Dėl istorinių terminų painiavos mokslininkų elitas nedrįsta praeities Lietuvos vadinti karalyste, o ant Gedimino paminklo įrašyti žodį “rex”. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka A-A+ Literatūrologas Algimantas Bučys, palyginęs šešis popiežiaus laiškų Mindaugui originalus ir šių dienų istorikų vertimą, konstatavo: “Falsifikatas. “Lithuaniae regnum” (karalystė) sąmoningai išversta į “Lietuvos kraštas”. Mokslininkų elitas neseniai aiškinosi, kodėl vadinamosios Lietuvos karalystės bylos iki šiol nesiseka išnagrinėti. Bendrame Lietuvos mokslų akademijos ir Lietuvos kariuomenės organizuotame seminare “Lietuvos valstybės statusas XIII-XIV amžiuje” svarstyta, kaip reikėtų vadinti pagoniškos Lietuvos valdovus, kodėl imta vartoti vienokius ar kitokius terminus ir kodėl iš mūsų sąmonės buvo ištrintas Lietuvos karalystės vardas.Falsifikatas? A.Bučys pabrėžė, kad autoritetinga mokslinė institucija falsifikuoja istoriją. “Pateiksiu vieną pavyzdį, kuris gana iškalbingai tai įrodo, – sakė jis. – Lietuvos istorijos institutas 2005 metais išleido svarbių istorinių dokumentų rinkinį “Mindaugo knyga. Istoriniai šaltiniai apie Lietuvos karalių”. Pateikti šešių dar prieš Mindaugo karūnavimą, 1251 metų, popiežiaus Inocento IV laiškų vertimai. Visur Mindaugas vadinamas Lietuvos kunigaikščiu. Tačiau susiraskime tų laiškų originalus. Ir ką matome? Nė viename lotyniškai rašytame laiške Mindaugas nevadinamas “dux” (kunigaikščiu), o tik “rex” (karaliumi).” A.Bučiui dar nesuprantamiau, kodėl ne tik “rex” verčiamas “kunigaikščiu”, bet ir “Lithuaniae regnum” (Lietuvos karalystė) – “Lietuvos kraštu”. “Karalystės ir karaliaus nelieka nė kvapo, – stebėjosi jis. – Neatrodo, kad popiežiaus laiškus iš lotynų į lietuvių kalbą vertęs puikus vertėjas Darius Antanavičius nežinotų, kaip reikia versti žodį “rex”. Manau, taip pakoreguota sąmoningai. Tokie laiškų vertimai prilygsta istorijos falsifikavimui ir visuomenės klaidinimui. Vertimas įžūliai iškraipo popiežiaus žodžius ir sąvokas.” A.Bučys priekaištavo ir leidinio sudarytojams – istorikams Dariui Baronui, Artūrui Duboniui, Rimvydui Petrauskui, kad knygoje nepateikti laiškų originalai. Tada juos būtų galima palyginti su vertimais. Literatūrologas bandė suprasti istorikus ir jų logiką, leidusią taip drastiškai kraipyti istorinius dokumentus. “Man atrodo, tai yra akivaizdus, ne tik sovietinėje, bet ir šių dienų Lietuvoje populiarus praeities titulų ir statusų menkinimas, naikinimas. Paprastai pasaulio tautų istoriografijoje savo praeities valdovams mėginama suteikti kilnesnius titulus. Lietuvoje matome priešingą variantą”, – stebėjosi A.Bučys ir priminė meno istorikės Rasos Gečaitės pastabą, kad Lietuva yra turbūt vienintelė Europoje ar net pasaulyje šalis, kurios “istorikai, nebodami istorinės tiesos ir jau paskelbtų autentiškų XIII ir XIV amžiaus šaltinių, po karaliaus Mindaugo mirties vis didėjančią ir stiprėjančią Lietuvos karalystę pervadino didžiąja kunigaikštyste, o Lietuvos karalius – didžiaisiais kunigaikščiais”. Seminare dalyvavęs europarlamentaras Vytautas Landsbergis minėtą knygą siūlė paskelbti falsifikatu. Užburtas ratas “Kaip išeiti iš šio užburto mazochistinės istoriografijos rato?” – klausė A.Bučys. Pateikęs argumentų, kodėl Lietuvą reikia priskirti Šiaurės, o ne Rytų Europai, jis siūlė pažvelgti, kaip savo valdovus iki krikščionybės vadino Šiaurės Europos šalys. “Visi anglosaksų ir skandinavų ikikrikščioniški valdovai vadinti “rex”, o jų valdos – “regnum”, – tvirtino literatūrologas. – Į anglų kalbą šie titulai išversti “king” ir “kingdom” – karalius ir karalystė.” Šiaurės Europoje jau ankstyvaisiais viduramžiais veikė bendra monarchų titulavimo sistema, kurią įprasta vadinti anglosaksiška arba skandinaviška. Karalių įšventinimo ceremonijos pagal anglosaksišką sistemą skyrėsi nuo frankiškosios, susijusios su katalikybe. “Šiaurės Europai priklausę senovės baltai turėjo kitokias “rex” statuso, rinkimo ir įšventinimo ceremonijas, – aiškino A.Bučys. – Tuo metu Vakarų Europoje įsigalėjus frankiškai sistemai nuo pat pradžių buvo kultivuota su Romos katalikų bažnyčia susijusi ceremonija – reikėjo popiežiaus leidimo karūnuoti, o karūną turėjo uždėti vyskupas arba pats popiežius.” Literatūrologo teigimu, neatskyrus šių dviejų skirtingų sistemų atsirado daug painiavos, todėl ir vadinamosios Lietuvos karalystės bylos iki šiol nesiseka išnarplioti. Popiežius neklydo “Popiežius Inocentas IV buvo vienas labiausiai išsilavinusių to meto žmonių. Jis gerai žinojo, kad Šiaurės Europoje egzistavo daug Romos katalikybės nepriėmusių karalių, kurie de facto ir de jure buvo suverenūs savo šalių valdovai. Popiežiaus rūpestis buvo patraukti pagonių karalių ir visą karalystę į Šventojo Sosto globą bei teisinę nuosavybę – kitaip tariant, pagonių karalių paversti katalikų karaliumi. Tai ir padaryta 1253 metais – Mindaugas karūnuotas pagal Romos katalikų ceremoniją. Tačiau popiežius buvo teisus, dar 1251 metais vadindamas Lietuvą karalyste ir į Mindaugą jau tada kreipdamasis kaip į karalių. Neteisūs jo tekstus paredagavę istorikai”, – kalbėjo A.Bučys. Literatūrologas nesutinka su tais, kurie įrodinėja, kad iki katalikiškos karūnavimo ceremonijos nebuvo nei Lietuvos karaliaus, nei Lietuvos karalystės. “Be to, istorikus erzina faktas, kad po Mindaugo mirties praėjus 60 metų kitas popiežius Jonas XXII į Gediminą vėl kreipiasi “rex”. Tik popiežius vengia jį vadinti karaliumi iš Dievo malonės (abu žinojo, ką viduramžiais reiškė “iš Dievo malonės”), tačiau neprieštarauja Gedimino teisei taip vadintis”, – sakė A.Bučys. V.Landsbergio nuomone, ne taip svarbu, kaip mes vadiname ar norime vadinti savo valdovus, svarbiau yra suvokti, kad jie – suverenūs valdovai. “Gediminas vadino save “rex”, taip į jį kreipėsi ir popiežiai, Europos valdovai. Mes kažin kodėl nenorime to girdėti. Kai Vilniuje buvo pastatytas paminklas Gediminui, man labai norėjosi, keletą kartų ir siūliau, kad ten būtų užrašytas jo parašas “Rex Gedeminne”. Tačiau nei miesto valdžia, nei paminklo autorius to nesuprato. Gal kada nors dar bus galima tai įrašyti, – vylėsi V.Landsbergis. – Tačiau nesureikšminkime simbolikos. Vytautas Didysis nespėjo užsidėti karūnos, bet jis vis tiek karalius. Ir garsiojoje Stasbūro freskoje Lietuva pavaizduota su karūna.” Seminare dalyvavęs kalbos istorikas Zigmas Zinkevičius pabrėžė, kad jam čia viskas aišku ir labai paprasta: “Senovėje Gediminas, Algirdas ir kiti Lietuvos valdovai buvo vadinami karaliais, nes valdė savarankiškai. Todėl juos karaliais ir reikia vadinti. Rusios valdovai negalėjo būti vadinami karaliais toje epochoje, kurioje jie buvo pavaldūs mongolų chanams.” Z.Zinkevičiaus teigimu, žongliruodami skirtingų epochų požiūriais lenkai stengėsi lietuvius pažeminti, jų valdovams klijavo iš Rytų atėjusias didžiųjų kunigaikščių etiketes. Ne viskas paprasta Istorikas Albinas Kuncevičius mano, jog nereikia priiminėti kokių nors rezoliucijų karalystės ir karalių klausimu. “Labai gerbiu Z.Zinkevičių, bet nesutinku, kad čia viskas paprasta ir aišku, – kalbėjo jis. – Ir ne sovietmetis kaltas dėl įsigalėjusių terminų. Lietuvos istoriografija skysta, vienus terminus perėmėme iš slavų, kitus – iš vakariečių. Neturiu atsakymo, kaip reikėtų vadinti. Dėl terminų yra painiavos. Pavyzdžiui, jei rašydami angliškai minėsite gediminaičių dinastiją, niekas jūsų nesupras, teks rašyti – jogailaičių. Arba, tarkime, kai Dubingiuose radome Radvilų palaikus, ant antkapio galėjome užrašyti jų originalias pavardes – Radziwill, tačiau pasitarėme su kolegomis ir užrašėme lietuviškai – Radvilos. Kai Dubingius pristatome užsienyje, turime sakyti – Radziwill.” Istoriko žodžiais, gerai, kad kariuomenė kelia šį klausimą. Jei neaišku, kaip vadinti pulkus – kunigaikščio ar karaliaus Kęstučio, jis ragino pasidomėti, kaip daroma kitose šalyse. Pavyzdžiui, JAV yra Kennedy pulkas (be jokio titulo). “Gal ir mes pavadinkime tiesiog Kęstučio pulku, o kam bus neaišku, kas tas Kęstutis, paaiškinsime”, – siūlė A.Kuncevičius. Išeitis – vadinti valdovais Archeologo Aleksiejaus Luchtano teigimu, mūsų valdovai istoriniuose šaltiniuose įvardyti labai įvairiai: pavyzdžiui, Jogaila ant savo vienos monetos yra pasirašęs “Wladislaw rex”, o ant kitos, kur įrašas kirilica, – jau “kniaz” (kunigaikštis). Gaila, bet neturime Mindaugo laikų monetos. “Su panašia problema susiduria ir Chorvatija, kurią mes kažin kodėl pradėjome vadinti Kroatija, – aiškino A.Luchtanas. – XX amžiaus pradžioje buvo įkurta Chorvatijos karalystė, būsimoji Jugoslavija. Jų istorikai irgi aiškinosi, kaip pavadinti savo valdovus. Kol jie kadaise priklausė Frankų imperijai, buvo kunigaikščiai. Klausimas, kaip juos vadinti, iškilo X amžiuje, kai tapo laisvi. Buvo pažvelgta į korespondenciją. Bizantijos imperatoriai, popiežiai laiškus rašė Chorvatijos karaliui. Ir viskas pasidarė aišku, mokslininkų diskusija baigėsi.” A.Luchtano manymu, dėl mūsų valdovų nebūtina priimti jokių kategoriškų sprendimų. “Svarbu, kad jie buvo nepriklausomi valdovai, valdę nuo jūros iki jūros. Norėtųsi tikėti, jog istorikai nieko bloga nenorėdami popiežiaus laiškus išvertė tiesiog būdami ištikimi rusiškai istoriografijai, kai tradiciškai mūsų valdovai vadinami kunigaikščiais, nors vakariečiams jie neabejotinai yra karaliai. Tačiau lotynišką tekstą reikia versti tiksliai. Jei iš rusiško “kniaz” verčiame “kunigaikštis”, iš lotyniško “rex” reikia versti “karalius”, – tvirtino jis. Istorikas Romas Batūra pabrėžė, kad senoji Lietuva, žvelgiant iš krikščioniškų tradicijų, dažnai nepelnytai menkinama ir niekinama. Jis siūlė titulus vartoti kūrybiškai, nes ir kelių skirtingų metraštininkų rašytuose metraščiuose jie įvairuoja. Geriausia, istoriko nuomone, Gediminą, Mindaugą ir kitus vadinti valdovais, o verčiant į anglų kalbą – karaliais. Daugelio nuomone, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai rado puikią išeitį, kaip pavadinti valdžiusiuosius Lietuvą, – jie įvardyti tiesiog valdovais (ne kunigaikščiais ir ne karaliais).
Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/neisnarpliota-lietuvos-karalystes-byla/165903
© Lietuvos žinios, 2013 10 23