedagoginę veiklą (o ne už daktarinę disertaciją) jam buvo pasiūlyta suteikti profesoriaus vardą. Tik Vyriausybės nutarimas neleido realizuoti šį siūlymą. Ir štai žinomas ir gerbiamas Universitete darbuotojas leidžia sau viešai suabejoti „teisingųjų“ teisumu, tuo, kur bandoma pakreipti pertvarką Kauno aukštosiose mokyklose. Juk jo pavyzdžiu gali pasekti aukštųjų mokyklų profesoriai, mokslų daktarai, žymūs pedagogai, kurie, ryžtingai apkaltinti komunistiniu raudoniu, susigūžė ir kol kas nesiryžta pasipriešinti demagogijai ir absurdui. Koks tada likimas laukia tų, kurie audringu nepriklausomybės atstatymo laikotarpiu putomis iškilo į paviršių? Juk , prabilus blaiviam protui, jiems vėl teks nusėsti dumblu į dugną, ir kas buvo nieks, tas netaps viskuo. O tai drumstėjus labiausiai ir siutina.
Nors ponas J.Ramanauskas (gaila, nežinom, ką be veiklos Sąjūdžio KTU taryboje jis veikia Universitete) straipsnio pradžioje bando teigti, kad vyksta racionali ir demokratiška Universiteto reforma, pabaigoje atskleidžia savo troškimus. Jam, kaip teigiama straipsnyje, kelia susirūpinimą pono R.Jasinevičiaus nuostata pirmauti pedagoginiame darbe. Todėl, jo manymu, būtina paspartinti desovietizacijos įstatymo priėmimą, atitinkamai apriboti galimybes tai daryti. Ir tuomet triumfuos proletkultas (kaip po 1917 m. Rusijoe).
„Nebeužtvenksi upės bėgimo…“, tačiau civlizuotos visuomenės pareiga yra išlaikyti upės tekėjimą tokia vaga, kuri neatneštų skausmo pakrančių gyventojams.
Kazys KAVALIAUSKAS Technologijos universiteto docentas
Vytautas PETRAUSKAS Vyr. Dėstytojas
*******
Antroji reakcija į straipsnelį „Neužtvenksi upės bėgimo…“ yra atspausdintas „Kauno tiesoje“ 1992.01.24, Nr. 16 (13614) pavadinimu „Puolimas bolševikiškais metodais“.
Puolimas bolševikiškais metodais
Straipsnis „Nebeužtvenksi upės bėgimo…“ („Kauno tiesa“, 1992 01 18) ir prieš tai skaitytas dėstytojo S.Čeponio straipsnis dar kartą parodė, koks gajus yra bolševikinio mąstymo stilius, kai ginčijamasi ne dėl požiūrio, o puolamas žmogus, atvirai išsakęs savo nuomonę, suabejojęs vykstančiais procesais. Dar labiau suvoki situacijos absurdiškumą, kai straipsniuose kalbama apie žinomą žmogų, kurio paskaitų mums teko klausytis studijų metais. R.Jasinevičius paliko tiek doro žmogaus, intelektualo, tiek ir gero specialisto įspūdį. Jis nuolat stengėsi pateikti mums netgi mokslo naujienas iš užsienio. Tad ko siekia ponas J.Ramanauskas ir panašūs į jį? Gal sumažinti konkurenciją galimo etatų mažinimo atveju, o gal sutrypti asmenybes, kad jos neužgožtų vidutinybių?
Ir dar apie rinkimus į AT. Ponai, būkite kuklesni apie tai kalbėdami. Pabandykite dabar tuos pačius ar kitus sąjūdiečius iškelti ir tiek balsų nesurinksite. Tad kuo mažiau skleisite melo ir šmeižto, tuo geriau bus ir studentams, ir mums, eiliniams piliečiams, ir pačiai Lietuvai.
Buvę gerb. R.Jasinevičiaus studentai:
G.Naujokaitė-Maleckienė, baigusi KPI 1976 m.,
R.Kutavičiūtė-Baltušnikienė, baigusi 1981 m.,
V.Andriuškevičiūtė-Kudinovienė, baigusi 1972 m.,
J.Virkietytė-Mugauskienė, baigusi 1980 m.,
P.Sarafinas, baigęs 1972 m.,
V.Sabulytė-Kavaliauskienė, baigusi 1974 m.,
A.Vasikevičius, baigęs 1976 m.,
S.Martišius, baigęs 1969 m.
******
Pateikiau anų laikų, 28 metai atgal, autentiškus samprotavimus, kad kiekvienas, kuris perskaitys, analizuos, galės susidaryti nuomonę apie anų laikų įvykius ir pajusti anų laikų ir Kovo 11-osios dvasią.
Beje, čia paminėtas asmuo R.Jasinevičius visuotiniame KTU susirinkime pralaimėjo KTU paramą rinkimams į LTSR AT Algirdui Patackui, kurie ir paskelbė 1990-03-11 Nepriklausomybės Aktą.
Švenčiant Kovo -11-osios trisdešimtmetį galima padaryti ir kai kurias išvadas:
Lietuvos valstybė pripažinta pasaulyje, ES, NATO, JT ir kitų pasaulinių organizacijų narė.
Desovietizacija neatlikta, kgbistai užsislaptinę 100-tui metų.
Iš visų LR piliečių nuo 1992-07-09 yra atimta konstitucinė lygių ir tiesioginių rinkimų teisė rinkti Seimą ir savivaldybių tarybas, visų 7 Seimų sudėtys yra nelegitimios, visų Lietuvos savivaldybių tarybų sudėtys yra nelegitimios, Lietuva yra okupuota, Lietuvos laisvė nelaisvėje.
joramlt@yahoo.com
2020-03-11