Lietuvai įsivedus eurą, išaugs užsienio investicijos, o naujos valiutos naudą pajus ir verslas, ir visi gyventojai, žadėjo valdžia. Lietuva – jau antras mėnuo euro zonos narė. Ar verslas naudą jau pajuto?
Kodėl būtent dabar reikėjo užsikrauti euro naštą?
Man, kaip lietuviui, kurio senelis savu laiku kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, buvo sunku susitaikyti, kad Lietuva praranda vieną iš savo nacionalinių simbolių, kad vertybės, kurias puoselėjome, pamažu nyksta.
Žinote, Lietuva visuomet yra tvarkinga fiskalinėje politikoje – ką jau ką, bet diržus veržtis mes mokame. Ir būti euro zonos donorais mes greičiausiai sugebėsime. Štai graikai ką tik išsireikalavo, kad jiems būtų pratęsta skolinimo programa. Nebūkime naivūs – jie tą darys ir toliau, o kitos šalys už juos veršis diržus. Mes irgi susiveršime.
Atsakant į klausimą, euras mums naudingas ar žalingas, pirmiausia norisi paklausti: ar nors vienas yra atsakęs už savo sprendimais valstybei padarytą žalą? Ar atsakė ir prisiimė asmeninę atsakomybę už prastus sprendimus? Kaip buvo, taip ir liko kolektyvinė atsakomybė. Kažkas kažką sugalvoja ir daro į visuomenės nuomonę neatsižvelgęs. Ir dėl euro buvo taip, kad niekas taip ir nepasižiūrėjo, neskaičiavo, ar būtent šiuo metu buvo verta prisijungti prie valiutų sąjungos.
Aš pritariu, kad anksčiau ar vėliau buvo verta stoti į euro zoną. Bet kodėl būtent dabar mes taip skubėjome ant savo pečių užsikrauti skolų krizės naštą? Kodėl kitos valstybės neskubėjo? Ar jos kvailos? Ne, jos žiūri savo interesų, o mes – ne. Mes į riziką visuomet veržiamės pirmieji. Pirmieji patvirtinome ES Konstituciją, kol kiti dar galvojo. Dėl euro irgi negalvojome.
Eurą buvo skubama įsivesti, kad kažkas užsikabintų simbolinį medalį, kad įrašytų save į istoriją.
Kai dabar sako, kad dėl euro ateis investicijos, ima juokas. Investicijos ateina ten, kur yra geresnės sąlygos, o ne ten, kur yra euras ar jo nėra. Kažkodėl pas mūsų kaimynus lenkus investicijos ir be euro ateina.
O pas mus investicijos ateina, kai verslui yra pasiūlomos kažkokios išskirtinės sąlygos. Pavyzdžiui, kai buvau Seimo narys, domėjomės, kokiomis sąlygomis į Lietuvą atėjo „Barclay“. Net parlamentarai negalėjo išsiaiškinti visų detalių, nes tai esą buvo komercinė paslaptis. Tačiau kyla klausimas: o kas, jei tokias pat geras sąlygas suteiktume ir savo verslininkams? O kas, jei kitiems taip nenuolaidžiautume spausdami savus?
Pirmiausia ir kaip verslininkas, ir kaip pilietis galiu pasakyti, kad įvedus eurą kainų pokyčiai – į didžiąją pusę. Taip, mes galime save guosti, kad kažkas atpigo, bet tai mūsų prekių krepšelyje sudaro nedidelę dalį.
Štai konkretus pavyzdys: beveik kiekvienas prekybos centre perkame prekių maišelius. Ir kiek tarp mūsų yra tokių, kurie niekada nepamiršta jų su savimi nešiotis ir nėra priversti vėl ir vėl nusipirkti? Tie maišeliai pabrango vienu euro centu. Pastebėjote? Atrodo, kas tas euro centas, bet jei suskaičiuoji, kad per savaitę perki ne po vieną maišelį ir jų įsigyja didelė dalis parduotuvės klientų… Prekybos tinklai gali padidinti savo pajamas net iš tokios smulkmenos.
O tai, kad su euro zonos šalimis verslininkams prekiauti patogiau, tiesa. Bet juk ne visos šalys, su kuriomis prekiaujame, yra euro zonoje.
Ėmė šveicarai ir susiejo savo franką su euru. Galiu pasakyti, kad dėl to šveicariški laikrodžiai labai stipriai pabrango. Mums dėl to reikėtų kelti savo prekių kainas arba dirbti nuostolingai.
Vytautas GALVONAS, buvęs finansų viceministras, verslininkas
respublika.lt