Tėvynė mūsų

Mano pažintis su Bitėnais

Written by admin · 4 min read

Mano lietuvių kalbos „smetoniškos“ kartos mokytojas vidurinėje mokykloje Petras Steponavičius ne tik lietuvių kalbos ir literatūros dalyką su meile perteikė, bet ir Lietuvos istorijos bei geografijos žinių per savo pamokas įterpdavo. Pats, kilęs iš Aukštaitijos, ypatingą dėmesį rodė aušrininkams, taigi – ir Mažajai Lietuvai. Baigęs 1955 m. mokyklą, su mokytoju susitikdavau, nes, būdami vienodų politinių pažiūrų, turėdavome planų, kaip priešintis nutautinimui, istorinio bei kultūrinio paveldo naikinimui.

Pats per savo atostogas darbovietėje stengdavausi Lietuvą geriau pažinti, o mokytojas buvo nuostabus vadovas, nes pėsčiomis ir dviračiu atokiausius kampelius buvo aplankęs. Praėjus trisdešimčiai metų nuo mūsų pažinties vidurinėje mokykloje, pasiūlė drauge mano automobiliu po Mažąją Lietuvą pakeliauti. Kelionę pradėjome nuo, anot mokytojo, dvasinio centro – Bitėnų, knygnešių aruodo pas Martyną Jankų.

Pirmučiausiai užsukome į aušrininko sodybą, kur buvo jo gyvenamasis namas ir jame įrengta spaustuvė. Deja, gal sovietmečiu sąmoningai neprižiūrimas namas su spaustuve ne per karą, kaip buvo skelbiama spaudoje, o po karo sudegė ar buvo sudegintas. Bitėnuose liko vienintelė tikra bitėniškė, artimiausia Jankų kaimynė Elena Kondratavičienė, po tremties su dukromis grįžusi į savo namus, kiti karo ir pokario metais priverstinai pasitraukė į Vakarus ar į Rytus ir daugiau čia negrįžo.

Daug pasakojo tąkart E. Kondratavičienė apie Martyną Jankų, jo šeimą, jos artimiausią jaunystės draugę Elzę Jankutę, apie kasmet pas Jankus atsilankančias mokytojų ir kariškių ekskursijas. Parodė senąsias Bitėnų kapines prie Rambyno, kur palaidota Jankaus žmona ir trys mažametės dukrelės, apgailestavo, kad kraštiečiai nepastato čia jokio ženklo gal todėl, kad rajonas atsisakęs kapavietę ženklinti. Senąsias Bitėnų kapines pagal galimybes dar prižiūrinti Elena su dukromis ir anūkais, tačiau numirsianti, ir bus pamiršta Jankaus šeimos amžino poilsio vieta, kur ir paties Jankaus palaikai gal kada norėtų sugrįžti…

Parodė savo draugės Elzės Jankutės laišką iš Kanados: „Tu nežinai, Lėne, kokia ta liga nostalgija, ji neapleidžia nei dieną, nei sapnuose. Jei būtų išrasti vaistai nuo tėvynės ilgesio, užsienio vaistinėse jų nebūtų – lietuviai visus išpirktų“. Prašo atsiųsti motinos ir seserų kapo nuotrauką, į voką įdėti smiltelių nuo kapo, kad „liga“ palengvėtų. „Sukalkit, – sako Elena, – kokį kryželį su užrašu „Martyno Jankaus šeimos amžino poilsio vieta“, nufotografuosim, pasiųsim. Susijaudinom… Pasitarėm su mokytoju ir pažadėjome.

Grįžę vaikščiojom po senesnes kapines prototipo paminklui ieškoti, nagrinėjom Klaipėdos krašto krikštų ir kryžių piešinius bei nuotraukas. Nusprendėme gaminti paminklą panašų ir į kryžių, ir į krikštą, kylantį paukštį, ąžuolinį, su lietuvišku stogeliu.

Nebuvau jokio paminklo kūręs, tačiau pažadą reikėjo tesėti. Bemaž mėnesį ąžuolą kaltu savo namo rūsyje skaptavau, stovą, kryžmę, stogelį dariau atskirai, kad patogu būtų gabenti, o tik statant sujungti. Viską įmirkiau tepalais, kad nepūtų. Bute sumontavęs paminklą, parodžiau Mažosios Lietuvos žinovui Vytautui Šilui ir savo mamai. Teigiamai įvertino Vytautas, o mama pasakė: „Kad gi šitokį būtum pastatęs savo tėveliui vietoj akmeninio“. Pripažino. Reikia statyti, žinoma, slapčia.

Iš patirties tvarkant patriotų kapus žinojom, kad geriausia tokius darbus atlikti pirmą dieną po sovietinių švenčių, kai saugumiečiai po šventimo „taiso sveikatą“, budrumą praranda. Gegužės 9 d., dalimis išmontuotą paminklą, cementą ir kitus reikmenis pakrovėme į mano „Žigulį“ ir su mokytoju iš Vilniaus išvykome į Bitėnus. Pasitiko švytinti Elena su anūkais Žilvinu ir Mindaugu, jos dukros Birutė ir Irena. Rytojaus dieną Mindaugas su Žilvinu parūpino žvyro, akmenų ir vandens iš Nemuno betono skiediniui. Paminklo stovo pagrinde esančias metalines sijas įbetonavome, o į skiedinį įdėjome užsandarintą buteliuką su popieriaus skiautele viduje, kurioje iš anksto parašėme: „Šį paminklą-antkapį Didžiajam Lietuviui, Mažosios Lietuvos Patriarchui Martynui Jankui ir Jo šeimai 1983 m. gegužės mėn. 10 dieną pastatė Elena Kondratavičienė su anūkais, Petras Steponavičius ir Algimantas Zolubas“.

Vėliau Jankų šeimos kapą E. Kondratavičienė apsodino rūtų tvorele, o simbolinį Martyno Jankaus kapą – gėlėmis. Elzė Jankutė, gavusi nuotrauką, ją paskelbė Kanados lietuviškame laikraštyje su užrašu „Prie atnaujinto Martyno Jankaus šeimos kapo“. Tuomet nusiraminome visi, nes tokia publikacija užsienyje turėjo atbaidyti valdžią nuo kėsinimosi paminklą sunaikinti.

Mano bendravimas su ponia Elena ir šeima nenutrūko, teko ją palydėti ir į Jankų kaimynystę Rambyno kapinėse. Kiekvieną vasarą važiuodavau kelioms dienoms paatostogauti ir šį tą padėti ūkyje. Drauge sulaukėme 1993 m. gegužės pabaigoj M. Jankaus palaikų iš Vokietijos. Mūsų statydintas paminklas buvo perkeltas į šoną, simbolinis kapas virto tikruoju, prie kurio pagal Martyno ir Marijos Purvinių projektą buvo pastatytas naujas, taip pat medinis. Teko dalyvauti didelėje talkoje tvarkant apleistas Rambyno kapines, teko pasidalinti rūpesčiu su Šilutės kultūros skyriumi atstatant M. Jankaus namą-muziejų.

Mažosios Lietuvos globai pasišventęs V. Šilas sužinojo, kad Jankaus namo sienos jau pastatytos, o stogui pritrūko pinigų. Artėja ruduo. Darganos, lietūs ir šaltis gali pakenkti statiniui. Kadangi su V. Šilu dirbome tuomet turtingoje Vilniaus Radijo komponentų gamykloje, su Šilutės kultūros skyriaus raštu ėjom pas direktorių Algirdą Linartą prašyti paramos. Šiaip, kultūrai neabejingas direktorius, kai išgirdo 50 tūkst. rublių sumą (tuomet dideli pinigai), sutriko. Tačiau, pasitelkę literatūrai ir kultūrai palankų vyriausiąjį buhalterį, prasmingai investicijai direktorių prikalbėjome.
Muziejaus pastoge tiesiogine prasme – nuo lietaus – teko pasinaudoti.

Gal po dešimtmečio grupėje keliavome po Lietuvos įžymias vietas, tarp jų užsukome į Bitėnus. Palikę automobilį toliau, ėjome į muziejų, tačiau čia užklupo lietus. Bandėme pakliūti į vidų, tačiau darbuotojas iš vidaus pasakė, kad ta diena yra išeiginė. Aiškinau, kad mums tuokart reikalingesnė už muziejų pastogė nuo lietaus, o aš esu prie šio stogo pirštą pridėjęs. Kai muziejininkas stogo „istoriją“ sužinojo, pusantros valandos mūsų grupei rodė ekspoziciją. o pabaigai atnešė Amžinąją  Rambyno kalno knygą ir Prezidento dovanotą muziejui auksinę plunksną, kad joje pasirašyčiau.

Praėjo trisdešimt metų nuo pirmos pažinties su Bitėnais ir su mielais iš ten kilusiais žmonėmis. Gera žinoti, kad E. Kondratavičienės anūko Mindaugo šeima ten įsitvirtino kaip ūkininkai, kad Bitėnuose nuo  seno tebegyvena gandrai, kad ūkininkų šeimą jie jau dukart aplankė, kad Jankų ir Vydūno kapai prižiūrėti, kad ir man geri praeities prisiminimai neužleidžia vietos užmaršties šešėliui.

Nuotraukos:1)  Prie naujai pastatyto paminklo „Martyno Jankaus šeimos amžino poilsio vieta“ – iš kairės Birutė Kondratavičiūtė-Ramanauskienė, Elena Kondratavičienė, Irena Kondratavičiūtė-Karklelienė, Mindaugas Karklelis;
2) Martyno Jankaus perlaidojimo dieną – iš kairės Ieva Jankutė, Algimantas Zolubas, Endrius Jankus