Visi, kurie 21-jo amžiaus pradžioje atvyko į Šveicariją, niekada
nepamirš žymaus Vakarų Europos teologijos/filsofijos daktaro,
profesoriaus kunigo JONO JURAIČIO.
Paskutinįjį 2010 metų spalio šeštadienį gaudžiai suskambo Termino
(Valė kantonas) bažnyčios gedulingas varpas, pranešdamas apie
pusę amžiaus parapijai tarnavusio ganytojo mirtį. Žinia tarp
Šveicarijos lietuvių pasklido greitai – mirė kunigas, profesorius,
teologijos filosofijos daktaras Jonas Juraitis (1926–2010), geraširdis
Termino parapijos katalikų sielovadininkas, ilgametis, nuo 1951-ųjų,
ŠLB kapelionas, nuo 1991 iki 2000 metų – Vilniaus, Kauno
universitetų ir dvasinių seminarijų profesorius.
Viename žmoguje tilpo tiek reikšmingų mokslinės ir
visuomeninės veiklos ženklų. Tie, kurie asmeniškai pažinojo kunigą
profesorių J. Juraitį, gerai žino, kad jokiais užsipelnytais titulais jis
niekada nesididžiavo, nesiskelbė, o, priešingai, visada paprašydavo,
kad būtų minimas ir vadinamas tik vienu vardu: KUNIGAS. Šis vardas
man pats brangiausias ir garbingiausias, – sakydavo jis.
Jeigu nepatinka sakyti „kunigas“, sakykite „KUNIGĖLIS“ – taip
vadino mane mano motina, – pasakė man griežtokai po pirmojo mūsų
susitikimo 2000 metais, vėl sugrįžęs į Šveicariją po dešimties metų
savanoriškos tarnystės Lietuvai švęsti su mumis kartu Vasario 16-
osios šventę, kurią, kaip ŠLB Valdybos pirmininkė, organizavau
Ciuricho miesto Didžiosios bažnyčios parapijos salėje.
J. Juraitis iškilmingai laikė lietuviškas mišias, pasakė spalvingą
pamokslą, vis pabrėždamas, ką reiškia kiekvienam turėti SAVO
VALSTYBĘ, ir kaip tokią neįkainojamą duotybę, atgautą po
penkiasdešimties okupacijos metų, visi turime branginti ir vertinti.
Reikia pasakyti, jog visi profesoriaus pamokslai, skirti lietuviams
emigrantams, buvo filosofiškai gilūs, skatinantys apmąstymams,
sodrūs taisyklinga lietuviška, suvalkietiška, tartimi, švelniai jo lūpose
skambančia.
Džiaugiuosi, kad likimas lėmė keletą metų intensyviai bendrauti
su kunigu J. Juraičiu, kai dirbau prie knygų „Alpių lietuviai“ ir „Mylėsi
Lietuvą iš tolo…“ Jis kaip reta buvo jautrus istoriniam teisingumui,
faktams, rašinio stiliui ir kalbai. Jo raginama nuolat knaisiodavausi
žodynuose, enciklopedijose, istorijos vadovėliuose, archyvinėje
medžiagoje, kokią tuo metu pavykdavo iš kurio nors senosios kartos
lietuvio gauti (vienoje vietoje saugomo Bendruomenės archyvo
nebuvo), po kelis kartus „tardydavau“ senosios emigrantų kartos
lietuvius, skubėdama tą darbą atlikti kuo greičiau, suspėti… Jeigu ne
kunigo Juraičio aktyvumas ir pagalba, „Alpių lietuvių“ knygoje skyrius
apie Vakarų Europos pokario lietuvius kunigus, stiprinusius emigrantų
dvasią, būtų buvęs daug skurdesnis…
Apie juos niekas niekada daugiau neparašys, – dūsaudavo
kunigas, nuolat skatindamas mane iš naujo grįžti prie šios temos. Tik
J. Juraičio dėka pavyko gyvu žodžiu pasikalbėti su Tesino kapelionu
emigrantu Albinu Arminu (jau miręs), papasakojusiu apie save ir savo
brolį Aleksandrą – Brazilijoje gyvenusį poetą Venancijų Ališą… J.
Juraitis pateikė knygai medžiagos apie kunigą Antaną Bungą, palikusį
Šveicarijos lietuvių bendruomenėje savo pėdsakus pokariu, apie
kunigą Vaclovą Šarką, gyvenusi Hamburge, Vakarų Europoje žinomą
kaip aktyvų protestuotoją prieš Lietuvos sovietinį režimą, ir kitas
ryškias asmenybes, trumpiau ar ilgiau pabėgėlių statusu gyvenusias
Alpių krašte.
Kunigas J. Juraitis apie save kalbėdavo nenoriai, „iki aguonos
grūdelio” kuklindamasis, laikydamas save „nereikšminga žemės
dulke“, vis ką nors iš mano parašytų apie jį tekstų išbraukdamas. Apie
jį patį ieškojau medžiagos nuvykusi į Vilnių, Lietuvių kataliktų mokslo
akademijos leidiniuose.
J. Juraitis gimė 1926 metų gegužės 12 dieną Vilkaviškio
apskrityje, Boblaukio kaime, ūkininko šeimoje. 1944 metais baigęs
Vilkaviškio gimnaziją, jis pradėjo teologijos ir filosofijos studijas
Vokietijoje, Eichštato vyskupijos aukštesniojoje teologijos filosofijos
mokykloje ir kunigų seminarijoje. 1945–1954 metais J. Juraitis
studijavo filosofiją ir teologiją Romoje, Popiežiškajame Grigaliaus
universitete. Čia įgijo teologijos ir filosofijos licenciatą, apgynė asketinės teologijos doktoratą „Kaip bažnyčia vertina kandidatų į
palaimintuosius dažnai keistokas priemones, siekiant aukščiausio
dorybės laipsnio“ (Virtus heroika). 1950 metais įšventintas kunigu,
dirbo įvairiose Šveicarijos parapijose. Berne susipažino su dr.
Vaclovu Dargužu-Hofer, ir toji jų draugystė tęsėsi iki pat Dargužo
mirties 2009 metais.
2003 metais lankydamasi Tėvynėje, Lietuvos katalikų mokslo
akademijos Metraščio XIX tome suradau dr. Mindaugo Bloznelio
straipsnį „Kunigui dr. J. Juraičiui – 75-eri“, kur aptariami J. Juraičio
straipsniai aktualiais teologijos filosofijos klausimais, skaityti
pranešimai, įvairiapusiška veikla. Dr. M. Bloznelis pastebėjo, jog „…
mokslinę potenciją jis (J. Juraitis) išdalijo studentams ir
bendruomenei, o pats liko kuklus Viešpaties vynuogyno darbininkas,
pavyzdys ir kelrodis savo aplinkoje…“
Ir pats J. Juraitis yra išsitaręs: „Taip ir nesuspėjau pasistatyti
paminklėlio kokiame prestižiniame leidinyje … “
Mes, Šveicarijos lietuviai, patvirtintume, kad tai ir nebūtina, nes
kunigas J. Juraitis savaime yra visiems Lietuvoje ir Šveicarijoje
žinoma asmenybė, nenueinanti užmarštin, savo pavyzdžiu
parodžiusi, kaip mylėti artimą, puoselėti gėrį.
Per 1994–2005 metus iš visoje Šveicarijoje gyvenančių senosios
kartos emigrantų asmeninių archyvų pavyko surinkti daug
dokumentinės medžiagos, kurią tyrinėjant neįmanoma nepastebėti
prof. J. Juraičio pavardės. Nemažiau gyvas ir įsimintinas jis liko
Vakarų Europos emigrantų lietuvių atmintyje. Girdėjau pasakojimų,
kaip aktyviai ir sąmojingai jis pasisakydavo Europos lietuviškų studijų
savaitėse (ELSS), kaip visų laukiamos buvo jo filosofinės ir literatūros
paskaitos, o 1974 metais ELSS vykstant Šveicarijoje, buvo vienas iš
aktyviausių organizatorių ir rėmėjų, organizuojant ir paskaitas, ir
didelę Vakarų Europos lietuvių išeivių dailininkų parodą Liucernos
rotušėje.
Puikiai išstudijavęs ir įvertinęs didžiųjų pasaulio filosofijos milžinų
veikalus, J. Juraitis niekada neaplenkdavo ir savo tėvynainių:
Vydūno, St. Šalkauskio, A. Maceinos, J. Griniaus, A. Štromo ir kt.
Žavėjosi pats ir visiems garsino jų kūrybą.
Į šveicariško gyvenimo istoriją J. Juraitis įsirašė ir reikšminga
pedagogine veikla, nes keturiasdešimt metų dėstė Valė kantono
vyskupijos Misionierių kunigų seminarijoje, Valstybinėje pedagoginėje
mokykloje ir Valstybinėje kantono gimnazijoje. Apie savo pedagoginę
veiklą J. Juraitis kalbėdavo noriai, pajuokaudamas, prisimindamas kai
kuriuos savo buvusius studentus, dabar tapusius dideliais žmonėmis,
kaip Einzydelno vienuolyno abatą Georgą Holzherrį ir kt. J. Juraičio ir
jo buvusių mokinių dėka Valė kantono Sijono vyskupijos katalikiškoje
bendruomenėje buvo įsteigtas ir daugelį metų veikė fondas Lietuvos
katalikų sielovadai remti.
Kartais labai nudžiugina netikėti susitikimai su buvusiais mokiniais.
Vakar rytą einu laikyti gedulingų Mišių už seną savo bičiulį valietį ir
girdžiu – kažkas kitoje gatvės pusėje šaukia: „Profesoriau! Laba
diena, pone Profesoriau! Ar pažįstate mane?“ Sustoju, žiūriu, – kitoje
gatvės pusėje stovi jaunas žmogus, tačiau neįžiūriu, kas. Sakau:
„Prieik artyn, pasirodyk, kas toks esi!“ Žmogelis perbėga gatvę,
ištiesia man rankq, prisistato, kad buvęs mano mokinys, – o aš jo
nepažįstu, senatvė kalta, akys… Bet vis tiek buvo labai gera, kad
mane prisimena, pakilo nuotaika … – pasipasakojo jis.
Nors ir uždaroko būdo, J. Juraitis sugebėjo palaikyti draugiškus
santykius su daugeliu žymių tautiečių. Domėdamasi išeivijos
klausimais, be vargo galėjau jo pasiklausti apie kitų jau pamirštas
asmenybes, kaip apie paskutinį nepriklausomos Lietuvos nuncijų
Antonio Samore, dr. A. Gerutį, vyskupą Antaną Deksnį, Stasį
Lozoraitį ar prof. J. Eretą. Bendraudamas su vietiniais šveicarais, J.
Juraitis jiems daug pasakodavo apie Lietuvą. Teko sutikti šveicarų,
Valė kantono gyventojų, kurie man puikiausiai papasakojo apie
Suvalkiją, Paberžę, Tėvą Stanislovą ar dar ką nors netikėto iš
Lietuvos gyvenimo, nes apie tai jie sužinojo iš kunigo J. Juraičio.
J. Juraitis buvo išskirtinė asmenybė, gausiai Dievo apdovanota
moralinėmis savybėmis, jog net mintis, kad jis galėtų kada nors
pasielgti neteisingai, rodėsi neįmanoma. Bendraujant su juo negalėjai
nejausti, kad tai filosofas, mąstytojas, pažangus mokslininkas ir tuo
pačiu metu nenutolstantis nuo tikėjimo, ištikimas duotiems
priesakams. Mąstymas ir tikėjimas jame buvo susilydę į visumą.
Džiaugiausi, kad profesorius puikiai suprato pamėgtų rašytojų,
filosofų mintis, savaip patvirtindavo jų įžvalgas. Gerai prisimenu, kaip
į mūsų pokalbius dažnai „įsijungdavo“ Fiodoras Dostojevskis, ypač jo
filosofiniai teiginiai žmogaus orumo klausimais (daugiausia iš „Užrašų
iš mirusiųjų namų“). Nepamirštami mūsų pokalbiai apie žymios
šveicarų psichiatrės Elisabethos Kuebler-Ross knygos „Apie mirtį ir
mirimą“ teiginius, kuriems mokslininkė paskyrė savo nuoseklius
tyrinėjimus „mirties tikrovės“ klausimais, primindama pasauliui, kad
mirštantieji taip pat yra žmonės (Priminsiu, kad E. Kuebler-Ross už
šiuos tyrinėjimus buvo apdovanota 23 garbės daktaro vardais.).
Kai išėjo mano knyga „Vila „Edelveisas”, mūsų pokalbiai su
profesoriumi J. Juraičiu panašiomis temomis dar labiau
suintensyvėjo. Kartą man sakė:
Jūs dar kartą patvirtinote E. Ross išsakytą susirūpinimą dėl
šiuolaikinės visuomenės požiūrio į mirtį. Mūsų pasaulyje gausėja
senukų, susiduriančių su vienatvės ir izoliacijos sukeltomis kančiomis,
o paskutinių dešimtmečių permainos „augina“ vis didesnę nebūties,
mirties baimę, kelia emocines problemas, kurias sunku ne tik įveikti,
bet ir tinkamai suprasti ir įvertinti.
Atidžiai klausydama jo filosofinių pamokslų ir apmąstymų,
skaitydama jo gausius, keturiasdešimt metų rašytus straipsnius į Valė
kantono laikraštį, supratau, kiek rūpesčių jam sukeldavo šiandieninis
pasaulio požiūris, orientuotas į mases, o ne į individualią išskirtinę
asmenybę, jos tobulinimą, auklėjimą, gelbėjimą… Profesorius jautė,
kaip šiuolaikiniam žmogui trūksta žinių suvokti savo paties mirties
realumą, kiek aplink tuščių, Dievo ir tikėjimo teiginiais nepatvirtintų,
realybę nutylinčių ir nuslepiančių klystkelių.
Dabar pasidarė svarbu statistika, skaičiai ir masės, daugiausia
patvirtinti, išrinkus iš internetinių puslapių, televizijos laidų, filmų ar kt.,
o ne gyvas kontaktas su žmogumi, – sielodavosi jis. – Gyvename
visuomenėje, kurioje mirtį imama ignoruoti, vengiama, bijoma apie ją
kalbėti. Medicina nesiekia sumažinti žmogaus fizinių ir dvasinių
kančių, pasitelkus Dievq ir jo priesakus, o tik dirbtinai bando prailginti
gyvenimą. Nesiekiama natūralių gydytojo-slaugytojo santykių su senoliu ar ligoniu, jautrumo, gailesčio, tolerancijos, takto, o dėmesys
nukreipiamas į intelekto koeficientą ar klasinę padėtį…
Šveicarijoje atsitiktinai patekusi į senolių „slaugymo sferą“,
turėjau progą įsitikinti, kiek daug žmogui gali padėti tikėjimas.
Senukai milijonieriai tikėjo į Dievą ir pomirtinį gyvenimą. Tai labai
palengvino jų skausmus ir kančias. „Jeigu žmogų užvaldo
infantiliškas troškimas būti nemirtingu visagaliu, visos priemonės nuo
to gintis bus destruktyvios“, – sako Ross. Tikriausiai nė jokiame
amžiaus tarpsnyje taip aiškiai neatsiveria žmogus, kaip senatvėje,
kada jį pradeda „atakuoti“ įvairiausios neurozės, depresijos ir
rezignacijos, svajonių neišsipildymo neviltys, artimųjų išdavystės,
pažeminimai, apgaulės ar paprasčiausi netyčia į širdį įsimetę
kasdieniniai apmaudai… Kančia senam žmogui įgauna savo tikrąją
prasmę – tą jau aname amžiuje yra paprastai, bet įtikinamai savo
skaitytojams išaiškinęs F. Dostojevskis, stebėdamas Rusijos caro
kalėjimų kalinių „kontingentą“. Aprašydamas kalinius žmogžudžius,
Dostojevskis yra išsireiškęs: „Žudymas yra ne kas kita, kaip noras
išvengti realybės, negalvojant apie savo mirtį…“
Kas dieną spaudoje aprašomos žmogžudystės, teroras, augantis
nusikaltimų skaičius liudija apie mūsuose nykstantį sugebėjimą oriai
žvelgti į mirtį. Kaip išmokti įsivaizduoti savo mirtį, atvirai sutikti šį
tragišką, tačiau neišvengiamą įvykį ne taip racionaliai ir bailiai?
Slaugydama senukus, dar kartą turėjau progos įsitikinti, kad
gyvename pasigailėtinoje masių žmogaus, o ne individo visuomenėje.
Buvo aišku, kad ateity vis daugės ligonių, kurių gyvybė (netgi prieš
paties žmogaus valią!) bus palaikoma dirbtinai: kardiologijos-
kardiochirurgijos ir organų transplantacijos pasiekimai sėkmingai
„darys savo darbą“, visai nesuderintą su natūralia žmogaus
prigimtimi.
„Ar pavyks bažnyčiai sugrąžinti žmogui tikėjimą į pomirtinį
gyvenimą?“ – klausinėjau profesorių, o jis atsakydavo, kad mirties
suvokimas negali vykti masių lygmenyje, kad to neatliks jokie
kompiuteriai, jokios programos, – tai turi atlikti pats žmogus
asmeniškai, niekada nestumdamas į šalį ir nevengdamas savo
artėjančios „mirties klausimo“. Tik tada pasieksime v i d i n ę r a m yb ę ir tautų santarvę, kai įsisąmoninsime savo mirties realybę ir
išmoksime su ja susitaikyti. Apie mirtį kiekvienas turi mąstyti
individualiai, nugalėti šios sąvokos keliamą nerimą ir galvoti apie
prisikėlimą…
Tokios mintys buvo užplūdusios mane, stovinčią prie profesoriaus
karsto modernioje Brigo miesto Jėzaus širdies bažnycioje, kur vyko
gedulingos Mišios už mirusiojo vėlę. Po pamaldų, visiems
atsisveikinus su profesoriumi, karstas buvo išvežtas į krematoriumą,
o po kelių dienų urna su pelenais palaidota Vakarų Šveicarijos
Gluringeno miestelyje, pirmųjų J. Juraičio kunigavimo metų
parapijoje. Taip buvo išpildyta jo paskutinė valia.