Kalba, pasakyta 2014 m. lapkričio 20 d. priimant valstybinę Jono Basanavičiaus premiją
Gerbiamas Premjere, gerbiamas Ministre, gerbiami J. Basanavičiaus premijos laureatai, šios premijos skyrimo komiteto nariai, brangūs bičiuliai ir bendražygiai, mylimi šeimos nariai, visi šios gražios popietės dalyviai!
Pirmiausia noriu pasakyti, kad esu laimingas, sulaukęs tokio garbingo įvertinimo ir padėkoti tiems, kieno dėka jis šį kartą atiteko man, labiausiai tiems, kurie kartu su manimi ėjo ir tebeina gyvenimo, veikimo ir bičiulystės keliu, atvingiavusių čia ir dabar. Ačiū mylimai žmonai ir sūnums bei broliams su jų šeimomis, mokyklos ir studijų draugams, mokytojams, Vilniaus universiteto profesoriams, mokslinio darbo įvairiais pavadinimais besivadinusiame Lietuvos kultūros tyrimų institute. Mažosios Lietuvos enciklopedijos rengimo kolegoms, Ramuvos, Tautos Namų Santaros, Kultūros kongreso, Lietuvos Kultūros Fondo, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos, Lietuvininkų, Lietuvos Rericho draugijų bei daugelio kitų visuomeninių sambūrių bendražygiams, Pagėgių ir Šilutės savivaldybių vadovams ir kultūros žmonėms. Ypatinga padėka Vydūno draugijos sesėms ir broliams, kartu su manimi kantriai nešantiems vydūniškos šviesos žibintą.
Priimdamas šiandien teikiamą garbingą apdovanojimą, noriu pasidžiaugti ne tiek tuo, kad jis tenka man, o labiausiai tuo, kad juo paryškinama ir pabrėžiama mano idealu tapusio tautos išminčiaus Vydūno dvasinio palikimo bei jo suaktualinimo svarba tautos ir valstybės gyvenime. Gera, kad neliko nepastebėta beveik nelaisve virstanti mano ištikimybė šiam tauraus žmoniškumo riteriui, kurio skleistos šviesos mums šiandien ypač reikia, kad pastangos dabartinei tos šviesos sklaidai yra suvoktos kaip prasmingos.
Jeigu šiandien teikiamą garbingą Jono Basanavičiaus premiją pasiimčiau grynais, bankas išduotų gana nemažai banknotų su Vydūno bei Basanavičiaus atvaizdais. Deja, piniginę galią tie banknotai, kaip ir visi kiti lietuviškieji pinigų ženklai, beturės tik gerą mėnesį. O gaila, nes prie 200 litų banknoto atsiradimo teko tegul ir nežymiai prisidėti. Sakau, gal todėl likimas taip sužaidė, kad paskutinioji dar lietuviškais pinigais išmokama valstybinė J. Basanavičiaus premija atitenka būtent man. Žinoma, ne pinigo su Vydūno atvaizdu atsiradimas yra didžiausias mano pasitarnavimas šiam iškiliam tautos didžiavyriui ir jis pats ne tuo labiausiai įstabus, kad jo portretu bankininkai papuošė vieną iš didesnio nominalo lietuviškųjų banknotų. Tačiau patį to portreto panaudojimo šiam tikslui faktą dera vertinti kaip didžiai reikšmingą. Jei savus pinigus laikome mūsų nacionalinio orumo išraiška, jei žemiškuoju turtu padengiamoji jų vertė asocijuojama su tuo, kad ji dar padengiama ir dvasine verte, kad mūsų valiuta orientuota į dorą apyvartą, tada Vydūno portreto buvimas čia yra netgi labai prasmingas.
Vydūno idėjinis palikimas niekada nepraranda aktualumo, nesvarbu kokiomis politinėmis, kultūrinėmis ar socialinėmis sąlygomis begyventume. Skirtingos gyvenimo aplinkybės sąlygoja skirtingus žmogaus ir tautos dvasinės raiškos būdus, vis kitaip išbando jų dvasinę stiprybę ir pasiryžimą ugdytis tauresnį žmoniškumą, tam išbandymui pamėtėja vis kitokius sunkumus. Šiandien irgi esame savų išbandymų, savų sunkumų ir netgi grėsmių lauke.
Vydūnas labiausiai stengėsi pasitarnauti „tautos žmoniškumo gyvėjimui“, tam, kad kuo sėkmingiau būtų įveikiamos to gyvėjimo kliūtys, kad poreikis tam gyvėjimui kiltų iš žmogaus ir tautos vidinių paskatų, kad pačios tos paskatos bustų ir nuolat stiprėtų bei skatintų tautą „būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“.
Vydūnas mums ypač įstabus tuo, kad atskleidė ir labai aiškiai bei įtikinamai parodė dermės tarp tautiškumo ir žmoniškumo būtinumą: tautiškumas jam yra svarbus ne tik kaip vertybė pati sau – jį svarbu puoselėti kaip sąlygą universalesnei vertybei – žmoniškumui reikštis. Vėlgi: tikrąjį dvasingumą įkūnijąs žmoniškumas, reikalui esant, tampa pačia patikimiausia jokia galia neįveikiama tautos apsigynimo tvirtove.
Į dvasios laisvę kviečiąs Vydūno balsas ypatingą skambesį įgavo prieš ketvirtį amžiaus bekylant mūsų dabartinio atgimimo bangai. Beje, vienas iš pirmųjų tos bangos purslų kaip tik ir buvo galingai nuvilnijusi Vydūno 120-mečio sukaktis. Jos metu tas balsas skambėjo tarsi Jūrų varpai ar dvasiškai laisvo sau žmogaus giedamas himnas, kurį išgirdo pabudusi tauta. Tie vydūniškieji Jūrų varpai prislopintai gaudė ir okupacijos metais, tik juos tegirdėjo tie, kieno klausa jiems atvira buvo, kas būsima laisve šventai tikėjo ir dėl jos aukojosi. Tarp tų girdėjusiųjų buvome ir mes – vydūniečiai, ramuviečiai, žygeiviai, pogrindžio kovotojai. Vydūnas, atrodė, buvo su mumis pirmajame Sąjūdžio suvažiavime, kartu su mumis stovėjo Baltijos kelyje. Stovėdamas1991-ųjų sausį prieš tankus, aiškiai suvokiau, kad mus sujungusioji vienybės galia yra būtent toji, apie kurią nuolat kalbėjo, kurią mumyse nuolat ugdė Vydūnas ir kuria remdamasis Mahatma Gandis atvedė Indiją į laisvę. Su didžia pagarba pasitikome tų pačių 1991-ųjų spalį laisvon Lietuvon sugrįžusius Vydūno palaikus ir, atrodė, kad toji pagarba yra padėka už jo paliktą žmoniškumo skaidrią šviesą, kurios spindulių rodoma kryptimi eisime laisvės keliu.
Neįvyko taip, kaip norėjosi – dvasingasis Vydūno varpų skambesys laisvoje Lietuvoje buvo lyg ir prislopintas, o vietoj jų ėmė garsiai gausti materialinėn gerovėn kviečiančios sirenos. Panorom greitai pavyti civilizuotas valstybes, ir tai visiškai suprantama. Tačiau besivydami nuošalyje palikome dvasinę kultūrą ir dėl praturtėjimo stengiamės kuo greičiau pagriebti civilizacijos paviršiaus dalykus. Dvasinius reikalus, kol prasigyvensime, deja, nustūmėme į antrą planą.
Dabartinė mūsų situacija vis dar tebeprimena Vydūno misterijoje „Probočių šešėliai“ pavaizduotą XX a. pradžios situaciją. Tada tauta skynėsi kelią laisvon būtin ir besiskindama blaškėsi. Kūrėsi visokie judėjimai, radosi įvairios ateities vizijos, ir visa tai sukosi apie materialinės gerovės idėją. Ją simbolizavo bendromis to meto aktyvesniųjų tautos sambūrių pastangomis pastatytas paminklas spėkai ir medegai – jėgai ir materijai. Jis tautai užstojo kelią į dvasinės raiškos erdvę, kaip pačiam Vydūnui atrodė, į tikrąją, esmingąją, laisvę. Reikėjo tai laisvei paminklo, kaip prasmingo gyvenimo orientyro. Vydūno misterijos herojus Tautvyda nugriauna griozdiškąjį spėkos ir medegos paminklą ir pastato paminklą dvasiai ir šviesybei. Atrodo, kad mes entuziastingai atstatėme paminklą spėkai ir medegai, o Tautvydos pastatytąjį paminklą dvasiai ir šviesybei nugrūdome į užkaborius, iš kurių jo skleidžiama šviesa tautos beveik nepasiekia.
Ar pajėgsime jį iš ten ištraukti ir pastatyti pagrindinėje tautos aikštėje? Pajėgsim, jei labai aiškiai suvoksim, kad dvasinė kultūra yra pats didžiausias prioritetas prasmingo gyvenimo siekiančiam žmogui, savo būties prasmę jaučiančiai tautai, savo tikrąją paskirtį žinančiai valstybei. Vydūno pavyzdžiu turėtume nuolat šviesinti savo sąmonę, kad kartu su juo aiškiai suvoktume, jog „Žmonės neturi ieškoti daugiau gauti [tik] materinių[…] turtų, bet pasistengti įnešti į gyvenimą daugiau širdies ir sielos, daugiau žmoniškumo. (…) O kad tai vienatinis kelias geresniuosna laikuosna, negali būti abejotina“.
Kad tai neabejotina, mano plauko idealistus savo argumentais jau seniai geriausiai įtikino pats Vydūnas. O aš ir mano bendražygiai didžiąja veikimo dalimi savo ruožtu stengiamės tą įtikinimą perteikti šiandienos Lietuvos žmogui, šventai tikėdami, kad jis jam gali padėti.
Šį garbingą valstybės apdovanojimą, laikau ženklu, kad bent aikštelė Vydūno statytajam paminklui dvasiai ir šviesybei mūsų valstybėje tikrai ruošiama. Tikiu, kad valstybės rūpesčiu iškils ir materialus jo atminimą įamžinantis paminklas, kad su ne mažesne pagarba, kurią šiemet skiriame K.Donelaičiui, paminėsime jo 150 gimimo metinių sukaktį. Tikiu dar turėsiąs šiokių tokių galių prie šių kilnių dalykų nuoširdžiai prisidėti.
Ačiū, mielieji, už dėmesį.
silaine.lt, tiesos.lt