Ko tikitės išlydėdami savo vaiką į mokyklą? Bent jau aš prieš beveik trisdešimt metų nuoširdžiai vyliausi, kad ten sūnus išmoks skaityti, rašyti, skaičiuoti, suprasti, ką skaito ir rašo, o paaugęs gebės vertinti žinias ir mokės jomis naudotis. Nemanau, kad mano lūkesčiai buvo kokie ypatingi, ir dauguma tėvų, kurie nepragėrė savo smegenų, matyt, tikisi to paties.
Kadangi esu ne tik mama, bet ir mokesčių mokėtoja, tai tikiuosi, kad pinigai, skirti švietimui, atiteks būtent tiems, kurie tuos vaikus moko šių paprastų, bet kartu labai sudėtingų dalykų. Dar daugiau. Kadangi nemėgstu gyventi kitų sąskaita, tai manau, kad žmonėms, kurie moko vaikus, kaip ir visiems kitiems, kurie dirba prasmingą darbą, turi būti už jį atlyginama.
Būdama laisvos (bent taip viliuosi) šalies piliete pripažįstu ir gerbiu savo šalies Konstituciją, tad sutinku, kad kiekvienas žmogus gali ne tik laisvai pasirinkti darbą, bet ir gauti teisingą apmokėjimą už darbą, o tie mano tėvynainiai, kurie dėl kokių nors priežasčių mano, jog teisėti jų socialiniai ir ekonominiai interesai pažeidžiami, turi teisę streikuoti (48–51 Konstitucijos straipsniai). Kadangi pagrindinis šalies įstatymas kalba apie kiekvieną žmogų, tai, manau, šios taisyklės tinka net mokytojams: jie irgi turi teisę gauti atlygį už darbą ir gali streikuoti.
Jei manote kaip aš, tai klystate; bent jau taip teigia mokyklų (ir mokytojų) reitingus kurpiančio leidinio žurnalistė tūla Jonė Kučinskaitė.
Pasak jos, geras mokytojas tas, kuris dirba iš pašaukimo, nes „kaip rodo skirtingi tyrimai, įprastai atlyginimo pakėlimas neišsprendžia žmogaus noro dirbti geriau, azartiškiau, su meile, būti motyvuotam, empatiškam problemos“. Kokie ir kur, kokiomis sąlygomis atlikti tyrimai tai rodo, ką reiškia dirbti geriau, kas tas azartiškas darbas, kai mokai vaiką, juolab apie kokią čia meilę ir empatiją kalbama, žinoma, kukliai nutylima. Tačiau patetiškai dėstoma apie švytinčius programos „Renkuosi mokyti“ jaunus žmones, kurie „spinduliuoja ir gerą nuotaiką, ir kokybiškas žinias savo mikiniams“, „patys skonėjasi gyvenimo ir drąsina savo mokinius, motyvuoja, beje, jie užkrečia žinių siekiu net vaikus iš socialiniame užribyje esančių šeimų“, „parodo tokiems vaikams kitą kelią, suformuluoja tikslą ištrūkti iš paribio, kuriame gyvena tokių vaikų tėvai.“ (Nesueinanti gramatika ir elementarios klaidos yra žurnalistės sąžinės dalykas, bet bendrą patetiką suvokti įmanoma). Žinoma, geriausi mokytojai nestreikuoja, nes jie yra tiek užimti, kad vos spėja vykdyti vieną projektą po kito ir jų alga viršija dažno teisininko algą.
Priešingai nei „geriečiai“, prasti mokytojai nuolat piktinasi ir protestuoja, jiems „mokytojo profesija, veikiausiai, buvo vienintelė alternatyva įgyti aukštojo mokslo diplomą“, jie „niekur kitur netinka“, „negeba ne tik pasiūlyti direktoriui, ministerijai, kitoms institucijoms jokių projektų ir taip užsidirbti papildomai, o ir net negeba pritraukti nė vieno mokinio, kuris norėtų pas juos mokytis papildomai“. Tie prasti mokytojai streikuoja, jie – „(ne)sąmoningiausia“ visuomenės dalis, „visiškai negalvojanti, kuo gyvena šiandienos pasaulis“, jie suteikia Rusijai galimybę tyčiotis iš Lietuvos, serga „politiniu vištakumu“, neturi nė menkiausio supratimo nei apie ekonomiką, nei apie politiką, nei juolab apie geopolitinius procesus. Jie „išverčia akis ir šaukia, girdi, kaip nėra pinigų valstybėje, privalo būti, ir tiek“.
Grubiai apibendrinus: geras mokytojas spindi ir algos neprašo, nes „pasidaro, kai įsisavina kokias nors valdžios lėšas“, prastas –piktinasi ir nesuvokia, kad pinigų „nėsa“. Apie tokias smulkmenas, kad žmogui turi būti atlyginta už darbą, kad mokytojo pareiga ir darbas – mokyti vaikus, o ne projektus direktoriui ir ministerijai kurpti, o visuomenės prievolė – jam už tai garantuoti normalų atlygį, kuris bent jau knygų ir akinius leistų įsigyti, nė žodžio.
Lengvai paneigiamas melas ir tai, kad geriausi mokytojai sutinka su tuo, kas dabar vyksta mokykloje. Be vargo prisiminsime ir geriausių Lietuvos gimnazijų direktorių žodžius, ir, drįstu tvirtinti, programinį Vilniaus licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus tekstą.
Mokykla nėra projektų ir reitingų bendrovė, kur gali dirbti vidutiniškai raštinga žurnalistė, nesugebanti susivokti skaičiuose. [Pastarąją išvadą patvirtina abrakadabra su streikų statistika. Žurnalistė aiškino, kad Lietuvoje pedagogai per metus organizuoja nuo 1500 iki 8000 tūkstančių streikų. Taigi, ji nėra net pajėgi atsiversti Statistikos departamento duomenų bazes (šito mokoma normalioje mokykloje) ir rasti, kad daugiausia streikų Lietuvoje buvo 2012 metais, ir tas skaičius – 193 (taip, šimtas devyniasdešimt trys), o va 2005 metais – vienas.] Jeigu norime kitokios Lietuvos, mokykla turi tapti vieta, kur suteikiamos žinios ir mokoma jomis pasinaudoti sulig individualiais vaiko gebėjimais. Taigi, mokykloje turi dirbti padoriai atlyginami, išsilavinę ir pailsėję žmonės, patekę ten ne todėl, kad saldžiai suokia, o todėl, kad geba dirbti (t.y. mokyti). Ir – svarbiausia – jiems neturi trukdyti visokios kučinskaitės.
Ar galima sulaukti tokių dienų? Nežinau. Abejoju. Pats Lietuvos ekonominis modelis atmeta rimtas žinias ir orientuojasi į pigų verslą ir analogišką jam kultūrą bei žurnalistiką. Vis dėlto pirmas žingsnis pokyčių link, manyčiau, būtų panašių žurnalistų, balansuojančių ant debilumo ribos, demaskavimas. Mat kai panašūs negebantys suvokti skaičių, analizuoti procesų, abstrakčiai mąstyti asmenys imasi darbų, kurių atlikti nepajėgia, prasideda rimtos bėdos: neturėdami informacijos bei laiko ją analizuoti galime užkibti ant jų kabliuko.
pinigukarta.lt