Būtų sunku labiau įžeisti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis (o taip pat – ir pakenkti jų saugumui), negu tai spalio 20 d. padarė Strasbūro Europos ŽmogausTeisių Teismas (EŽTT), priimdamas sprendimą, kad Lietuvos teismai esą pažeidė Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, nuteisdami partizanų naikintojus (rus. istriebitieli) už lietuvių tautos genocidą (Vasiliauskas prieš Lietuvą). Teisėjai, nepritarę šiam sprendimui, suabejojo, ar po to šis teismas dar gali pretenduoti į „Europos sąžinės“ vardą.
EŽTT neginčijo, kad MGB, o vėliau KGB karininkas Vasiliauskas organizavo partizanų naikinimą ir konkrečiu atveju – dviejų partizanų Šakių valsčiuje – nužudymą. To, beje, neginčijo ir paties kgbisto advokatas – tik mėgino pateikti, kad šie du konkretūs partizanai esą buvo nacių kolaborantai ir pagaliau netgi ne tokie, kaip kiti partizanai, tuo metu kovoję už Lietuvos laisvę, nes esą 1953 m. organizuotiems partizanų daliniams nebepriklausė. EŽTT, kaip ir visų pakopų Lietuvos Respublikos teismai, atmetė šiuos išvedžiojimus, nes jų nepatvirtino faktinės aplinkybės.
Tai kokiu pagrindu EŽTT (beje, vieno balso persvara iš septyniolikos Didžiosios kolegijos teisėjų) vis dėlto patenkino Vasiliausko prašymą? Pasirodo, kad pagrindinis EŽTT motyvas yra tas, jog Vasiliauskas drauge su kitais Lietuvos Respubliką okupavusios SSSR represinių struktūrų atstovais šaudydami partizanus juk negalėjo numatyti, kad jiems gali būti pritaikyta tarptautinė baudžiamoji atsakomybė, t.y., kad jie galės būti teisiami pagal 1949 m. Genocido konvenciją. Devyni EŽTT teisėjai netgi leido sau pašmaikštauti, kad juk 1953 m. turbūt nebūtų atsiradęs toks advokatas, kuris Vasiliauskui ir kolegoms būtų galėjęs kompetentingai patarti, jog geriau jau jūs nešaudykite Lietuvoje (net jei RSFSR baudžiamasis kodeksas esą jums to ir neuždraudžia) – mat jums gali būti pritaikytos tarptautinės baudžiamosios normos, netaikant senaties.
Ar Genocido konvencija gina Lietuvos partizanus?
EŽTT nuomone, nesvarbu, kad pagal esą dabartinį genocido supratimą Lietuvos teismai galėtų pritaikyti Genocido konvenciją tokiems šaudytojams, mat taikant baudžiamąją atsakomybę atgaline data būtina atsižvelgti į tai, kokia genocido samprata buvo nusikaltimo padarymo metu (šiuo atveju – 1953 m.). Šios EŽTT kolegijos nuomone, nesvarbu net ir tai, kad JTO Generalinė asamblėja 1946 m. gruodžío 11 d. vienbalsiai priėmė rezoliuciją Nr. 96(I), kuri ragino ratifikuoti Genocido konvenciją, aiškindama genocidą ne tik kaip rasinių ar religinių grupių, bet ir kaip „politinių ir kitų grupių“ naikinimą.
Bet, anot EŽTT, svarbiausia, kad į pačią Genocido konvenciją „politinių grupių“ sąvoka tiesiogiai nebuvo įtraukta (pagal konvencijos tekstą genocidu laikoma tokia veika, kuria siekiama „sugriauti (angl. destroy) visą ar dalinai (in whole or in part) nacionalines, etnines, rasines ar religines grupes, kaip tokias“.
Sprendžiant iš konvencijos teksto parengimo dokumentų esą galima numanyti, jog terminas „politinės grupės“ buvo neįtrauktos į tekstą sąmoningai. Nors Lietuvos Respublikos teismai turėjo pagrindo interpretuoti, kad 1953 m. genocido sąvoka apėmė ir „politines grupes“, tačiau ne mažesnį pagrindą turi ir priešinga interpretacija, o tokiu atveju byla turi būti sprendžiama esą pareiškėjo (šiuo atveju, partizanų šaudytojo) naudai.
Juk jei pareiškėjas, šaudydamas Lietuvos partizanus, negalėjo aiškiai žinoti, kad tais laikais, t.y. 1953 m., partizanų, kurie, kaip mano ši EŽTT kolegija, buvo tik „politinė grupė“, šaudymas įėjo į genocido sąvoką, tai dabar Lietuvos Respublikos teismai, nuteisdami tokį šaudytoją už genocidą, pažeidė jo, t.y. partizanų šaudytojo teises, kurias gina Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.
Nežinau, ar kas tokią EŽTT kolegijos aritmetinės daugumos nuomonę galėtų pavadinti teisine logika. Deja, akivaizdu, kad šiuo atveju pačių teisėjų logika greičiau atitinka nusikaltėlių mąstymą. Juk pagal juos išeitų, jog asmeniui užtenka žinoti (numatyti), kad jam už nusikalstamą veiką dėl kokių nors formalių (taip pat ir faktinių politinių) priežasčių gali nebūti pritaikyta bausmė, tai tuomet jis gali sau sveikas šią veiką atlikti.
Ar EŽTT galutinai išteisino Lietuvos partizanų naikintojus?
Prašau suprasti teisingai – net ir ši keistoji EŽTT kolegijos dauguma juk neteigia, kad apskritai Lietuvos partizanų šaudymas buvo geras dalykas ir net neginčija Lietuvos Respublikos valstybės institucijų teisės įvertinti tokią veiką kaip nusikaltimą, o tik mėgina uždrausti Lietuvos Respublikai pritaikyti baudžiamąją atsakomybę už juos atgaline data, remiantis tarptautine teise (šiuo atveju – Genocido konvencija). Atsižvelgiant į tai, kad pati Lietuvos Respublika 1953 m. buvo okupuota, tai ji, suprantama, tuo metu („materialiuoju laiku“) negalėjo pritaikyti baudžiamojo persekiojimo tokiems šaudytojams, tad gali remtis tik tarptautine teise. O kokie kiti tarptautinės teisės dokumentai šiuo atveju gali būti pritaikyti?
Karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui sąvokos paprastai taikomos tik nusikaltimams prieš civilius gyventojus. Ir EŽTT galėtų užginčyti kitokius traktavimus, nes 1953 m. juk ir karas Europoje jau buvo esą pasibaigęs ir yra daug pagrindo teigti, jog partizanai vis dėlto nebuvo civiliai gyventojai. Tiesa, dabartinėje praktikoje ir ginkluota gynyba priskiriama civiliams gyventojams, tačiau pagal EŽTT logiką išeitų, kad 1953 m. partizanų šaudytojai tokios teisinės praktikos negalėjo numatyti, tad jie turėjo pilną teisę nušauti kiekvieną, kuris tuo metu kaip nors pasipriešino okupantui. Belieka tik Genocido konvencija.
Ir vis dėlto, sprendžiant iš EŽTT teisėjų, kurie nepritarė tokiam EŽTT kolegijos sprendimui (tarp jų buvo ir Egidijus Kūris), atskirosios nuomonės, kažin ar šis EŽTT sprendimas padėjo šiuo klausimu galutinį tašką. Tiesa, Lietuvos Respublika, gerbdama savo įsipareigojimus pagal Žmogaus teisių ir laisvių konvenciją turės per nustatytą laiką Lietuvos partizanų šaudytojui sumokėti apie 10 000 eurų baudą (už ką – juk baudžiamosios priemonės pareiškėjui nebuvo pritaikytos dėl jo sveikatos? ar už taiklų šaudymą?) ir antra tiek sumokėti, padengiant pareiškėjo teismo išlaidas… Bet EŽTT neatsižvelgė į tai, jog Lietuvos partizanai, kurie sudarė rezistencinį judėjimą prieš okupacinę valdžią, buvo ne tik tam tikra „politinė grupė“, kurios pagal EŽTT supratimą Genocido konvencija esą negina, bet ir kitos grupės, kurią ši konvencija neabejotinai gina, dalis.
Lietuvos partizanai – tik politinė grupė ar reikšminga lietuvių tautos dalis?
EŽTT kolegija ir nesiginčija, kad Lietuvos partizanai buvo lietuvių tautos, t.y. „nacionalinės grupės“, kurią Genocido konvencija neabejotinai gina, dalis. EŽTT nesiginčija ir dėl to, kad ši Konvencija nuo sunaikinimo gina ne tik pačias „grupes“, bet ir „jų dalis“. EŽTT tik mėgina teigti, kad Konvencija turi omenyje ginamos grupės reikšmingą dalį. EŽTT kolegija ir pati abejoja, ar pagal 1953 m. supratimą „reikšminga dalimi“ galėjo būti laikoma tik tokia dalis, kuri būtų reikšminga vien pagal skaičių (net ir tokiu atveju dar reikėtų aiškintis, koks skaičius pagal 1953 m. supratimą būtų reikšmingas „grupei, kaip tokiai“, šiuo atveju – lietuvių tautai).
Kas gali pasakyti, kaip šiuo atžvilgiu buvo suprantama Genocido konvencija 1953 metais? Tenka remtis įvairiais vėlesniais komentatoriais, o taip pat praktika, kuri buvo keliasdešimt metų vėlesnė vien dėl to, kad šiuo atžvilgiu Genocido konvencija anksčiau ir nebuvo pradėta taikyti iš viso. Čia EŽTT pateko į laiko spąstus. Jei sektume EŽTT logiką nuosekliai, tai išeitų, jog jokie genocido vykdytojai 1953 m. negalėjo numatyti, ką Europos šalių teismai laikys reikšminga Konvencijos ginamos grupės dalimi. Juk jei partizanų šaudytojai pamanė, jog daugiau kaip 20 000 Lietuvos partizanų sunaikinimas bei jų šeimų ir rėmėjų masinės represijos griaunamosios žalos lietuvių tautai, kaip Genocido konvencijos ginamai nacionalinei grupei, nepadarys, tai kas tokį jų požiūrį paneigtų pagal 1953 m. Konvencijos taikymo praktiką, kurios tuo metu iš viso nebuvo? Kaip tada iš viso taikyti Konvencijos normą dėl bet kokios nacionalinės grupės dalies gynimo?
Vis dėlto EŽTT kolegija dar nenuėjo tiek toli, kad Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos narėms uždraustų taikyti Genocido konvencijos normą imtis baudžiamojo persekiojimo atbuline data (ir be jokios senaties), kai yra pagrindo konstatuoti jog buvo naikinama Konvencijos ginamos grupės (šiuo atveju – lietuvių tautos) dalis. Tuo labiau, kad juk ir Vasiliausko byloje Lietuvos Respublikos Apeliacinis teismas konstatavo, jog MGB pareigūnas Vasiliauskas sąmoningai vykdė uždavinį išnaikinti visus prieš okupacines SSSR struktūras kovojusius partizanus ne tiktai kaip tam tikrą „politinę grupę“, bet ir kaip reikšmingą lietuvių tautos, kaip Genocido konvencijos ginamos nacionalinės grupės, dalį.
Kaip ir kodėl EŽTT nusprendė, kad Lietuvos partizanai lietuvių tautai buvo nereikšmingi?
EŽTT atmetė Lietuvos Respublikos Apeliacinio teismo argumentus (kurių juk nepaneigė ir Aukščiausiasis teismas) dviem būdais. Pirma, jis savaip interpretavo (pasak atskiros nuomonės autorių, tai buvo neteisingas pateikimas, angl. misrepresentation) Lietuvos teismų sprendimus, įskaitant ir Lietuvos Konstitucinio teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą, kas, beje, yra EŽTT kompetencijos peržengimas. Juk Konstitucinio Teismo sprendimas, kad laisvės kovotojų [genocido bylose] traktavimas vien kaip politinės grupės prieštarautų Genocido konvencijai, o tuo pačiu – ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai, visiškai nereiškia, kad rezistentai, jų šeimos ir rėmėjai nepatenka į Genocido konvencijos reguliavimo sritį. Kaip tik atvirkščiai, jie gali būti traktuojami kaip reikšminga „nacionalinės grupės“ dalis ir tuomet yra šios Konvencijos ginami.
EŽTT nežinia kodėl vadovavosi savo paties neargumentuotais samprotavimais, kad ginkluotos kovos prieš okupantą faktas pats savaime reiškia, jog šie kovotojai buvo tik tam tikra atskira politinė grupė. Juk akivaizdu, kad masinis partizaninis judėjimas nebūtų galėjęs išsilaikyti dešimt metų be didžiosios tautos dalies palaikymo ir kad partizanams priklausė įvairių politinių pažiūrų piliečiai, drauge kovoję už visos tautos laisvę ir prieš okupantą, kuris siekė sugriauti lietuvių tautą tokią, kokia ji buvo. Dar keisčiau, kad EŽTT pabrėžia ginkluotos kovos faktą, nors kaip tik Genocido konvencijos ginamos grupės, kitaip nei kitais tarptautinės teisenos atvejais, juk neapsiriboja vien civiliais gyventojais.
Antra, EŽTT priekaištauja Lietuvos Respublikos teismams, kad šie esą nepakankamai plačiai, remdamiesi teisiniais bei istoriniais faktais (ir konkrečiai Vasiliausko byloje), pagrindė, kad Lietuvos partizanai buvo reikšminga lietuvių tautos dalis, kad jie atstovavo lietuvių tautai. EŽTT nežinia kodėl visiškai ignoravo visus Lietuvos Respublikos įstatymo leidėjo sprendimus šiuo klausimu, įskaitant ir 1949 m. vasario 16 d. Laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos bei šio sąjūdžio, kaip tikrosios Tautos atstovybės okupacijos metais, pripažinimą. EŽTT šiuos faktus, kaip ir kitą Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateiktą faktinę medžiagą, paminėjo savo sprendimo įžanginėje dalyje, tačiau nutariamoje dalyje pats niekaip šiais faktais nesirėmė ir į juos savo argumentacijoje nereagavo.
Dar daugiau, kaip pirštu prikišamai savo atskiroje nuomonėje nurodė teisėjas Egidijus Kūris, EŽTT kolegijos dauguma, manydama, kad Lietuvos teismai aiškiai nenustatė, jog partizanai iš tikrųjų atstovavo tautai (ang. genuinely „represented“ the Lithuanian nation), juk nekvestionavo Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo teiginio, kad „Lietuvoje vyko tautos ginkluotas pasipriešinimas prieš Sovietų okupacinį režimą – partizaninis karas“!
Kokios perspektyvos apginti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių partizanų garbę?
Prisipažinsiu, su dideliu nerimu skaičiau šio EŽTT nutarimo medžiagą ne vien dėl jo visiško nepriimtinumo. Prisibijojau, kad Lietuvai šiame procese galėjo būti netinkamai atstovaujama. Susipažinęs su visa medžiaga, manau, kad tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybė, tiek beveik pusė EŽTT teisėjų (o ypač E. Kūris), padarė viską, kas buvo įmanoma. Tai yra geroji viso šio reikalo pusė. Tačiau ką tuomet manyti apie EŽTT ir ką su tokiu jo sprendimu daryti? Kokią žinią Europai ir pasauliui pasiuntė EŽTT? Jeigu jus užpuls ir jūsų kraštą užgrobs koks nors okupantas, nedrįskite priešintis, nes tie, kurie jus sušaudys, gali likti neliečiami, jei tik jie turės „teisėtų lūkesčių“, kad kada nors ateityje žmogaus teises ginantys teisėjai nuspręs, jog šaudytojai negalėjo numatyti visų tokio savo elgesio pasekmių pagal savo laikų („material time“) supratimą.
Toks EŽTT sprendimas bus traktuojamas kaip precedentas, dėl ko, pasak E. Kūrio, turi sunerimti Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją pasirašiusių šalių Vyriausybės bei nacionaliniai teismai. Nėra jokios abejonės, kad Lietuvos Respublikos Prezidentė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi padaryti (tikiu, ir padarys) visus reikalingus demaršus dėl tokio EŽTT sprendimo. Antai, Europos Tarybos Ministrų komitetas turi teisę paklausti EŽTT dėl jo priimtų sprendimų išaiškinimo. Tačiau tai yra, nors ir būtini, bet tik trumpalaikės distancijos uždaviniai kovojant su tokios EŽTT veiklos, kuri ir kitais atvejais nacionalinei teisei kelia labai didelių rūpesčių dėl šio teismo kompetencijos, pasekmėmis.
Ar užteks vien tik teisinių Baltijos šalių institucijų veiksmų?
Kažin ar tokia tarptautinių teismų praktika gali būti suvaldyta be problemos įsisąmoninimo – juk akivaizdu, jog nemaža dalis Vakarų Europos profesionalių teisėjų (jau nekalbant apie plačiąją visuomenę) visiškai nesuvokia nei Rytų Europos istorinės patirties, nei aktualijų. Yra daug bėdų ir su pačios Rytų Europos komunistiniu paveldu, įskaitant ir profesionalių teisininkų sąmonę. O tai reiškia, kad per dvidešimt penkerius metus mes nepadarėme daugelio reikalingų darbų – neinformavome plačiosios visuomenės Europoje apie Baltijos šalių istorinę ir kultūrinę patirtį.
Šiandien teisingai kalbama apie dideles informacinio saugumo problemas, kurias kelia agresyvi Rusijos propaganda. Bet saugumo problemų (dėl nepakankamo informuotumo) yra ir Vakaruose, kur, kitaip nei Rusijos atveju, mūsų valstybė gali imtis veiksmingų priemonių keisdama nenormalią padėtį. Bet gal pirma reikia daug ką dėl šių būtinybių įsisąmoninti ir patiems?
Ar šioje srityje užtenka atskirų dokumentinių filmų kūrėjų, tokių kaip V. V. Landsbergis jaunesnysis, visuomeninių pastangų? Ar užtenka atskirų mokslininkų publikacijų ir vien Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro pastangų. Ar nederėtų valstybei šių problemų imtis strateginiu informacinės ir istorinės atminties politikos lygmeniu?
Noriu priminti, kad Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas yra paskelbęs konkursą (paraiškos yra teikiamos iki š.m. spalio 30 d.) visuomenės informavimo saugumo programos antrajam etapui. Aišku, resursai, sutelkti šiai programai, nedideli. Jie skirti, visų pirma, vidaus rūpesčiams, susijusiems su kritinio mąstymo ugdymu. Bet gal šias iniciatyvas mūsų valstybė prasmingai pratęs tiek vidaus, tiek išorinėje viešoje erdvėje? Jei mūsų valstybė kartu su sąjungininkais neinvestuos į informacinę politiką, ar neteks paskui už viską sumokėti tuo, kas neįkainojama?
delfi.lt, tiesos.lt