Tėvynė mūsų

Lidija Veličkaitė. Birželio sukilimo Lietuvoje 81-ųjų metinių minėjimas

Written by Redakcija · 6 min read

„Dėmesio! Dėmesio! Kalba Kaunas! Nepriklausoma Lietuva!
Susidariusi Laikinoji ir naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šitaip skelbia atkurianti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais.
Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautiniais vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.“

Šiuo atsišaukimu 1941 m. birželio 23 d. 9 val. 28 min. per Kauno radiją Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) Vyriausiojo štabo vardu pirmasis prabilo Leonas Prapuolenis. Atsišaukimą vokiškai pakartojo Aleksandras Vaitiekūnas, prancūzų kalba – Balys Augustinavičius, anglų kalba – Juozas Vėbra. Po to buvo perskaitytas Lietuvos Laikinosios vyriausybės narių sąrašas, sugiedotas Lietuvos valstybės himnas ir Kipro Petrausko atliekama daina „Saulelė raudona“, kuri buvo sutartinis ženklas pradėti sukilimą.

Politinė partija „Nacionalinis susivienijimas“ ir Jaunimo organizacija „Pro Patria“ birželio 22 d. Vilniuje, prie Lukiškių aikštės, Gedimino pr./Aukų g. esančio sovietinės okupacijos aukoms atminti paminklo pakvietė į Birželio sukilimo 81-ųjų metinių minėjimą. Lukiškių aikštėje buvo surengta sukilimo archyvinių nuotraukų paroda. Jos rengėjai – Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariai: Gintautas Šeimyniškis ir dailininkas Gediminas Ruzgys. Prieš prasidedant minėjimui susirinkusieji skaitė Lietuvos piliečių pavardes, kurie 1941 m. birželio mėnesį sovietų okupantų ir besitraukiančių raudonarmiečių buvo sušaudyti, ar nukankinti (iki šiol išaiškinta 1495 asmenų). Iš viso Birželio sukilimo metu žuvo apie du tūkstančius Lietuvos patriotų, dar apie keturis šimtus sužeista.

Renginio vedėjas Nacionalinio susivienijimo Vilniaus skyriaus pirmininkas Gaudentas Aukštikalnis priminė: „1941 m. birželio sukilimo metu buvo sudaryta Lietuvos Laikinoji vyriausybė. Ją sudarė ministeris pirmininkas Kazys Škirpa, Krašto apsaugos ministeris brigados generolas Stasys Raštikis, Užsienio reikalų – Rapolas Skipitis, Finansų – Jonas Matulionis, Darbo ir socialinės apsaugos – Juozas Pajaujis, Susisiekimo – Antanas Novickis, Sveikatos – Ksaveras Vencius, Žemės ūkio – profesorius Balys Vitkus, Komunalinio ūkio – inžinierius Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Pramonės – inžinierius dr. Adolfas Damušis, Prekybos – Vytautas Statkus, Švietimo – Juozas Ambrazevičius, Vidaus reikalų – Vladas Nasevičius, Teisingumo – Mečislovas Mackevičius, Prekybos ministeris ir Valstybės kontrolės – Pranas Vainauskas.

Pirmasis posėdis įvyko 1941 m. birželio 24 d. Kaune, Donelaičio g. „Žaibo“
spaustuvėje. Ir galutinė data – 1941 m. rugpjūčio 5 d. Vyriausybė prieš savo ir tautos valią sustabdė veiklą.“
Pagerbiant tuos, kurie 1941 m. išdrįso pasirašyti po atsišaukimu ir stoti į žūtbūtinę kovą dėl Lietuvos laisvės, renginio vedėjas pakvietė sugiedoti Lietuvos valstybės himną. Tylos minute pagerbti žuvę Birželio sukilimo dalyviai, kovoję dėl Lietuvos laisvės partizanai, žmonės, mirę ir žuvę tremtyje.
Pakviesta kalbėti Nacionalinio susivienijimo Kauno skyriaus pirmininkė istorikė dr. Aušra Jurevičiūtė
uždavė klausimą, kodėl įvyko sukilimas ir kokios buvo jo priežastys. Ir atsakė, kad pirmiausia buvo
Nepriklausomybės netektis, kai be jokio pasipriešinimo buvo pasiduota okupantams, po to sekęs brutalus
sovietų režimas, Maskvos melas apie Lietuvos tariamą 1940 m. savanorišką įsijungimą į Sovietų Sąjungą.
Jau 1940 m. rugpjūčio pabaigoje tuščioje Kauno universiteto auditorijoje į neoficialų posėdį susirinko
Studentų koalicijos vadovai: varpininkų atstovas Vilius Vileišis, atsargos karininkų korporacijos
„Ramovė“ ltn. Stasys Jucevičius, skautų doc. Juozas Milvydas, Neolituanų – Jurgis Valiulis ir Ateitininkų
– Pilypas Žukauskas (Narutis). Jie aptarė situaciją, nutarė palaikyti ryšius ir dalytis informacija.
Technikos fakulteto studentas 20-metis P. Žukauskas buvo išrinktas Studentų koalicijos pirmininku. Tai
nebuvo atsitiktinumas, nes ateitininkai turėjo 8–9 metų pogrindinės veiklos patirtį, kai 1930 m. Antano
Smetonos valdžios buvo uždrausti. Neolituanai ir ramovėnai 1940 m. pabaigoje prisijungė prie Studentų
koalicijos. Jos pagrindu 1940 m. spalio 9 d. Kaune sukurtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kaip
vadovaujantis ir koordinuojantis besikuriančio antisovietinio pogrindžio veiksmus centras, po kurio
skraiste turėjo burtis, ar bent vėliau jam paklusti Lietuvoje spontaniškai besikuriančios antisovietinio
pogrindžio organizacijos bei grupės. Įkurto LAF tikslas – apjungti lietuvių tautą tankiu organizuotos rezistencijos tinklu, kad būtų užkirstas kelias NKVD provokacijoms išryškinti aktyvųjį tautos elementą ir
ruoštis būsimam karui, kad juo pasinaudojant būtų atstatyta Lietuvos nepriklausomybė. Ši organizacija
veikė penketukų principu, kiekvienas štabo narys sudarė po penketuką iš patikimų žmonių. LAF apskričių
štabai dažniausiai vadinosi vis kitais vardais ir veikė savarankiškai. Ryšius su jais palaikė Kauno ir
Vilniaus štabai per savo ryšininkus.
Kauno štabui faktiškai vadovavo studentas P. Žukauskas ir L. Prapuolenis. Vilniaus štabui – gen. št.
majoras Vytautas Bulvičius, kpt. Juozas Kilius.
1940 m. lapkričio 17 d. Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje plk. Kazys Škirpa Berlyne įsteigė LAF
vadovaujantį centrą. Tačiau šio centro kuriami planai ir programos buvo atitrūkę nuo tikrosios padėties
Lietuvoje, tad rimtos įtakos neturėjo. Tuo tarpu Lietuvoje jis veikė realiai, nors jo pavadinimo dėl
konspiracijos nežinojo pogrindžio dalyviai.
Pagal Kauno ir Vilniaus pasipriešinimo organizacinių centrų vadovų tarpusavio susitarimą Kaune turėjo
būti sprendžiami pasipriešinimo organizaciniai, o Vilniuje kariniai-politiniai klausimai, nes Vilniuje
sovietai buvo dislokavę daugumą Lietuvos kariuomenės likučių. Vilnius, kaip karinis ir politinis centras,
turėjo ne tik sukaupti svarbiausią sukilimo jėgą, bet ir suformuoti Lietuvos vyriausybę. Ji turėjo būti
paskelbta per Vilniaus radiją. LAF Berlyno centrui buvo pripažintas atstovavimas užsieniui.
Didelė netektis buvo Vilniaus LAF sunaikinimas, jo vadovas mjr. V. Bulvičius, kpt. J. Kilius, ir dar keli
karininkai birželio 7 d. buvo suimti. Po šių areštų visą sukilimo organizavimą perėmė Kauno štabas. Kaip
rašė A. Damušis visas pasiruošimas krito ant studentijos grupės narių ir jos vadovui P. Naručiui. Kaune
sukilėliams svarbiausia buvo paimti 1-ąją ir 3-ąją milicijos nuovadas, paštą, radiofoną, radijo stotį,
kalėjimą, kur kalėjo daug politinių kalinių.
1941 m. birželio 22 d., prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, 15 val. vyko transliacija Aleksoto
trumpųjų bangų siųstuvu, kurioje studentai skaitė pranešimus lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis. Buvo
pranešama, kad atkuriamas Lietuvos valstybingumas, kad sovietų kariuomenės daliniai apsupti ir turi
pasiduoti. Šios transliacijos sukėlė paniką tarp sovietų karių ir jie pradėjo bėgti vokiečiams dar neatėjus.
Kaip jau buvo rašyta birželio 23 d., buvo perskaitytas atsišaukimas apie valstybingumo atkūrimą,
skambėjo Lietuvos himnas ir laisvės varpas Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte, buvo iškelta
trispalvė vėliava. Po to visas Kaunas pasipuošė trispalvėmis.
Kaunas 1941 m. birželio 24 d. 18 val. jau buvo sukilėlių rankose. Kautynių metu žuvo apie 200 lietuvių
sukilėlių, dar 150 sužeistų gulėjo Kauno ligoninėse. Kauniečiai turėjo progą skaityti pirmąjį laikraščio „Į
laisvę“ numerį.
Kaunas davė ženklą sukilti visai Lietuvai. Per vieną savaitę (birželio 22–29) okupacinė rusų kariuomenė
buvo išvyta iš Lietuvos, išlaisvinta apie du tūkstančius politinių kalinių.
Sukilimo reikšmė buvo labai didžiulė lietuvių tautos garbei atgauti po pasidavimo be pasipriešinimo.
Žmonės suprato, kad galima priešintis ir jie gali ir turi tokią teisę.
Baigdama pranešimą dr. A. Jurevičiūtė klausė, ar ir dabar yra abejojančių, kad Lietuva turėjo teisę sukilti
ir siekti nepriklausomybės. Ir atsakė, kad niekas negali tautai nurodinėti, kaip ji turi elgtis kovodama už
savo laisvę ir siekdama būti nepriklausoma. Tai jos apsisprendimas ir teisė. Turėkime drąsos ir dabar
stovėti savo valstybės sargyboje, ginti ją ir savo tautos vertybes, kitaip ji nebus laisva, o mes tapsime
vergais.
Pakviestas kalbėti Jaunimo organizacijos Pro Patria pirmininkas ir Nacionalinio susivienijimo pirmininko
pavaduotojas Vytautas Sinica kreipdamasis į susirinkusius pavadino juos drąsiais, nors jie patys to
nebūtinai žino. Lietuvos atmintinos dienos ir šventės ne visos yra švenčiamos valstybiniu lygmeniu.
Birželio pradžioje Vinco Kudirkos aikštėje Nacionalinis susivienijimas paminėjo Sąjūdžio iniciatyvinės
grupės įsteigimą. Tai data, kurios valstybė jau nešvenčia, bet dar nebando ištrinti. Šiandien susirinkome
švęsti datą, kurios valstybė ne tik nešvenčia, bet dar ir gėdijasi. Birželio sukilime tūkstančiai žmonių dėjo
galvas už Lietuvos nepriklausomybę, tuo tarpu šiandien daliai žmonių labai norėtųsi neprisiminti šio
įvykio, ypač tiems, kurie šiandien valdo Lietuvos valstybę. Trinamas Birželio sukilimas iš mūsų
atminties, nuimamos garbių žmonių atminimo lentos, pervadinamos mokyklos, net kai kurios autobusų
stovėjimo aikštelės, kad tik neliktų jokio prisiminimo ženklo.
V. Sinica įžvelgia paraleles tarp Lietuvos ir kariaujančios už savo laisvę Ukrainos. Rusija teisina savo
veiksmus tuo, kad Ukrainoje vyrauja neva fašistai, naciai, siautėja nacizmas, neapykanta rusams. Ir
Lietuvoje, kovoję ir padėję galvas už jos laisvę, apšaukiami žydšaudžiais, naciais ir dar įvairiais epitetais.

Sunku buvo suprasti, kodėl Rusija išsiruošė „denacifikuoti“ Ukrainą, nes nacių ten nėra. Kremliaus
ruporai aiškina, kad „denacifikuoti“ Ukrainą, tai reiškia išnaikinti nacionalizmą, išnaikinti tuos, kurie
nori laisvos, nepriklausomos nuo Rusijos Ukrainos. Ir dar pabrėžia du dalykus: išnaikinti kalbinį
ukrainiečių nacionalizmą ir išnaikinti banderišką istorinę atmintį. Ir čia reikia gerai ne vieną, o kelis
kartus pagalvoti. Nacionalinis susivienijimas šitą paralelę įamžino plakatu – Steponą Banderą kartu su
Kaziu Škirpa. Tai yra kertinės figūros, žmonės, kurie organizavo laisvės kovas Ukrainoje ir kurie
organizavo laisvės kovas Lietuvoje. Kazys Škirpa yra simbolis Birželio sukilimo, be jo neįmanoma
atskirti šito įvykio, žmogus, kuris Lietuvoje per nacių okupaciją nebuvo, kuris kiek gebėjo organizavo,
buvo ideologas, iniciatorius ir organizatorius pasipriešinimo sovietinei okupacijai. Ir kai sovietai okupavo
Lietuvą, jis buvo dirbtinai padarytas žmogumi, kuris žudė žydus. Ir labai panaši situacija yra su Steponu
Bandera Ukrainoje. Kai vyko įvairūs etniniai konfliktai ir padaryta karo nusikaltimų, tuo metu S.
Banderos Ukrainoje nebuvo. Bet jis irgi, kaip ir K. Škirpa, priešiškų jėgų vadinamas žydšaudžiu ir nacių
kolaborantu.
Rusija skelbia, kad partizanai, kovoję Lietuvoje už jos laisvę, yra banditai, tačiau Lietuva sugebėjo juos
apginti. Nors ir Juozą Lukšą-Daumantą ir Adolfą Ramanauską-Vanagą buvo pabandyta pavaizduoti, kad
jie irgi naciai, bet nepavyko. Valstybė juos gerbia. Birželio sukilimo valstybė neįprasmino, neišdrįso,
pasidavė melų lavinai. Todėl istorinė atmintis yra esminis kovos laukas, kuriame pirmiausia turime
suprasti, koks jis svarbus, ir tik tada kovoti ir laimėti.
Todėl, kai šiandien kalbame apie K. Škirpą ir S. Banderą, Ukraina neturi šitos gėdos kompleksų, kokius
turi Lietuva. Ukraina didžiuojasi S. Banderos ir kitų laisvės kovotojų pavardėmis, didžiuojasi savo
laisvės kova. Užbaigdamas kalbą V. Sinica liepia tą požiūrį keisti. Ir jei valstybė bijo savo istorijos, tai
mes, piliečiai, nebijokime.
Birželio sukilimo minėjimo renginį papildė aktoriaus Gedimino Storpirščio atliekamos patriotinės dainos.
Ir, kaip paralelė Lietuvos ir Ukrainos, Stepono Banderos (Didvyriams šlovė!) kartu su Kaziu Škirpa
(Kovoti dėl savo valstybės – teisė, pareiga ir garbė!) didžiulis plakatas.