Pasirodo, politikų taip laukiami pabėgėliai ne tokie laukiami paprastų Lietuvos žmonių, kuriems ir reikės gyventi šalia imigrantų, taikytis prie kultūrų skirtumų ir baimintis dėl savo saugumo. Elektroninę peticiją prieš imigrantus vakar jau buvo pasirašę 14 040 Lietuvos gyventojų. Dar daugiau kaip 5 tūkst. parašų surinkta popieriniame peticijos variante.
Kaip teigiama Lietuvos prezidentei, premjerui ir Seimui skirtoje peticijoje, metų pradžioje Vyriausybė siūlė priimti 35 pabėgėlius, o prezidentė šį skaičių padidino 10 kartų. Peticijoje keliami svarbūs klausimai: ko galima tikėtis – 3500 ar 35 tūkst.? Ir kiek tai mums kainuos?
– Ar lengva žmones įtikinti pasirašyti prie teksto, kaltinančio politikus abejingumu savo visuomenei, tačiau meile svetimų šalių piliečiams? – „Vakaro žinios“ paklausė vieno iš peticijos autorių kauniečio K.Baršausko seniūnaitijos seniūnaičio Mariaus Jonaičio.
– Tikrai ir pats nesitikėjau, kad gali būti taip lengvai renkami parašai. Pasirodo, visuomenė sutinka su peticijoje parašytais teiginiais, nes daugiau nei 90 proc. žmonių pasirašo be jokių įkalbinėjimų. Be to, daugiau kaip 500 savanorių renka parašus popieriniame peticijos variante. Tai įrodo, kad žmonėms šis klausimas aktualus, kad jie turi savo nuomonę, nori ją išsakyti ir jiems svarbu, kad vyktų dialogas dėl šio klausimo, o ne tik pavienių politikų sprendimai.
Kai viešojoje erdvėje buvo pradėta kalbėti apie migrantų kvotas, pastebėjome, kad nevyksta jokia diskusija, todėl mūsų tikslas ir yra paspausti valdžią, kad jie bent šiek tiek susimąstytų, pasipriešintų diktatui, kaip tai padarė kitos šalys. Nes kažkodėl politikai sutinka su viskuo, kas pasakoma. Akivaizdu, kad kažkas turi imtis priemonių, kad dėl pabėgėlių klausimo prasidėtų bent kažkoks dialogas. Jau organizavome vieną piketą, dabar renkame parašus peticijai, ketiname siųsti užklausas visiems Seimo nariams. Juk kažkam turi būti svarbi ir visuomenės nuomonė.
– Kodėl taip priešinatės, juk politikai nuolat kartoja, kad pabėgėlius priimti Lietuvai labai naudinga, jie čia puls dirbti, mokesčius į biudžetą mokės, mums pensijas uždirbs.
– Nereikia būti tokiems naiviems. Man atrodo, kad politikai nelabai supranta, kokie žmonės čia atkeliaus. Juk atvyks kultūros, kurios labai sunkiai integruojasi ir net angliškai nekalba, o ką jau kalbėti apie lietuvių kalbą. Pažiūrėkime darbo biržos pasiūlymus – visur reikia vietinės kalbos įgūdžių. Argi gali žmogus, kalbantis tik savo šalies dialektu, dirbti kad ir parduotuvėje ar vairuotoju? Ką jie čia veiks? Neras jie darbo, o taps išlaikytiniais, gyvenančiais socialiniuose būstuose. Nors jų mūsų gyventojams tenka laukti po 10 metų.
Didelių abejonių kelia ir pačios kvotos, dėl kurių vis dar niekas neaišku. Akivaizdu, kad jos tik didės. O tai labai svarbūs klausimai, kurie liečia mus visus tiek kultūriškai, tiek finansiškai. Žinoma, mes nesame visiškai prieš pagalbą. Lietuvoje galime priimti 100 pabėgėlių, bet tik tokių, kurie iš tiesų yra karo pabėgėliai. Kas nuvyks į Siriją ir atrinks tuos žmones, kurie nuo karo kenčia, o ne traukia iš pabėgėlių stovyklos Turkijoje, ieškodami ekonominės naudos.
Akivaizdu, kas kol kas politiniai sprendimai yra visiškai nepamatuoti ir tai gąsdina. Mes suprantame, kad yra geopolitinė situacija, spaudimas iš viršaus, bet jei jau mes esame nepriklausoma valstybė, gal bent kažkiek turime kovoti už savo gyventojus, priešintis, skaitytis su Lietuvos visuomene. Kodėl piliečių nieko neklausiama?
– Nė vienas mūsų šalies politikas dar nebuvo nei Lenkijoje, nei Graikijoje, o ką jau kalbėti apie Siriją…
– Nemažai lietuvių yra susidūrę su migracija, tačiau kiek iš kitos pusės. Iš Lietuvos išvykę emigrantai kitose šalyse stengiasi prisitaikyti prie kitos kultūros, paisyti kitos šalies taisyklių. Bet man yra tekę pagyventi Vakaruose ir turiu pasakyti, kad musulmonai tikrai nėra labai linkę integruotis. Tarp jų greitai atsiranda bendruomenės, lyderiai, savos taisyklės. Labai greitai vietinei valdžiai pradedami kelti politiniai ir religiniai reikalavimai. Keista, kad politikai apie tai nepagalvoja. Juk panašią problemą turime pietryčių Lietuvoje. Juk kultūriškai lenkai ir lietuviai vis tiek yra gana panašūs, ir tai nesugebame susitvarkyti ir susitarti, tai ko tikėtis, kai šalia gyvens radikaliai skirtinga kultūra?
Žinoma, galima sakyti, kad turime būti tolerantiški ir pakantūs. Bet pats tolerantiškas jaunimas su vaivorykštės spalvų vėliavomis turbūt nė nesupranta, kad musulmonų pabėgėliai visiškai jų netoleruos. Tai svarbūs klausimai. Jei jau taip norime padėti, gal geriau priimti pabėgėlius iš Ukrainos – jie bent šiek tiek artimesni mūsų mentalitetui ir mūsų krašto žmonėms.
– Jeigu politikams reikėtų apsigyventi pabėgėlių kaimynystėje, gal jie atsakingiau į skaičius žiūrėtų? Yra gausu patrauklios vietos: vien Vilniuje Laurų kvartalas, Turniškės, pustuštis Seimo viešbutis…
– Be abejo, tuomet kitaip galvotų. Viešojoje erdvėje jau matėme, kaip ne vienas politikas sakė nepriimsiantis pabėgėlio į namus. Tad ir vėl deklaruojama viena teorija, bet praktika parodys viską kitaip. Bet kaip ir visur kitur pirmiausia su pabėgėliais teks susidurti ne politikams, o paprastiems gyventojams, dirbančiai klasei. Aukštesnieji politiniai sluoksniai, gyvenantys atskiruose saugomuose rajonuose, to nematys ir toliau gyvens savo rožiniame pasaulyje.
Kai aš nebuvau pagyvenęs šalia pabėgėlių, irgi galvojau, kad viskas gali būti gražu ir paprasta. Tačiau pagyvenęs šalia jų nuomonę greitai pakeičiau. Mes, lietuviai, visi esame pripratę gyventi atskirai savo butuose, o atvyksiantys žmonės labai vieningi ir tai pavojinga tokioms visuomenėms kaip mūsų.
Tai klausimai, kuriuos privalu kelti į viešumą ir tam pasiruošti. Norime, kad politikai imtų kalbėti su savais piliečiais, kad išgirstų, dėl ko jie jaudinasi. Manome, kad kol kas per daug rūpinamasi svetimais, o savi pamirštami.
– Lietuvoje turintys kitokią nuomonę jei ne sužlugdomi, tai bent gerai pagąsdinami. Nebijote?
– Šiaip ar taip, šią diskusiją privalu kelti į viešumą ir kuo daugiau. Jeigu ir šį kartą tylėsime, politikai manys, kad mes sutinkame, ir gal dar daugiau pabėgėlių nuspręs priimti. Manau, kad turime sustabdyti politikus ir priversti apgalvoti savo sprendimus, nes kol kas viskas daroma labai nepamatuotai. Bandysime visais būdais atkreipti visuomenės ir politikų dėmesį į grėsmes ir elementarius dalykus. Mus palaiko visuomenė ir tai rodo augantis parašų skaičius. Dažnai sulaukiame klausimų ir dėl referendumo. Nors 300 tūkst. parašų atrodo daug, bet jei reikės – sieksime aukščiausio tikslo.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“