Kaip genderizmas, siekdamas savo tikslų, kuria naują kalbą
Lietuvoje įsteigta Europos Sąjungos (ES) institucija, kurios pavadinimas skamba kaip romantiškas moters vardas – ELLI (Europos lyčių lygybės institutas). Jo skelbiami tikslai – gražūs ir kilnūs: siekti, kad moterys nebūtų skriaudžiamos atlyginant už darbą, kad nebūtų seksualiai išnaudojamos, ujamos šeimoje. Kas galėtų prieštarauti tokiems akivaizdžiai geriems norams, nebent paskutinis stuobrys… Kaip tai įvykdyti?
Pasirodo, tiesiausias kelias – sulyginti moterų ir vyrų teises. Dar geriau, jei tarp vyrų ir moterų beveik neliktų skirtumų, arba jie būtų tik sąlyginiai, galima sakyti, virtualūs… Scenarijus kartojasi – prieš daug metų, ką tik susikūrusioje ES irgi buvo pradėta nuo moterų teisių, nuo tokių nekaltų dalykų, kaip vienodas atlyginimas už vienodą darbą, o baigta bausmėmis, netgi kalėjimu už viešai pareikštą nepasitenkinimą mažumų agresyvumu.
Briuselis nelengvai atiduoda savo institucijas periferijai. Šįkart buvo padaryta išimtis – buvo nuspręsta šią instituciją įkurdinti provincijoje. Pasirinkti buvo trys kraštai, kažkodėl visi katalikiški – Slovėnija, Slovakija ir Lietuva. Pirmenybė atiduota Lietuvai. Kodėl – iki šiol paslaptis, kuri netrukus turėtų išaiškėti: arba mes labiausiai užsispyrę, arba lengviausiai patvarkomi?
Būdinga, kad daugmaž identiškuose straipsniuose, kuriais ši naujiena buvo pristatyta Lietuvos visuomenei, kai kurių žiniasklaidos priemonių tekstuose prasprūdo eilutės apie naujosios institucijos biudžetą, kuris daro įspūdį – 56 mln. eurų.
***
Perversmas bus baigtas, kai bus sukurta nauja kalba.
Džordžas Orvelas
Senose kalbose, o ir kai kuriose dabartinėse liežuvis ir kalba yra tas pats žodis. Liežuvis = kalba ir yra tas magiškasis instrumentas, kuris mintis iš idėjų lygio nuleidžia į kūno lygį, kitaip sakant, įkūnija, sumedžiagina. Kol mintis sukasi galvoje, medžiaginės tikrovės, vadinasi, ir žmogaus kūno ji dar neveikia, bet kai tik mintis ištariama, ji įgyja pavidalą ir jau veikia mūsų kūną bei tikrovę. Žmogus mato reiškinį, suvokia jį, ir omenyje kyla to reiškinio IDĖJA, VAIZDINYS. Suvokęs tą vaizdinį, žmogus jį įvardija tam tikru žodžiu, t. y. suteikia jam pavadinimą. Toks bendrais bruožais yra pažinimo procesas, taip pasaulį pažino pirmieji žmonės ir toks pažinimas būdingas ankstyvajai vaikystei.
Vaikas susipažįsta su jam dar nežinomais daiktais ir reiškiniais, juos liečia, skanauja, uosto, apžiūrinėja arba klausosi. Nors vaikas ir bando pats daiktus pavadinti, bet pavadinimus pagaliau jam pasako suaugusieji. Vaikas dar nesugeba abstrakčiai mąstyti. Tačiau paauglio ir suaugusio žmogaus, kurie jau mąsto abstrakčiai, pažinimas jau gali (ir dažnai būna) atvirkščias, ypač kai mokomasi iš vadovėlių. Tai reiškia, kad žmogus pirmiau nei susiduria su daiktu ar reiškiniu sužino jo pavadinimą, kuris sukelia jo galvoje vienokį ar kitokį vaizdinį. Nuo kilusio vaizdinio priklausys, kaip mes tą daiktą suvoksime ir kaip jį vertinsime.
Jeigu pavadinimas yra tinkamas, jis sukelia tikslų, tinkamą vaizdinį ir mes tinkamai suvokiame reiškinį. Tačiau jei pavadinimą iškreipsime arba jį pakeisime, tada iškreiptas pavadinimas iškreips reiškinio vaizdinį ir mes tą reiškinį suvoksime iškreiptai. Pavadinimą pakeisti galima sąmoningai, tą pakeistą pavadinimą platinti, viešinti, paskleidžiant per žiniasklaidos priemones. Toks yra propagandos arba žodžio juodosios magijos mechanizmas. Supraskime: pavadinimas tiesiogiai paties reiškinio neveikia, bet jis lengvai veikia smegenyse esantį vaizdinį ir mes pervardintą reiškinį pradedame suprasti jau kitaip – taip, kaip sumanė to reiškinio pervardintojai. Tokios yra abstraktaus, pavadinimą nuo daikto atskirti sugebančio mąstymo galimybės – mes visi, pradedant nuo vėlyvosios vaikystės, juo naudojamės. Nuo pavadinimo, kuris yra suteikiamas kokiam nors reiškiniui, priklauso to reiškinio vaizdinys, t. y. tai, kaip mes jį suprantame ir įsivaizduojame. O nuo vaizdinio priklauso ir pats reiškinio suvokimas, tiksliau sakant, tai, kokiu mes jį laikysime – blogu, geru ar neutraliu. Tokiu būdu keičiant pavadinimus, t. y. naudojant kalbos magiją, kuriamos naujos sąvokos ir nauja sąlyginė tikrovė. Kai pradedame kalbėti kitų primestais žodžiais, mes nejučiomis priimame ir jų pasaulėvoką, išreikštą tais žodžiais.
Išties Dievas visus mus sukūrė magais, t. y. kūrėjais. Tačiau dažniausiai mes to nesuvokiame ir nežinome. Manome, kad magas yra ypatingomis galiomis apdovanotas asmuo. Bet kiekvienas kalbantis žmogus tam tikra prasme yra magas. Tik gaila, kad tuo dažnai piktnaudžiaujama, siekiant sąmoningai ir kryptingai pakeisti tikrovę.
Kas atsitinka, kai keičiame pavadinimus? Mūsų sąmonėje formuojasi nauji vaizdiniai. Šitie nauji, iškreipti vaizdiniai įspraudžiami į milijonų žmonių sąmones suformuoja naują SĄVOKĄ. Per žiniasklaidą, dėl globalėjančio pasaulio, tai vyksta labai greitai. Nepriimtiną reiškinį padaryti visiems priimtinu šiandien gana paprasta, tereikia kryptingai pakeisti pavadinimus ir juos paskleisti per žiniasklaidą. Taip formuojamos naujos sąvokos, kurios apima, tarsi “užlieja” visus.
Įvardijimo galia sąmoningai panaudojama kuriant sąlyginę tikrovę. Tokios tikrovės kūrimo mechanizmas labai paprastas – žiniasklaida (pagal nurodymą ar užsakymą) įprastus dalykus ar reiškinius pradeda vadinti kitais vardais, suteikdama jiems naują prasmę. Štai pavyzdys.
Šeštas pagal dydį JAV laikraštis “New York Daily News” (NYDN) pateikia nurodymus žurnalistams, kokią vartoti kalbą, paremiant abortus. Instrukcijoje rašoma, kad žodžius “pro-life” (už gyvybę) ir “pro-lifers” (kovotojai už gyvybę) privaloma keisti į “abortion foes” (abortų priešai), “abortion opponents” (abortų oponentai). Negalima sakyti “pro-abortion” (už abortus). Reikia naudoti teigiamas sąvokas: “abortion rights activist” (abortų teisių aktyvistas), “pro-abortion rights” (teisės į abortą) ar “pro-choice” (už pasirinkimą). Kalbant apie nėščiąsias vengti žodžio “motina“, o vartoti “moteris“. Negalima rašyti “unborn child” (negimęs kūdikis), reikia rašyti “fetus” (gemalas, embrionas ). NYDN rekomendacijos yra panašios į “Associated Press” (AP) rašymo taisykles. Taigi tuos pačius dalykus pavadinant kitais žodžiais, iš teigiamų paverčiant juos neigiamais ir atvirkščiai, iš neigiamų – teigiamais, galima nepastebimai programuoti žmones. Kovotojas už gyvybę paverčiamas abortų priešu, ir iš teigiamo herojus virsta neigiamu. O kovotojas už abortus virsta kovotoju už pasirinkimą arba kovotoju už teises; ir štai neigiamas atspalvis virsta teigiamu. Aišku, kad pavadinimas nepakeičia už jo slypinčio reiškinio esmės: gerų reiškinių nepadaro blogais, o blogų – gerais. Tačiau paveikti žodžio magijos, o, pasak Dž. Orvelo, – naujakalbės, mes jau renkamės ne pagal dalyko esmę, o pagal pavadinimą, kuris parinktas taip, kad uždengtų tikrąją esmę. Taip formuojamos reiškinio esmę iškreipiančios sąvokos, kurios veikia ir valdo žmonių protus. Pastebėkime, kad demokratinių teisių bei žodžio laisvės skelbėjai ir gynėjai gina tik tam tikras teises. Jie jau išleidžia instrukcijas, kokių žodžių negalima ir kokius reikia naudoti. San Francisko apskrities apeliacinis teismas nustatė, kad municipaliteto darbdaviai gali cenzūruoti žodžius “natūrali šeima”, “vedybos” ir “šeimos vertybės”. Jie laikytini “nepakančia kalba” (angl. – as hate speech).
Slaugės ir kitos sveikatos priežiūros darbuotojos privalo vengti žodžių “mama” ir “tėtis“. Tokį draudimą išleido Škotijos nacionalinės sveikatos tarnyba, nes tokie terminai gali įžeisti homoseksualių porų įsivaikintus vaikus. Taip pat direktyva draudžia žodžius “vyras“, “žmona” ir “santuoka“, nes šie žodžiai neįtraukia į save, o išskiria lesbietes, gėjus ir biseksualus. Vietoj jų reikia vartoti “partneriai” ir “next of kind” (maždaug artimiausias kraujo giminaitis). Viena Anglijos mokykla uždraudė Motinos dienos atvirutes… Neseniai išleistame UNESCO dokumente ŽIV/AIDS klausimais siūloma vartoti naujus žodžius. Pasak UNESCO, tokie žodžiai, kaip “rizikingas seksas“, “netvarkingas seksas” ar “prostitutė” yra diskriminaciniai ir turi būti keičiami. Rizikingas seksas – į “neapsaugotas seksas“, netvarkingas seksas – į “turėjimas daug partnerių” arba “daugiapartnerystė“, o prostitutė – į “komercinio sekso darbuotoja“.
***
Taip naudojant juodąją kalbos magiją arba moksline terminija – neurolingvistinį programavimą, yra įvedama žmonijos istorijoje dar negirdėta kalbos cenzūra. Draudžiami žodžiai nudažomi neigiamu atspalviu, pavadinant juos as hate speech, “neapykantos kalba” arba “nepakanti kalba” (nežinia kaip mūsiškė kalbos komisija nuspręs šį naujadarą išversti…). Tačiau šitas naujadaras pats yra sudarytas taip, kad kryptingai formuotų nepakantumą tam, kuris vartoja nuo seno, tradiciškai priimtas sąvokas, kad būtų galima apšaukti jį nepakančiu arba neapykantos skleidėju.
Betgi tiesa yra ta, kad žmogus, neigiamai atsiliepiantis apie reiškinį, nebūtinai jo nekenčia, juo labiau krikščionis, kuriam Jėzaus įsakyta mylėti savo priešus. Tuo tarpu minėtoji įstatymo formuluotė formuoja nuomonę, kad visi, kurie neigiamai apie ką nors atsiliepia, sėja ir platina neapykantą ir juos galima bausti pagal įstatymą. Akivaizdu, kad šis įstatymas yra specialiai sugalvotas vykdyti tam tikrą politiką. Juk apie daugelį gyvenimo reiškinių ir mes, ir politikai atsiliepiame neigiamai, pavyzdžiui, apie prievartavimus, išnaudojimą, žmogžudystes, karą, holokaustą, genocidą ir panašiai, tačiau niekam neateina į galvą tokius žmones laikyti neapykantos skleidėjais. Šio įstatymo paslaptis ta, kad jis jau yra ir bus taikomas pasirinktinai, siekiant tam tikrus neigiamus, visuomenei ir žmogui kenkiančius reiškinius padaryti teigiamais ir priimtinais.
Tačiau dar veiksmingiau kalbos magija veikia, kai sukuriamos visai naujos sąvokos, kurias mes, nieko blogo neįtardami, priimame ir vartojame. Jos labai kryptingai keičia mūsų suvokimą, kartu ir tikrovę. Pavyzdžiui, jau paplitusi sąvoka “lytinė orientacija“. Siaubas apima, kai suvoki, kaip galingai ir agresyviai ji veikia mūsų gyvenimą ir tikrovę.
Ši sąvoka nejučia ištrina visus skirtumus tarp normos ir iškrypimo, tarp padoraus ir nepadoraus. Bet koks lytinis elgesys, bet kokios lytinės perversijos ar iškrypimai tampa lygūs ir vienodai priimtini. Homoseksualumas, biseksualumas, aseksualumas, transseksualumas, fetišizmas, zoofilija, nekrofilija, pedofilija – visus terminus net sunku išvardyti. Tačiau šalia jų nerašome heteroseksualumas. Kodėl?
Nes tai yra naujakalbės žodis, kuris plauna smegenis ir ištrina vertybes. Kai šalia jau minėtų terminų įterpiamas ir šis žodis, tada nebelieka jokios normos, jokio atskaitos taško – juk šiuo naujakalbės žodžiu pavadintas tiesiog normalus lytiškumas. Priėmus šito klastingo žaidimo taisykles, “lytinė orientacija” tampa tolygi krepšinio, tinklinio, futbolo, regbio ar kitokio žaidimo pasirinkimui, – taip suktai veikia naujakalbės žodžiai. Nėra ir negali būti sąvokos “lytinė orientacija”, nes jei ir yra lytinė orientacija, tai ji viena, – tokia, kokia yra Kūrėjo ar Gamtos nustatyta. Jeigu vartojame naujakalbės sąvoką heteroseksualumas, tai mes, vaizdžiai sakant, “mušame įvarčius į savo vartus”. Tad kodėl tada stebimės tuo, kas vyksta Lietuvoje (ir visame civilizuotame pasaulyje) su vadinamąja pedofilijos byla? Juk pedofilai yra seksualinė mažuma, – dar viena naujakalbės sąvoka, – ir jie, kaip ir kitos, pavyzdžiui, tautinės ar religinės mažumos reikalauja sau teisių. Tų teisių suteikimas – tik laiko klausimas, jei mes ir toliau vartosime naujakalbės žodžius. Juk jie jau įsitvirtino žiniasklaidoje. Kiek reikės laiko, kol jie prigis mūsų sąmonėje?
Kalifornijos senatas 22 balsais prieš 15 pakeitė santuokos srityje terminus “vyras” ir “moteris” į “du asmenys”. paveikslėlis To visame pasaulyje siekia homoseksualų aktyvistai, griaudami santuoką. Ispanijoje socialistų valdžia “Civilinėje šeimų registravimo knygoje” žodžius “tėvas” ir “motina” pakeitė į “protėvis (progenitor) A” ir “protėvis (progenitor) B”. Škotijos nacionalinė sveikatos tarnyba drauge su didžiausia homoseksualų organizacija “Stonewall” auklėms liepė vengti žodžių “tėvas” ir “motina”. Juos privalu keisti į “carers” (globėjas) ar “guardians” (globėjas). Žodžiai “vyras”, “žmona” ir “santuoka” privalo būti keičiami į “partnerius” ir “artimus draugus”. Kanadoje, kai vyriausybė įteisino homoseksualų “vedybas”, Ontario provincijos valdžia uždraudė visuose Ontario statutuose žodžius “motina” ir “tėvas”, “žmona” ir “vyras”, “našlė” ir “našlys”. Homoseksualų aktyvistams “pasistengus”, Australijos Viktorijos valstijoje iš mokyklų vadovėlių pašalinti žodžiai “motina” ir “tėvas”. Panašūs pokyčiai prasidėjo Masačusetso valstijoje, kai buvo legalizuotos “gėjų vedybos”.
Ar atkreipėme dėmesį, kokias sąvokas jau vartoja ir Lietuvos žiniasklaida, aptardama šias temas? Nesunku suprasti, kaip ir kokia linkme esame programuojami ir kaip keičia tikrovę tų pačių dalykų nauji vardai. Kaip teigia XX amžiaus prancūzų filosofas Michelis Foucault, kas turi galią ir valdžią, tas nustato tiesą ir įprasmina sąvokas.
Kas atsitinka, kai, pavyzdžiui, naujakalbės sąvokos “homoseksuali šeima” (homoseksualūs santykiai) ir “heteroseksuali šeima” (heteroseksualūs santykiai) vartojamos greta?
Visų pirma, nėra tokio dalyko kaip homoseksuali šeima, bet štai naujakalbė ją sukuria. Antra, išnyksta skirtumas tarp gėrio ir blogio, tarp padorios šeimos ir ištvirkusio gyvenimo būdo. Nebesakome “ištvirkusios šeimos”, nes jei du vyrai ar dvi moterys gyvena kartu, tai apskritai ne šeima, bet ištvirkimas. Veikiant juodajai kalbos magijai, iš esmės nelygintini reiškiniai tampa lygiaverčiai. Kita vertus, visiškai pasikeičia šeimos sąvoka: naujakalbės žodžiuose homoseksuali šeima ir heteroseksuali šeima įrašyta naujoji, pagrindinė šeimos paskirtis – seksualijų tenkinimas.
Galima nujausti, kuo visa tai kvepia. Santuoka bus vadinamas seksualinis sugyvenimas (negimdant vaikų) su kitos arba tos pačios lyties asmeniu ar grupe asmenų, taip pat su vaikais. Natūralus apvaisinimas bus uždraustas. Ko gero, jis bus apšauktas “gyvulišku” ir “antimoksliniu”. Nėštumo ir gimdymo, kaip moterį varginančių, jos laisvę ir lygybę su vyru ribojančių dalykų taip pat ilgainiui bus atsisakyta. Ateityje turbūt bus įvesta privaloma eugenika ir “taisyklingi” žmonės bus gimdomi (tiksliau – gaminami) laboratorijose. Bet koks kitas gimdymas taps nelegalus ir bus persekiojamas. Sterilizavimas bus skatinamas.
Nepažįstančiam perversijų pasaulio visa tai gali pasirodyti neįtikima. Bet kam tuomet priiminėjami dirbtinio apvaisinimo įstatymai, kam steigiamos vaisingumo klinikos, kam propaguojama “teisė į dirbtinį apvaisinimą”? Pastebėkime kaip šios teisės pamažu tampa privalomos. Ar ilgai reikės laukti, kol teisė į eutanaziją taps privaloma?
Jau ir šiandien nebėra normalios šeimos, o yra tik heteroseksuali ir homoseksuali šeima. Turbūt greitai atsiras transseksualios, biseksualios ar aseksualios šeimos? Šitaip manipuliuojant kalba ištrinami bet kokie orientyrai tarp to, kas normalu ir ne. Priimdami mums primestus pavadinimus, mes priimame ir jų pažiūras.
Kaip suvoks šeimą vaikai, kuriems nuo mažens bus primestos tokios ir panašios sąvokos? Ar katinas ir katė taip pat yra šeima? – tokį klausimą išgirdo vienas šio teksto autorių paskaitoje. Nuo čia tik vienas žingsnis iki klausimo: ar tai šeima, jei zoofilas gyvena su gyvūnu? “Civilizuotuose” kraštuose – Lietuvoje to dar neįvyko – gėjų paraduose dalyvauja ir jų “mylimi” gyvūnai. Naujakalbėje žodžio “šeima” nebus, o Švedijoje jam jau ir dabar nebėra vietos – “šeima” pakeista į “namų ūkį”.
***
Yra dar vienas manipuliacijos kalba būdas, kurį pasitelkė naujieji “svieto lygintojai”. Tai “asociatyvinio įspaudo” metodas. Visi žinome, kad žodžiai, be tiesioginės prasmės perdavimo, turi ir pašalinį, pasąmoninį poveikį per semantinius sąryšius, asociacijas, kurias sukelia labai panašiai skambantys, bet visai kitą prasmę turintys žodžiai – tai gerai yra įsisavinę reklamos specialistai.
Kaip tai daroma? Pavadinimas “gėjus” yra palyginti naujas, kuriuo stengiamasi pakeisti anksčiau priimtą terminą “homoseksualas” (pejoratyvine leksika “homikas”). Kodėl ir kokiu tikslu? Amerikietiškai “gay” yra tiesiog “vaikinas”, klasikinėje anglų kalboje “gay” reiškia “linksmas, ryškus” (“gaiety” – “linksmybė”). Štai iš šių dviejų asociacijų yra sukurptas naujadaras “gėjus” – tiesiog linksmas žavus vaikinas ir tiek, o ne koks ten ydos užkamuotas neurastenikas. Labiau išsilavinusiems – asociacija su antikos deive Gėja. Gėjų paradai yra vadinami “Gay pride” – pakeitus porą raidžių iš “parade” gausime panašiai skambantį “pride”, drauge ir asociaciją su “didžiuotis, būti išdidžiam” (tą pačią funkciją, beje, turi ir pasirinktas vizualus simbolis – vaivorykštė, ryškių, džiugių spalvų manifestacija, asociacija su universaliu grožiu). Atrodo, vaivorykšte buvo pakeistas nenusisekęs “žydras”, įgijęs pašaipią konotaciją. Tuo metu priešininkams buvo priklijuotas “homofobas” – pažodžiui būtų “tas, kuris bijo, nekenčia žmonių” (!), o jo oponentas tada tikriausiai pageidautų būti šaukiamas “homofilu”, “žmonių mylėtoju”…
Tikrovė buvo kuriama visais laikais, tai nėra vien tik neigiamas reiškinys ir, ko gero, jis neišvengiamas. Juk sakoma: kiek galvų, tiek nuomonių. Galima sakyti, kad kiekvienas, daugiau ar mažiau, gyvename savo tikrovėje. Tačiau be bendros – vyraujančios, sutartinės tikrovės visuomenė negali gyvuoti.
Kad žmonės galėtų gyventi tam tikroje bendruomenėje (šeimoje, giminėje, tautoje…), reikia atskirų žmonių tikroves suderinti, pasiekti jų dermę. Tuo užsiima ir valdžia. Ji irgi kuria tikrovę. Metodai, kuriais valdžia derina, suvienodina įvairių žmonių kuriamas tikroves ne visada yra patrauklūs. Dažnai jie normaliam žmogui sukelia pasipriešinimą ar net pasibaisėjimą.
Albertas Einsteinas savo autobiografijoje rašo: “Tai, ką aš mačiau ir patyriau, netilpo į jokius mąstymo normatyvus. Mano išvada buvo pritrenkianti: valstybė sąmoningai apgaudinėja jaunimą. Tokios mintys ir išgyvenimai pagimdė manyje nepasitikėjimą įvairiais autoritetais ir skeptišką požiūrį į to meto visuomenėje vyravusias pažiūras bei įsitikinimus. Šitas skepticizmas jau niekada manęs nebepaliko, nors vėliau jis tapo švelnesnis, kai aš geriau supratau priežastinius ryšius. Tokia prievarta mane taip baugino, kad visus metus po egzaminų išlaikymo bet kokia mintis apie mokslines problemas tapo užnuodyta. Ir beveik stebuklas, kad šiuolaikiniai mokymo metodai dar ne visiškai nuslopino šventą smalsumą. Didelė klaida manyti, kad prievarta ar pareigos jausmas gali padėti rasti džiaugsmą ieškant ir tyrinėjant.”
Reikia pažymėti, kad čia A.Einsteinas rašo tik apie mokyklinio lavinimo trūkumus, bet ne apie kitas neišvengiamai valdžios naudojamas prievartos priemones.
Tačiau jeigu visiškai nevyks atskirų žmonių tikrovių suderinimas – bus anarchija. Išvada: atskirų žmonių tikrovių suderinimas yra būtinas, kad skirtingi žmonės galėtų gyventi vienoje visuomenėje. Tačiau informacinės visuomenės sąlygomis sodomistinių polinkių intelektas, pasinaudodamas žiniasklaidos visagalybe ir “neurolingvistiniu programavimu”, geba pajungti valdžios struktūras kūrimui “naujosios tvarkos”, kurios užuomazgas jau galima apčiuopti komunizmo, fašizmo ir šiuolaikinės vartotojų visuomenės tikrovėse. Tačiau pastarosios ir nesvajojo apie tokias galimybes, kurias atveria juodoji kalbos magija.
Naujos tvarkos kūrėjai sumaniai išnaudoja ne tik kalbos galimybes, bet ir daugumos žmonių nesąmoningumą bei mūsų norą neatsilikti nuo pažangos. Žiniasklaidoje dažnai naudojama sąvoka “modernus”, jai suteikiama tik teigiama prasmė. Šis žodis naudojamas tarsi etiketė, kuri bet kokiam reiškiniui suteikia teigiamą prasmę, visiškai jo nekvestionuojant, nors mąstantis žmogus gerai supranta, kad naujovėse gali slypėti ir labai neigiamų dalykų.
Kita dažnai naudojama sąvoka – “atgyvena”, jai suteikta tik neigiama prasmė. Kai ką nors vadiname atgyvena, tas reiškinys pamažu mūsų sąmonėje įgyja neigiamą prasmę. Bet kaip dažnai mes, pabandę to, kas modernu, grįžtame prie senos išminties ir laiko patikrintų papročių, prie tų pačių “atgyvenų”.
Homofobija ir fundamentalizmas – tai ypač klastingi naujakalbės žodžiai. Juk visi norime būti pažangūs. Net ir Lietuvos katalikiškoje aplinkoje tenka pajusti, kaip tūlas save cenzūruoja: “Ar aš ne homofobas? Ar aš ne fundamentalistas?” Kitaip sakant, ar tik aš ne atsilikėlis, o taip norėčiau būti vadinamas homofilu ir “bepamatiniu”… O juk savicenzūra yra gerokai veiksmingesnė už prievartinę cenzūrą – tą žinome dar iš sovietinių laikų.
Priklijuojant naujakalbės žodžius kaip etiketes prie bet kokio, kad ir teigiamiausio reiškinio, jam suteikiama neigiama, smerktina prasmė. Tada jį galima uždrausti ir kriminalizuoti, t. y. bausti už jį pagal priimtus įstatymus.
Brazilijos senatas pradėjo svarstymus dėl Homofobijos įstatymo, kuriuo būtų kriminalizuota homoseksualizmo kritika. Įstatyme nebūtų išimčių religijai. Pasak spaudos agentūros ZENIT, kunigai už pamokslus prieš homoseksualumą gali būti nuteisti 3-5 metams kalėjimo. Bus draudžiama į kunigų seminarijas nepriimti homoseksualų. Kvebeko provincijos valdžia išleido potvarkį kovai su homofobija ir heteroseksizmu visose viešojo gyvenimo srityse, o ypač mokyklose. Potvarkyje sakoma, kad homoseksualai, biseksualai ir transseksualai dėl heteroseksistų “socialinės stigmatizacijos” (atseit, dėl “socialinio pažeistumo”) ir “homofobijos” priskirtini rizikos grupei, jie labiau linkę turėti psichologinių problemų, depresuoti, nelegaliai vartoti narkotikus, alkoholį ir į savižudybes. Raporte net reikalaujama atskiros ministerijos, kuri kovotų su homofobija. Taip pat siūloma didinti finansavimą homoseksualų grupėms. Jau praėjusį spalį buvo pranešta, kad jei evangelinės privačios mokyklos nepriims sekso ir darvinizmo pamokų, bus prievarta uždarytos. Nuo balandžio mėnesio Britanijos mokyklose įsigaliojo parlamento priimti “Lytinės orientacijos reguliavimai” (“Sexual Orientation Regulations” – SOR), dėl kurių religinėse mokyklose galima drausti mokyti krikščioniško požiūrio kaip “objektyvios tiesos” – sakoma vyriausybės raporte.
Etiketė “fundamentalistas” yra atsilikimo, smurto, pažiūrų siaurumo sinonimas. Jau sukonstruotas ir terminas somatinis fundamentalizmas (gr. soma – kūnas). Jei kas nors tvirtina, kad žmogų Dievas sukūrė kaip vyrą ir moterį, kuris teigia, kad yra tik vyrai ir moterys, o ne daugiau lyčių, vienu žodžiu tas, kuris neišpažįsta pažangiausios pasaulyje GENDER ideologijos, tas gali būti apšauktas somatiniu fundamentalistu (nuo gr. soma – kūnas; suprask kūniškas, primityvus…).
Kas yra tas dar ne visiems Lietuvoje girdėtas naujadaras GENDER? Angliškas žodis gender “naujosios tvarkos” kūrėjų vartojamas nusakyti socialiniam lytiškumui, priešpriešinant sex, biologiniam lytiškumui. Paprasčiau sakant, sena sąvoka sex (angl. lytis) nusako biologinį lytiškumą, kuris yra išreikštas tam tikrais kūno sandaros požymiais, o naujoji sąvoka gender lytiškumą apibrėžia kaip socialinį reiškinį, kuris nepriklauso nuo kūno sandaros, o tik nuo to, kaip žmogus jaučiasi pats ir kitų žmonių atžvilgiu. Išradingumas jų neišsemiamas: kad būtų patraukliau, GENDER, naudojant tą pačią anksčiau aprašytą manipuliavimo asociacijomis metodiką, pateikiama kaip abreviatūra, pirmųjų raidžių santrumpa iš pačių pozityviausių žodžių:
Growth (augimas)
Excellence (meistriškumas)
Nurturing (ugdymas)
Dedication (atsidavimas)
Equality (lygybė)
Respect (pagarba) – gauname GENDER.
Genderizmas, vakar buvęs tik teorija, šiandien jau yra politinė programa, plačiai remiama visoje ES ir praktiškai įgyvendinama kaip Gender Mainstreaming. Lietuvoje jis yra pristatomas kaip lyčių lygių galimybių integravimas arba lyčių aspekto integravimo strategija. (Simboliška, kad liūdnai pagarsėjusios Tamaros Birmontienės mokinė Edita Žiobienė, tapusi viena genderizmo Lietuvoje ideologių, gulusių kryžiumi už skandalingo projekto “Gender loops” diegimą darželiuose, buvo paskirta Vaiko teisių apsaugos kontroliere – redakcijos pastaba).
Genderizmo idėjos palengva plečia įtaką intelektualų bei politiniuose sluoksniuose. Jų įvairovė gana plati, bet sutariama vienu klausimu: nėra jokio elementariojo arba biologiškai apibrėžto skirtumo tarp vyro ir moters. Visi esami skirtumai yra kultūriniai konstruktai, o visi vyriškais ir moteriškais laikomi bruožai ar net savybės – savavališkos nuostatos. Trumpai sakant, išvada tokia – jeigu tikrovė kažkieno buvo sukonstruota, tai ją galima pakeisti.
Genderizmo propaganda suaktyvėjo 1990 metais, kai pasirodė amerikietės, retorikos ir literatūros mokslų profesorės Juditos Butler knyga “Gender Trouble” (“Lyties rūpesčiai”). Joje autorė ieško atsakymo į klausimą, kaip lengviausia suardyti susiskirstymą lytimis ir “prievartinį heteroseksualumą”. Ir randa atsakymą: pakeisti kalbą. Pasak autorės, mūsų ryšys su materija, taigi ir su mūsų anatominiu kūnu, eina per kalbą. Tiksliau, per kalbą mes formuojame tikrovę. Tad kalbos ir sąvokų pakeitimas, naujų prasmių suteikimas turi tapti politiniu tikslu – tokiu būdu ir bus pakeista tikrovė.
Be naujų sąvokų įvedimo, J.Butler reikalauja ir aktyviai perdirbti esamą skirstymą į vyrus bei moteris. Pasak jos, geriausiai skirstymo į lytis trapumą parodytų parodija bei travesti (persirengimas). Pats maskaradas verstų abejoti esamu “lyčių tapatybės” natūralumu. Ši teorija dabar įgyvendinama ruošiant žiniasklaidos taip mėgstamus Gay Pride (gėjų paradus). Jie yra politiškai ir vizualiai veiksmingiausia besiformuojančių neapibrėžtų identitetų demonstracija.
Nebeilgai teks laukti, ir šios teorijos taps sudėtine mokymo dalimi. Mokiniams bus pateikiami “faktai”, kad žmonės yra heteroseksualūs, homoseksualūs, biseksualūs arba transseksualūs, ir jie bus skatinami pasirinkti lytinę orientaciją. Nebus leidžiama nė vienos “lytinės orientacijos” laikyti iškrypimu.
Pavyzdžiui, Berlyne (kuriame vyksta vos ne milijoną dalyvių bei žiūrovų sutraukiantys gėjų paradai) nuo 2006 metų jau sudaryti nauji mokymo planai 7-10 klasių mokiniams. Visos minėtos seksualumo formos aptariamos dailės, biologijos, užsienio kalbų, filosofijos, istorijos, socialinių mokslų bei fizinio lavinimo pamokose. JAV jau pasirodė pirmieji tokio mokymo vaisiai. Apklausus 34 706 vyriškos lyties jaunuolius nuo 12 iki 20 metų paaiškėjo, kad 25,9 proc. dvylikamečių abejoja dėl savo lytinės orientacijos, o abejojančiųjų tarp aštuoniolikmečių – 5 procentai. Gana akivaizdus patvirtinimas, kad tikrovė kurti pradedama nuo kalbos.
Propaganda ir reklama veikia gundymo principu. Ką tik sakėme, kad norint žmogų pavergti, prievartos nebepakako, todėl ir buvo sumanytos, pažodžiui verčiant, sutikimo gaminimo, o sakant lietuviškai ir atvirai – gundymo technologijos. Juk bet koks pasidavimas gundymui prasideda nuo asmeninio sutikimo. Viliojantis gundymas paskelbiamas neatimama žmogaus teise. Ir štai šios taip trokštamos teisės pateikiamos “ant lėkštelės” – imk ir naudokis.
Pirmiausia buvo paskelbta, kad seksas yra labai geistinas malonumas, bet ne gyvybės pratęsimo būdas. Taip kartu su kontracepcijos priemonėmis išplito vadinamasis kontraceptinis mentalitetas, kuris skelbia, kad kiekvienas žmogus turi teisę į bet kokį seksualinį malonumą, kuris niekaip – nei santuoka, nei laiku, nei vieta – nėra ribojamas. Mums bereikia tik sutikti, o jei nesutinki, esi atsilikęs, tamsuolis ir panašiai.
Normalūs, Dievo nustatyti, vyro ir moters santykiai vadinami prievartiniu heteroseksualumu arba patriarchaliniu seksizmu. Tuo lyties revoliucijos ideologai nori pasakyti, kad nėra prigimtinės Dievo nustatytos tvarkos, kad lytys, t. y. vyras ir moteris yra socialinis darinys, konstruktas, paprastai sakant, pagimdytas visuomenės papročių ir nuomonių. Tad tegyvuoja nekatroji lytis, belytė žmonija ir visagalė ydų imperija…
Moderni “psichosocialinė evoliucija” ir “eugeninė selekcija” būtinai atves žmoniją į iliuminatiškai šviesią ateitį.
Taip žmonija vėl susiduria su Ivano Karamazovo šmėkla. Fiodoro Dostojevskio romane tėvą nužudo silpnaprotis sūnus, tačiau tikrasis žudikas yra vyresnysis brolis Ivanas, niūrus intelektualas, įteigęs jaunesniajam, kad Dievo nėra, o todėl “vsio dozvoleno”, viskas leistina, vadinasi, ir tėvažudystė. Sulaukėme laikų, kai naujieji dievažudžiai ne tik okupuoja universitetų katedras, bet ir parlamentų tribūnas. Belieka klausti savęs, kiek prireiks laiko, kol ši “lyties revoliucija”, kuri yra nuoseklus seksualinės revoliucijos pratęsimas, sunaikins paskutinius sveiką protą ir doros dėsnius išpažįstančios žmonių padermės atstovus? Kokie tikslai slepiami, kas tūno po šia antikristine, Dadžalą garbinančia ideologija, kokie yra tikrieji jos tikslai? Ar yra ribos liuciferiškai klastai, ar bus kada įspėta niekšybės paslaptis? Ir kaip atsilaikys mažoji Lietuva prieš šią nelauktą ir netikėtą negandą?
———————————————————————–
* Eugenika – (gr. eugenes – kilmingas) – mokslas apie žmogaus prigimties gerinimą, dažnai virstantis pseudomokslu ar priemone rasistinėms bei kitokioms antihumanistinėms užmačioms tenkinti; krikščionybė, rezervuotai žiūrėdama į eksperimentus su žmogaus prigimtimi, pripažįsta tik į dorinį, moralinį pobūdį orientuotas eugenikos pastangas.
* Dadžalas – islame Antikristo atitikmuo.
šaltinis: Lietuvos žinios, sarmatai, lt
2013, Sausio 26 d.