Prezidento rinkimai 2014
Nors po sekmadienio rinkimų Europos parlamente ir toliau didžiausia lieka centro dešinės „Liaudies frakcija“, tačiau Europos konservatoriai skelbia aliarmą: dešiniųjų radikalai perėmė ketvirtadalį jų balsų ir kelia didelį sopulį dėl artėjančių parlamentų rinkimų (Belgijoje jau taip ir įvyko: dešinioji euroskeptikų partija laimėjo parlamento rinkimus).
Panašiai, tik priešinga kryptimi, vyksta ir Lietuvoje: tuo metu, kai Tėvynės sąjungos lyderis Andrius Kubilius giriasi savo pergale, jo komandai iš tiesų skamba pavojaus varpai. Ne todėl, kad partija iš turėtų keturių mandatų Europos parlamente išsaugojo tik du. Problema kita ir, deja, giluminė – Tėvynės sąjungos elektoratas nenumaldomai senka: 2008m. Seimo rinkimai – 244 tūkst. šalininkų, 2012 m. – 206 tūkst., 2014 m. -199 tūkst. ir t.t.
Jau net nepadoru, atrodo, priminti, kad 1996 m. rudenį konservatoriai turėjo 410 tūkst., o atskirai kandidatavę krikščionys demokratai – 136 tūkst. rėmėjų. Apie kokią parlamentinę daugumą konservatoriai gali svajoti, kai vaikiškai džiaugiamasi vis dar vienu nuošimčiu aplenkus liberalus ar keliais balsais valdančius socialdemokratus, kurių dalį rinkėjų jau senokai suviliojo V. Uspaskicho, o prieš tai A. Paulausko partijos?
Liberalai – štai ta pagrindinė konservatorių grėsmė, jau tiesiog alsuojanti į nugarą ir stumianti juos nuo dešiniųjų vairo. Kas galėjo prieš dešimtmetį pamanyti, kad konservatyvioje Lietuvoje konservatorius ir liberalus teskirs menki 10 tūkstančių: Vilniuje – 3 tūkst., Kaune (konservatorių citadelėje!) tik 5 tūkst., o Klaipėdoje jau pralaimėta dvigubai?
Ar tai reiškia, kad Lietuva iš konservatyvios, vis dar Kūčių, Advento, Gavėnios, santuokinės vyro ir moters šeimos tradicijas tebesauganti valstybė tiesiog akyse virsta liberalia?
Na, ne viskas taip žaibiškai greit. Pirmiausia Liberalų sąjūdis numelioravo visų kitų liberalių partijų rinkėjus, o dar keliasdešimt tūkstančių prisidūrė itin neetiška savo rinkimų agitacija: provokavo siūlymais „atsilyginti už balsus“, neleistinai naudojo konkurentų nuotraukas, įžeidinėjo kitaminčius ir pan. Žodžiu, panaudojo jau kelerius rinkimus propaguotą konservatorių Manto Adomėno ir nesubrendančio „peliuko“ Algio Ramanausko–Greitai agresyviai cinišką strategiją, kurios principas – kritiką pakeisti įžeidimais, oponentą pribaigti patyčiomis.
Tai, pasirodo, „veža“, duoda nelauktų rezultatų, pritraukia besitūsinantį jaunimą, todėl per kitus savivaldos, o ypač Seimo rinkimus, tokių „vežėjų“, perspjaunančių net patį V. Uspaskichą, turėtų prisiperėti žymiai daugiau: tikslas juk pateisina priemones, argi ne taip?
Lošėjas (atsiprašau – verslininkas) A. Guoga Europos Parlamente keičia filosofą L. Donskį – štai kokia kryptimi ienas suka liberalų (o gal jau Pokerio?) partija.
Didžioji dabartinių konservatorių problema ir yra ta, kad su liberalais jie tegali konkuruoti nebent štai tokioje trolinimo plotmėje ir galiausiai neišvengiamai jiems pralaimėti vien todėl, kad jų vadai gerokai jaunesni: tėvas anksčiau ar vėliau turi užleisti vietą savo padykusiai atžalai.
Daugiau jokių esminių skirtumų tarp šių vertybiškai skirtingų partijų rinkėjai nebemato. Todėl ir stebime Lietuvoje tokį provincialiai skirtingą nuo Europos politinį vaizdelį: jau kelinti metai Europą lieja radikali antibriuseliška banga, nuo jos gelbėdamiesi Europos konservatoriai bando kaip nors taisyti „nepasisekusį multikultūrinį projektą“ (A. Merkel, D. Camerono vertinimai), tuo tarpu Lietuvos konservatorių vadas ir toliau užsikertančiai kartoja: kuo daugiau Briuselio, tuo daugiau Lietuvos.
Kur čia skiriamoji linija nuo liberalų ar tų pačių kairiųjų? Kodėl surinkus daugiau nei būtina parlamentarų parašų Seime vis nejuda Konstitucijos patikslinimas dėl šeimos – todėl, kad konservatorių kandidatė į prezidentus kitokios nuomonės? Tuomet kitus penkerius metus D. Grybauskaitė įgyvendins kokią šeimos politiką: konservatorių ar liberalų? Kuriuo keliu – liberalų ar konservatorių – kituose rinkimuose ji nukreips savo rėmėjus?
Kodėl konservatoriai tyli emigracijos klausimais, kodėl laiku nepasiūlė žemės saugiklių ją parduodant užsieniečiams – juk vakarų Europos konservatoriai ir pasižymi tuo, jog pirmiausia rūpinasi savo šalies verslo ar piliečių gerove? Ar konservatoriai turi realių idėjų, kurios padėtų stabdyti katastrofišką Tautos išsivaikščiojimą – sekmadienio rinkimuose tedalyvavo tik milijonas du šimtai tūkstančių? Kodėl tiek daug konferencijose iškilmingai kalbama apie šeimos politiką, tačiau realiai niekaip neskatinama turėti daugiavaikę šeimą? Maža to – konservatoriams valdant ne tik buvo drastiškai sumažintos motinystės „algos“, bet imtos teisėsaugos persekioti motinos, gimdančios namuose. Kokia prasmė partijų programose skatinti jaunas poras auginti vaikus, jei į vaikų darželius ir lopšelius nesibaigia didžiausios eilės? Pagaliau ar ne naivu manyti, kad pasitraukęs rėmėjas sugrįš pas tave, jei eilinį kartą apšauksi jį Kremliaus agentu ar išdaviku?
Ką turėtų galvoti mąstantis rinkėjas, kai konservatorių lyderis džiaugiasi, kad per prezidento rinkimus Lietuvoje „pralaimėjo Kremlius ir Putino režimas“ (suprask, kam atstovavo socialdemokratų kandidatas) ir tuo pačiu primygtinai siūlosi į vieną koaliciją su tais „Putino režimo“ atstovais arba žada remti jų mažumos vyriausybę („Netikiu, kad su dabartine valdančia koalicija yra įmanoma tokį rinkėjų įpareigojimą darbams ir rezultatams realizuoti. Socialdemokratai padarys didelę strateginę klaidą, jeigu neišgirs ir nesuvoks, ką rinkėjai vakar pasakė“.).
Kadangi Europos parlamento rinkimai parodė, kad nepaisant „Drąsos kelio“ išnykimo jo rinkėjai nesugrįžo atgal pas konservatorius, belieka tik spėlioti, kur jie nuėjo? Parėmė Rolandą Paksą, rinkimų kampanijos metu savo šūkiais daugmaž atitikusį anglų konservatorių retoriką („Tvarka ir teisingumas“ gavo 60 tūkst. daugiau nei per Seimo rinkimus)?
Kur apskritai nuo 1996-ųjų nuklydo tie veik 350 tūkstančių konservatyvių ir krikdemiškų balsų? Numirė su senąja tremtinių karta, išvažiavo į užsienius, pakeitė pažiūras, papildė nusivylusių nebalsuotojų armiją?
Atsakymų, matyt, ne vienas, bet protingi partijos nariai, užuot kaltinę rinkėjus, nedėkingas aplinkybes ar užsienio įtakos agentus, priežasčių pirmiausia turėtų ieškoti savo partijos veiksmuose. O čia atsakymas negailestingas: kaip gali daugėti partijos rėmėjų, kai jai vadovauja vienas nepopuliariausių politikų, o pati partija su kiekvienais metais baigia prarasti visus savo atpažinimo bruožus?
Konservatoriams taip toliau plūduriuojant ant skylinėjančio istorinio paveldo (kiek čia vakarietiškos demokratijos, kai užtenka vien Landsbergio pavardės ir niekam nežinomas jaunuolis įveikia politikos grandus?), 2016 m. Seimo rinkimuose A. Guoga drąsiai totalizatoriuje galės statyti ant naujos dešiniosios lyderės. Ir nepralaimės.
Tiesos.lt