Tėvynė mūsų

Kad jie prapultų

Written by admin · 4 min read

Visai nepatriotiškai prisipažįstu: lito laidotuvėse neverkiau. Bet ir su džiaugsmo ašaromis akyse nelaukiau į Lietuvą su dūdų orkestrais įžygiuojančio euro. 

Litas savo istorijoje buvo „pririštas“ ir prie dolerio, ir prie euro, o aš niekada nebuvau pririštas prie pinigo. Dar „rublinėje“ vaikystėje motina mane kažkaip sugebėjo visiems laikams atrišti nuo pinigo apskritai. Man buvo įdiegta, kad daugiausia nesutarimų, nelaimių, net karų pasaulyje kyla dėl pinigo. Motina net turėjo sugalvojusi pinigams, nebūtinai rubliams, pavadinimą: „Kad jie prapultų“. Vienoje Lazdijų mokytojų ekskursijoje į Krymą, berods 58-aisiais, ji „paleido apyvarton“ tokį pinigo pavadinimą. Mokytojams labai patiko. Kvatodavosi jį tardami. Kol vieną naktį miegant kažkokioje Ukrainos mokyklėlėje beveik pusei ekskursantų pinigėliai iš tiesų prapuolė. Nuo to laiko motina šio termino nebevartojo, ir aš jį buvau seniai užmiršęs, bet jos išpažintai ideologijai esu ištikimas iki šiol.

 

„Europa – ant tavo delno“

Bet staiga, jau visai baigiantis 14-iesiems XXI amžiaus metams, aš vėl prisiminiau tuos motinos „kad jie prapultų“. Atmintį atgaivino ir šiam rašiniui pažadino LRT televizijos įkyriai transliuotos reklaminės maldos mūsų Tautos ir „valstybės gelbėtojui“ eurui. Na, kad ir tokia maldelė: „Euras – tai Europa ant tavo delno!“

O aš maniau, kad Europa – tai pirmiausiai turtingiausia, bet nei eurais, nei jokia kita valiuta nepamatuojama, Europos civilizacija, kuriai ir mes, Lietuva, kažkada esame priklausę ne tik su savo kultūra, kalba, gyvenimo filosofija, mentalitetu, bet ir su tragiškomis pertraukomis – kai lietuviškai galėjome tik tylėti arba kai buvome suklaidinti, apgauti ar priversti ant delno nešti ne eurą, o pačią Lietuvą. Nešti kaip lašelį tyro gintaro ir žemai nusilenkus dėti žmogėdrai prie kojų.

Maniau, kad po paskutinės pusšimtį metų trukusios pertraukos mes sugrįžome namo – į Europos civilizaciją, kurios ryškiausi ženklai buvo Homeras, Aristotelis, Sokratas, Galilėjus, Kopernikas. O staiga kažkoks apsišaukėlis deda man ant delno eurą kaip ryškiausią tos civilizacijos ženklą. Verčia mane melstis pinigui. Ir tai vyksta kaip tik tuo metu, kai Graikija, Europos civilizacijos lopšys, iš paskutiniųjų bando eurą nuo savo delno nuplėšti ir sugrįžti prie savo senosios drachmos, kuri 170 metų tarnavo Graikijai.

Kaip dažnai už pinigus esame priversti mokėti laisve. Tai ne mano pastebėjimas. Ši mintis priklauso Robertui Luisui Stivensonui, gyvenusiam Europoje XIX a. antroje pusėje. Rašytojui, kuris jau ne vienai mūsų vaikysčių kartai savo knyga „Lobių sala“ beveik visomis pasaulio kalbomis bando įdiegti, ačiū Dievui, daug kam net įdiegė, kad už visus pasaulio pinigus nei ištikimybės, nei draugystės, nei drąsos nenusipirksi.

Dabar pašvilpauki, bernioke, iš Suvalkijos lygumų, spoksodamas į eurą ant savo delno…

„Jis jungia žmones“

Dar vienas idiotiškas maldos eurui motyvas. O aš maniau, kad žmones jungia didieji europiečiai Verdis, Leonardas da Vinčis, Šekspyras, Mocartas, Rembrantas, Rubensas, Ticianas, Mikelandželas, Bethovenas. O euras, kaip ir bet kokiu kitu vardu besivadinantis pinigas, šis galingiausias nesantaikos įrankis, jungia tik klanus, mafijų šeimas, partijas. O žmones stumia vieną nuo kito, brolius gali paversti nesutaikomais priešais. Na, pasakykite, kokiu būdu euras kas penktą Lietuvos žmogų, gyvenantį žemiau skurdo ribos, gali jungti su milijonieriais – kas penktu Seimo nariu, kas antru Vyriausybės nariu, kas antru Lietuvoje rinktu europarlamentaru (anos Europos Parlamento kadencijos duomenys). Socialinis atstumas nuo vienų iki kitų galėtų būti matuojamas šviesmečiais. Tai kaip tu, eure, per tokį atstumą gali juos sujungti?

Nesu prieš eurą. Išgyvenome su litu, išgyvensime ir su euru. Tik laikausi savo šeimos tradicijų ir sakau: „kad jie prapultų“. Prapultų kaip šlovinimo objektas. Kaip dievas, prieš kurį šiandien klupdoma Lietuva ir verčiama klausytis idiotiškų garbinimo maldų, transliuojamų per jos didenybę televiziją, įtakingiausią nūdienos bažnyčią. Dar idiotiškiau, kad mes tokiomis maldomis agituojami šlovinti eurą šiandien, kai viskas jau baigta. Kai žiedeliai sumainyti. Kai Lietuva permesta į eurotikėjimą. Gal sakau, iki tam tikros dienos reikėjo įsisavinti euro šlovinimui skirtus eurus? Kad jie neprapultų? Ir kaip tu, žmogau, gali nesipriešinti klupdymui prieš naują dievą, žinodamas, kad tik ką Islandijos Vyriausybė pasauliui paskelbė ketinanti jau šių metų pradžioje atsiimti stojimo į Europos Sąjungą „pareiškimą“. Arba kai „The Washington Post“ tik ką išreiškė savo nusistebėjimą Lietuvos sprendimu įsijungti į euro zoną. Nusistebėjimą tokiu mūsų šuoliu „įšokti į skęstantį laivą, primenantį „Titaniką“, tuoj po to, kai jis jau yra užkliudytas ledkalnio.“

Tai dabar jau gali švilpauti, bernioke suvalkieti, bet švilpaudamas pamąstyk, su kuo tave jungia euras? Su kuo suartina? Prie ko priartina?

„Kartu su euru mes stipresni“

Įdomu, kas tokių eurokvailysčių autoriai? Nesu žmogaus protinių galių ir negalių ekspertas, kad pats galėčiau šias svaičiojimus primenančias Lietuvos maldas eurui vadinti kvailystėmis. Tik remiuosi Europos protais, kurie, atvesti prie kažkokio bendro vardiklio, šaukte šaukia mums iš amžių glūdumos: „Pinigas niekada nebuvo stiprybės šaltinis! Pinigas visada buvo ir bus nelaimių šaltinis!“

Ką daryti įstatymams ten, kur valdo pinigai?.. Ir kaip tas imperatoriaus Nerono draugas Gajus Petronijus Arbitras, gimęs maždaug vienu metu su Kristumi, dar tada, kai iki metraščiuose pirmąkart paminėto Lietuvos vardo dienos buvo likęs visas tūkstantis metų, galėjo numatyti, kas joje dėsis po 2 tūkstančių metų?..

O visa karta anksčiau gyvenęs romėnų filosofas, dramaturgas, mokslininkas Lucijus Anėjus Seneka buvo dar kategoriškesnis pinigo garbintojų atžvilgiu: „Pinigai kiaurai persunkti mūsų krauju“. Įtariu, kad kasdien kinta tik euro santykiai su doleriu, ar dolerio – su rubliu. Žmogaus santykiai su pinigu, ko gero, nesikeičia visus tuos 2 tūkstančius metų, skiriančius mus nuo Senekos. Taigi iš jo, imperatoriaus Nerono mokytojo, galėtų pasimokyti ir mūsų eurotėvai, naujojo tikėjimo kardinolai. Nagi tie, kuriems pirmiesiems naktį į sausio 1-ąją bankomatas viešai, visai Tautai matant, išspjovė pirmuosius 10 eurų banknotus. Viliuosi, tą iškilmingą akimirką ant kelių klūpėjo ne visa Tauta, TV bažnyčioje stebėdama šias dar vienas pinigo šlovinimo ritualines apeigas. Kai kas, manau, kikeno, o buvo, jaučiu, ir tokių, kurie šlykštėjosi ritualu.

Tai švilpaujantis bernioke suvalkieti, ar vis dar tiki, kad „kartu su euru mes stipresni“?.. Tiki, tai švilpauk toliau. O Markas Fabijus Kvintilianas, romėnų pedagogas, retorikos teoretikas, tikriausiai specialiai tau, suvalkieti, vos vos mažiau nei prieš 2 tūkstančius metų yra pasakęs: „Sunaikinsi pinigus – sunaikinsi karus“. Tai štai ir visa tavo stiprybė „kartu su euru“. Ne pats pinigas kelia pavojų tavo stiprybei ir saugumui, švilpaujantis bernioke. Pavojų kelia pinigo garbinimas, dievinimas. Aklas tarnavimas pinigui.
Ferdinandas Kauzonas, „Respublikos“ apžvalgininkas
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“