Tėvynė mūsų

Jūratė Sofija Laučiūtė. Nesuvaldomas snobizmas

Written by Biciulystė Siūlo · 2 min read

Kaip gaila, kad nesuvaldomas snobizmas ima ir pakiša koją daugelio skaitytojų (deja, ne mano) mėgiamai rašytojai, ir tai, kas jos pasisakymuose, tekstuose išties būna įdomu ir vertinga, čia pat, tuoj pat apdergiama jos pačios žemą kultūros lygį demonstruojančia mintele.

Net nežinau, kas blogiau, ar kai kelnių nenulaikantis Olegas Šurajevas nesugeba rišliai supinti dviejų sakinių, ar kai labai savo kultūrą, savo mąstymą aukštinanti rašytoja niekaip nepakyla aukščiau savęs garbinimo ir kitų žeminimo lygio, kitaip sakant, snobizmo, kurį savo laiku taip taikliai išjuokė anglų rašytojas Tekerėjus. Sprendžiant iš to, kaip rašytoja nuolat painiojasi snobizmo voratinkliuose, šito rašytojo ji gal ir neskaitė?

Taip, mūsų valdžia išties nusipelno kritikos, ir jos ministrų vadovavimas kultūrai yra tokio pat prasto lygio, kaip ir „vadovavimas’ sveikatos, aplinkos apsaugai ar švietimui su energetika. Ir K. Sabaliauskaitės kai kurios žaibų strėlės kultūros reguliuotojams yra ir aštrios, ir taiklios. Bet kai paskaitai žemiau cituojamą jos mintį, ar nepacituotą, bet išsakytą jos pasipiktinimą, kad Venecijos bienalėje pripažinimą laimėjusios trys Lietuvos menininkės iš savo valdžios negavo didesnių finansinių paskatų, nes nedora ir kvaila valdžia joms skiria ne daugiau dėmesio, kaip „regionų bibliotekininkėms”, mano ir taip skystutis pakantumas moderniai rašytojai sudrisko į smulkiausius skutelius.

Gėda, tikrai gėda, kad kažkas Lietuvoje dėl kultūros stokos (!!!) garbina tokią personą. Nes, mano nuomone, nuomone žmogaus, turėjusio galimybę neblogai susipažinti ir su didžiųjų miestų sostinių, imperijų kultūra, ir su Lietuvos regionų kultūra, Lietuvos lietuviška kultūra šiandien laikosi tik ant kuklių regionų bibliotekininkių, muziejų darbuotojų, kultūros skyrių entuziastų pečių, jų tylaus, nepastebimo darbo dėka.

Beje, ką tik išklausiau dviejų puikių kultūros ištroškusių ponių nuomonę, teisingiau, emocingą nusivylimą ir pasipiktinimą, kai jos savo transportu nuvyko pasižiūrėti teatro spektaklio ir nepasisėmė jokios kultūros – jei, žinoma, kultūra nelaikysime nuo scenos sklindančių keiksmažodžių ir įkyrios „visų sekso su visais” reklamos. Klausiat, kokia tai buvo pjesė? Na, veikėjų vardai buvo lietuviški…

„Vyravo absoliučiai populistiniai kliedesiai apie kultūros vežimą ir prieinamumą regionams. (…) Kultūros vežimas į regionus iš esmės baigėsi tuo, kad buvo skiriamas finansavimas vietiniams visokiems suaugusiųjų būreliams: juostelių pynimams, šokiams“, – kalbėjo K. Sabaliauskaitė, pridėdama, kad šie veiksmai buvo daromi remiantis „geografinės diskriminacijos požiūriu“.

Anot jos, geriau nusamdyti autobusą, kad žmonės galėtų važiuoti ir mėgautis aukšto lygio kultūra, teatru, o ne finansuoti vietinius „būrelius“.

Rašytoja prisiminė ir laiką, kai Lietuva buvo ką tik įstojusi į ES, – būtent tuomet naujosios narės gavo nemažai užsienio spaudos dėmesio.

„Pas mus [valdžioje], aš atsiprašau, sėdėjo tokie dundukai, kurie kišo gintarus, klumpes, cepelinus ir visa kita. Man buvo gėda. Buvo labai gaila, kad tuomet buvau tik studentė, neturėjau matomumo, žinomumo, galių keisti, pateikti kitokį matymą. Visi, kurie studijavome Didžiosios Britanijos universitetuose, raudonavome dėl to. Dusom, kaip buvo gėda dėl to, kas valstybiniu lygmeniu buvo atrinkta kažkokių mažai išsilavinusių žmonių“, – griežtai kalbėjo K. Sabaliauskaitė.”

Citatos pabaiga.

Mieli mano FB bičiuliai, ar jūs patikėtumėte šitai dūstančiai personai atrinkinėti, kas Lietuvoje verta premijų, apdovanojimų, reprezentacinių gastrolių? Jei jūs ne narkomanas, ne LGBT, ne visam pasauliui vadovauti ir atstovauti pasišovusi mažuma, o savo tautą, savo lietuviškumą gerbiantis žmogus? Spėju – ne, nepatikėtumėt. tiesos.lt