Šį savaitgalį sukanka lygiai treji metai nuo Garliavos šturmo. Neabejoju, kad gegužės 17-oji tarp reikšmingų mūsų istorijos datų bus įrašyta kaip gėdos diena, kai valstybės vardu veikianti valdžia sutrypė visuomenės sutartį, suskaldė Lietuvą į dvi: meluojančią, melą dangstančią dar ciniškesniu melu ir Tiesos ieškančią, todėl ujamą, dergiamą, šmeižiamą, bauginamą ir baudžiamą.
Mano draugas rašytojas Valdas Papievis tą gegužės rytą e-mailu iš Paryžiaus parašė: „Tą psichotropinę kaldrutę jie užmetė ant Lietuvos“. Meluojanti Lietuva iš baimės perdozavo šlakstydama kvaišalus. Ji neturėjo pasirengusi ir priešnuodžio, kaip po viso to, ką padarė sugrąžins žmonių pasitikėjimą valdžia, teisėsauga ir valstybe. Deimantė akimoju tapo paniekintos Lietuvos simboliu.
Nuskriausta, be kaltės įkalinta vien dėl to, kad gali kažką prisimint ir paliudyti, kad vagies kepurė dega, kad trumpos melo kojos, kad baimės didelės akys. Bergždžias darbas kariauti su simboliais teismų salėse ir žiniasklaidoj. Jie veikia visai kitame išmatavime iš kitos, ne fizinės sistemos. Simbolinės tikrovės neperkeisi maginiais užkalbėjimais ir burtažodžiais tokiais kaip: „Bus tų mergaičių. Žiūrėkim į ateitį“.
Žiūrėkite, jei jums taip patinka, prezidente, bet ten nieko gero nesimato, kol Tiesa ir Šviesa neprasiskverbia pro aklinai užvertas ledo rūmų duris.
* * *
Mano preambulės žanras nėra pats tinkamiausias pradėti diskusiją. Emocijos, emocijos, brol. Bet tokią datą – kaip gi be jų, juk „žmonės esame ar ne žmonės?“, kaip klykė nešama iš globėjos namų mergaitė.
Kiek nurimę artėkime prie diskusijos. Norint ką nors išsiaiškinti ar atrasti, kas paslėpta, nutylėta, sumeluota, neišvengiamai tenka sugrįžti prie rupesnės tikrovės: įvykių, faktų, detalių, o svarbiausia – ryšių, siejančių vieną faktą su kitu, motyvų, kurie vienaip ar kitaip Garliavos trilerio personažus skatino veikti, vienaip ar kitaip kalbėti, liudyti ar savo liudijimų išsižadėti.
Visos istorijos vienu žvilgsniu neaprėpsi. Ji netelpa į akiratį, galų gale nėra pasibaigusi ir užskliausta. Tarytum prigesęs vulkanas vieną gražią dieną ji gali taip griausmingai driokstelėti, kad visa, kas įvyko atrodys tik gana rami įžanga į daug kraupesnę stulbinančią dramą. Taškai ant „i“ toli gražu nėra sudėti.
Turime keturis negyvus trilerio figūrantus. Kas žino, gal jų yra ir daugiau. Nežinia kiek liudininkų, kurių dauguma nutildyti ar paslėpti. Ar kas nors ranką prie širdies padėjęs galėtų pasakyti – kaip Paskutiniame teisme, kiek iš tų keturių mirė savo mirtim, o kam buvo „padėta“ pas Abraomą nukeliauti?
Mano versija, kad nė vienas iš keturių nemirė savo mirtimi. Pirmam diskusijos raundui pakaks pasidalinti samprotavimais ir komentatorių įžvalgomis apie teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymą, galimus nusikaltimo motyvus, vykdytojus ir užsakovus bei teisėsaugos keistus viražus aiškinantis kolegos žūties bylą.
Klausimų ratas būtų toks: Kodėl anuometinis generalinis prokuroras Algimantas Valantinas nepadėjo pagalbos prašančiam kolegai Jonui Furmanavičiui, patekusiam į bėdą, ir nepradėjo iš esmės aiškintis bylos dėl galimos pedofilijos fakto? Ar šis „aplaidumo“ faktas nesukelia įtarimų, kad generalinis prokuroras turėjo pridengti kai ką svarbesnį už kolegą?
Ar A.Valantino elgesys neimplikuoja versijos, kad D. Kedžio pradėtas saviveiklinis tyrimas visai netyčia užkliudė tai, ko neturėjo užkliudyti?
Ar nebuvo pasirinktas pats paprasčiausias sprendimo būdas skandalui išspręsti – „nėra žmogaus, nėra problemos“, taigi, pašalinti tiek D. Kedį, tiek J. Furmanavičių?
Kodėl tokia nevykusi buvo D. Kedžio „medžioklė“? Kodėl spaudos konferencijoje drebėjo patyrusio kriminalisto Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamento vyriausiojo prokuroro Algimanto Kliunkos rankos?
Kodėl teisėsauga tyrė tik vieną Jono Furmanavičiaus nužudymo versiją, kodėl į žiniasklaidą buvo nutekinama slapta ikiteisminio tyrimo medžiaga (būtent ta versija, kad nusikaltimą organizavo ir įvykdė Venckai su Kedžiais)?
Kodėl iki šiol nepaviešinama, ar kriminalistai tyrė ir kitas žmogžudystės versijas?
Kodėl didžioji žiniasklaida taip stengėsi, net pažeisdama nekaltumo prezumpciją, prisegti D. Kedžiui žmogžudžio, o N. Venckienei – nusikaltimo organizatorės etiketes?
Kodėl teisėjo J. Furmanavičiaus giminės, skirtingai nei Ūsai ir Stankūnai, nesikreipė į prokuratūrą pradėti procesą dėl patirtos žalos atlyginimo?
Kas galėjo būti šio scenarijaus kūrėjai ir vykdytojai? Kur šio scenarijaus spragos, neįtinkinanti argumentacija, pritempta motyvacija?
Nuo šiol eksperimento tvarka mūsų portalo diskusijas ves moderatorius – ne anonimas, o asmuo pateikęs temą diskusijai.
Garliavos tragedijos istoriją pamėginau išskaidyti į siužetinius segmentus, kurių kiekvieną aiškinsimės ir diskutuosim atskirai. Tad prašau diskutantų susitelkti ties pasiūlyta tema ir neskubėti užbėgti už akių. Vietos ir laiko turime.
Temos moderatorius – Liudvikas Jakimavičius
Tiesos.lt