Lietuva laukia pabėgėlių. Laukia ir užsispyrusi baidosi. Laukia ir užsispyrusi nesibaido. Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, solidarizuodamasis su šalies valdančiaisiais bei visais tarptautiniais, visaip paspalvintais humanizmais, trykšta optimizmu viešai. Kiek tas optimizmas tikras, kiek lozunginis – tai kitas klausimas. Juk nežinia, ką tas pats ministras S.Skvernelis, grįžęs namo ir tapęs eiliniu piliečiu, galvoja savo būsto virtuvėje. Ne TV studijose.
O viešai viešasis optimistas S.Skvernelis įsivaizduoja pabėgėlių srautą buhalteriškai. Atvažiuoja. Tarnybos suskaičiuoja. Visi atvykusieji atkiša pasus. Su nepadirbtais antspaudais. Ir su nepasibaigusiu dokumento galiojimu. Jei pasas – Eritrėjos, Sirijos, Irako, Afganistano, tie žmonės sustatomi į vieną pusę. Jei pasas – Tuniso, Maroko ir t.t., – sustoja į kitą pusę.
Toje pusėje atsidūrę, matyt, bus susodinti į paskolintus iš mokyklų geltonus autobusiukus. Ir su konvojumi išlydėti kažkur. Tarkime, į Marakešą, Kasablanką. Žmonės, neturintys jokio paso, matyt, bus paprašyti grįžti į Siriją. Ten Bašaro al Asado (Bashar al-Assad) administracijoje gauti galiojantį pasą ir vėl atbėgti. Pageidautina per islamistų sugriautą Palmyrą. Ar pakeliui iš Turkijos į Vengriją susirasti savo pamestą pasą griovy. Visi identifikuoti karo bėgliai turės užpildyti anketą – jūsų atvykimo į Lietuvos valstybę tikslas. Jei parašys „čia gyventi, dirbti, mokytis“ – priimti. Jei parašys „iš čia mokytis bėgti į Vokietiją“ – nepriimti. Jei parašys „nežinau“ – irgi priimti. Bet pusmetį skirti psichologų stebėseną.
Vidaus reikalų ministras, buvęs policijos generalinis komisaras aiškiai drąsinasi. Nors iš pradžių reikėjo pasipraktikuoti bent Vilniaus tabore. Čia žmonių mažiau. Bet vis vien jokiai tarnybai, net itin civilizuotai, humaniškai, nepavyksta išguiti prekybos narkotikais. Per kelis dešimtmečius pasikeitė kartos. Romai vis vien prekiauja. Narkomanai vis vien čia važinėja. Dviejų „civilizacijų“ kultūrinis suartėjimas nulinis. Neskaitant narkomanų „civilizacijos“, per taksi „kultūrą“ kasdien suartėjančios su taboru.
Europos Sąjunga į pabėgėlių problemą žiūri tik ekonomiškai. Kiek kuri šalis yra finansiškai pajėgi priimti. Na ir kas? Lietuva yra finansiškai pajėgi priimti, apgyvendinti, išmokslinti Vilniaus taborą. Bet jis NENORI būti priimtas! Gyvena pagal savo dėsnius! Tad finansiškai pajėgti – dar nereiškia sėkmingai integruoti. Pripažinkime atvirai. Europa neturi jokios strategijos, kaip Šiaurės Afriką ar Aziją paversti Europa. Nes toks planas yra tik utopija. Neįvykdoma net per šimtmetį. Nes civilizacijos formuojasi daug ilgiau. Po šimtmečio vis dar būtų tik į Vilnių ar Paryžių nesėkmingai integruotas Damaskas-2. Nuplėštas nuo Azijos.
Amerikiečių rašytojas, kompozitorius Polas Boulsas (Paul Bowles), 52 metus pragyvenęs arabų kraštuose, savo romanuose įžvelgė ne europiečių ir arabų kultūrų taikų sugyvenimą bei abipusį papildymą. Atvirkščiai. Matė, kaip tos susidūrusios civilizacijos viena kitą naikina ir abi sunyksta. Nes taikstymasis, imitacija žmogų išsekina. Jis praranda save. Tampa kultūrine griuvena. Faktiškai jau neatstovaujančia jokiai brandžiai, savo kontūrus išsaugojusiai ir pagal savo dėsnius besivystančiai civilizacijai. Kodėl tiek Europoje gimusių jaunų musulmonų perbėga kariauti į „Islamo valstybę“? Kodėl Didžiojoje Britanijoje gimę arabai britai sprogdino Londono metro? Todėl, kad tapo kultūrinėmis griuvenomis. Neintegruotomis į Europos kultūrą. Savo kultūrą prarado, o kitos neperėmė. Liko tik abiejų draiskalai. Tad puolė ieškoti „kažko tikro“. Kodėl „Islamo valstybė“ susprogdino Palmyros šedevrus ir nužudė juos saugojusį 82 metų archeologą sirą? Vėlgi dėl tos pačios priežasties. Nes irgi per Europos ir Arabų civilizacijų prievartines integracijas, okupacijas šie žmonės tapo tik kultūrinėmis griuvenomis. Praradusiomis net garsiąją Rytų kraštų pagarbą senukams.
Nei bėgantieji, nei mes, jų laukiantys ar slapčia nelaukiantys, nesame pasiruošę šiam susidūrimui. Ir nereikia maivytis, jog esame. Taip, mes juos galime apsaugoti fiziškai. Taip, galime pamaitinti, įdarbinti. Kartu padejuoti. Bet tai ir viskas, ką galime. O negalime labai daug. Pavyzdys – Vilniaus taboras. Jis su mumis nesisolidarizuoja.
Aišku, toks masinis bėglių keliavimas į Europą turės lietuviams ir teigiamų pasekmių. Ne taip akylai bus stebimi mūsiškiai. Norvegijos vaiko teisių gynimo tarnyba „Barnevernet“ mažiau kreips dėmesio į lietuviukus. Nes susidurs su daug egzotiškesniu vaikų auklėjimu bei priežiūra. Ir jei pabandys bent vieną atimti, kils jau ne kultūrinis, bet civilizacijų skandalas. Švedijos feministės, sulaukusios kitokio moteriškumo antplūdžio, galės pliektis, nesėkmingai skeryčiotis prieš vyrus arabus. O politikai bei dvasininkai vos spės visus taikyti.
Nebūtina primityviai, buitiškai galvoti, kad atvykėliai vogs, prievartaus, žudys. Aišku, ir tokių pasitaikys. Maždaug tiek pat, kiek ir tarp mūsiškių išvykėlių. Ar vietinių. Bet tai nėra labai pavojinga. Su kriminaliniais atvejais susidorotų ir S.Skvernelis. Pavojingiau tai, jog dar labiau sustiprės spaudimas lietuviškam identitetui. Kai identitetas ir taip praskydęs. Pabuvę mėnesį užsienyje, jau grįžtame švepluodami. Greičiau tuzinas lietuvių šeimų studijuos Korano suras, bet nė vienam pabėgėliui neparūps sužinoti, kas yra Kristijonas Donelaitis. O kam?
respu blika.lt