Tęsinys. Pirmąją ir antrąją dalį skaitykite – skaitykite https://www.biciulyste.com.s115858.gridserver.com/index.php/2-uncategorised/9676-nesibaigianti-garliava
Kas valdo žiniasklaidą, tas valdo viską. Tokia paprasta ir visiems gerai žinoma tiesa.
Žiniasklaida – puikiausias įrankis suformuoti kokią nori tik visuomenės nuomonę, nukreipti žmonių dėmesį nuo vienų dalykų prie kitų, įteigti vieną ar kitą mintį. O pastoviai kartojama ir nuolat brukama „tiesa“ su laiku tampa ir paties žmogaus mintimi, nuomone. Ir kur ten jau beatrinksi, ar tai sava, ar svetima.
Žiniasklaida gali žmogų išaukštinti. Gali ir išniekinti. Gali atskleisti tiesą, gali ir suklastoti. Tik klastotės turi vieną bendrą bruožą – atrodo pigiai ir neretai juokingai. O jų netrūksta Garliavos bylose.
Kaip ir keistenybių, mistikos, kašpirovskių. Tarsi Garliava būtų ne Garliava, o kažkoks Tvin Pykso miestelis… tik ne paslaptingas, o kupinas absurdo.
Byla Nr. 4 (trečia instancija): Vaido Milinio šmeižto byla
Buvo teisiama kriminologė Rūta Gajauskaitė – už straipsnius „Aidas ar Vaidas“ bei „Tik per griežtai?“ – ir redaktorius Aurimas Drižius, publikavęs tuos straipsnius savo laikraštyje „Laisvas laikraštis“.
Nukentėję: Marija Milinienė ir du jos vaikai.
Ieškiniai: kiekvienam nukentėjusiam po 2 896 Eur (10 000 Lt). Vėliau teismas sumažino.
Rūta Gajauskaitė buvo nuteista pirmose dviejose instancijose. Teismas kriminologei priteisė nukentėjusiems sumokėti po 1 013 Eur (3 500 Lt) neturtinės žalos, 580 Eur (2000 Lt) bylinėjimosi išlaidų ir paskyrė 1 506 Eur (5 200 Lt) baudą. Moteris apskundė teismo sprendimą Aukščiausiam Teismui, tačiau nesulaukusi bylos pabaigos mirė. Aurimui Drižiui byla nutraukta.
Tik V. Milinio motinos M. Milinienės pastangų dėka šmeižto byla pasiekė teismą. Ikiteisminį tyrimą teisėsauga bandė kelis kartus nutraukti (greičiausiai dėl to kalta įtakingoji Neringa Venckienė, ji dirbo teisėja, taip sakant, buvo viena iš teisėjų klano), bet Marijos Milinienės atkaklumas vis dėlto davė savo vaisių. R.Gajauskaitė buvo nubausta už tai, kad savo straipsniuose „Aidas ar Vaidas“ bei „Tik per griežtai?“ Alberto Milinio įsūnį pateikė kaip galimą pedofilijos bylos įtariamąjį.
„Abiejuose straipsniuose teismo pirmininko sūnus Vaidas dėsningai ir nuosekliai pateikiamas kaip pedofilijos bylos įtariamasis“, – teigiama Vilniaus miesto apylinkės teismui atsiųstose specialisto išvadose. „Straipsnio tikslas tikinti, kad Vaidas turi būti laikomas įtariamuoju bei kad toks žingsnis padėtų užbaigti bylą ir pademonstruoti skaitytojams, kad pedofilijos byla yra platesnio masto negu teisinės institucijos nori pripažinti ir atskleisti“, – išvadose rašo semiotinį tyrimą atlikęs Andrius Grigorjevas (dienraštis „Lietuvos rytas“, Astos Kuznecovaitės straipsnis „R.Gajauskaitės teiginiai apie V.Milinį įvertinti bauda“. Tame pačiame straipsnyje rašoma: „Straipsnyje tendencingai kuriamas įspūdis, kad teismo pirmininko įsūnis Vaidas turėtų būti vienas iš pedofilijos bylos įtariamųjų ir ši informacija pateikiama kaip autoritetinga nuomonė, kuri yra skirta įtakoti skaitytojus“, – neabejoja išvadas pasirašęs specialistas“ ir t.t.
Leiskime sau perfrazuoti: daugelyje lietuvos rytų, delfių ir 15-os minučių straipsniuose – galima drąsiai teigti – Drąsius Kedys dėsningai ir nuosekliai pateikiamas kaip žmogžudysčių bylų įtariamasis. Straipsnių tikslas įtikinti, kad Drąsius Kedys turi būti laikomas įtariamuoju… Straipsniuose apie Garliavą tendencingai kuriamas įspūdis, kad Vytauto ir Laimutės Kedžių sūnus yra pagrindinis Kauno žudynių bylos įtariamasis, ir ši informacija pateikiama kaip autoritetinga nuomonė, kuri skirta įtakoti skaitytojus, – tuo neabejoju aš ir daugelis.
Taigi tas pačias išvadas, kurias surašė specialistas A. Grigorjevas, tyręs R.Gajauskaitės straipsnius apie V.Milinį, galima pritaikyti ir D.Kedytės tėčio atžvilgiu. Žiniasklaida tendencingai diena iš dienos kuria to žmogaus kaip įtariamojo paveikslą, kuris esą iš niekur nieko ėmė ir nušovė du žmones. Tik kažkodėl visai ne tuos, kuriuos tiesiogiai kaltino dėl savo dukros nelaimės.
Maža to.
2015 spalio 20 d. dienraštis 15 min.lt viešai paskelbė, kad Drąsius Kedys jau yra net ne įtariamasis: „2009 metų spalio 5 dieną Kaune nušautas į darbą vykęs teisėjas J.Furmanavičius. Tą pačią dieną prie namų nužudyta V. Naruševičienė. Prokurorai nustatė, kad žmogžudystes įvykdė D.Kedys….“ („Drąsiaus Kedžio surengtų žudynių byloje prireikė naujos Mindaugo Žalimo apklausos“).
??????????
Pasirodo Lietuvoje nebeegzistuoja nekaltumo prezumpcija, o Lietuvos Konstitucijos 31 straipsnis: „Žmogus yra nekaltas, kol teismas neįrodė jo kaltės“ neteko galios. Žiniasklaidai Konstitucija dzin – išskirtinai D.Kedžio atžvilgiu nesilaikoma nei etikos, nei moralės, nei teisės principų. Kaip lengva pasinaudojus žiniasklaidos priemonėmis formuoti visuomenės nuomonę, esą žmogus yra nusikaltėlis, kai miręs žmogus negali pats apsiginti. Savo sūnaus nebepajėgia apginti ir žiniasklaidos nukankinti, nuvargę, daugybę netekčių patyrę, nuolat skausme gyvenantys jo tėvai – jie patys tampomi po teismus. Jei tik dienraščių straipsniuose ar per TV žinias kalbama apie Vytautą ir Laimutę Kedžius, visuomet nepamirštama pabrėžti, kad jie yra įtariamojo žmogžudystėmis žmogaus tėvai, jei tik kalbama apie Neringą Venckienę, pabrėžiama, kad ji – įtariamojo žmogžudystėmis sesuo. Bet juk įtarimai Drąsiui Kedžiui niekada nebuvo pareikšti, tuo labiau jis niekada nebuvo nuteistas už žiniasklaidos jam inkriminuojamus nusikaltimus.
Jei už mirusio asmens atminimo paniekinimą ir šmeižtą yra teisiami profesorė Laimutė Bloznelytė-Plėšnienė, septyniolika Marijai Milinienei į nagus pakliuvusių komentatorių, nuteista Rūta Gajauskaitė, tai pagal tuos pačius straipsnius prieš teismą turėtų stoti ir tie žurnalistai, kurie keli metai iš eilės savo straipsniuose įvardina D. Kedį kaip pagrindinį įtariamąjį ar net žudiką. O dienraščiai, nuolat spausdinantys tokį šmeižtą, niekinantys mirusio žmogaus atminimą ir formuojantys visuomenei tendencingą nuomonę, turėtų prisiimti atsakomybę – viešai atsiprašyti Drąsiaus Kedžio tėvų ir atlyginti jiems neturtinę žalą, kurią jie tikrai patyrė… Ir didžiulę.
Be gal vis dėlto aš klystu? Gal vis dėlto D. Kedžiui įtarimai buvo pareikšti? Gal vis dėlto atvyko prie nužudytojo kapo koks nors prokuroras kliunka ar motiejūnas ir vis dėlto pranešė jam apie įtarimus?
Jei taip, tai bent raštelį galėjo palikti.
Byla Nr. 5 (pirma instancija): Olgos Girdauskienės byla „Dėl poveikio vaikui darymo“
Teisiama pagalBK 233 str. 1 d. (Tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, […] baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų).
Teisėjas – Rimantas Sipavičius, prokurorė – Lina Gudonienė.
Nukentėję: D.Kedytė.
Ieškiniai: mergaitės atstovas Gintaras Černiauskas mergaitės naudai siekia prisiteisti 30 000 Eur (100 000 Lt).
Kardomosios priemonės: O. Girdauskienės turto areštas.
„Pagrindiniai liudytojai Marius Kuprevičius, Vitalijus Keršis teisme papasakojo, kad 2010–2011 metais O. Girdauskienė buvo lyg prilipusi prie L.Stankūnaitės dukters, vadindavo mergaitę geriausia savo drauge ir nė per žingsnį neatsitraukdavo nuo jos, filmuodavo kiekvieną jos žingsnį. Jie taip pat ne kartą matė, kaip striukę sau ir mergaitei ant galvos užmetusi O. Girdauskienė kažką kuždėdavo jai į ausį“, – rašoma „Lietuvos ryto“ straipsnyje „Teismo suole – dar viena N. Venckienės bendražygė“.
„Paaiškėjo, kad O.Girdauskienė mergaitės nepaleisdavo iš akiračio, o kartais surengdavo ir pedofilijos istorijos kūrimo pamokėles – pasistačiusi mergaitę prieš save liepdavo jai pasakoti išmoktą istoriją apie tris pedofilus, o mergaitei suklydus pataisydavo: „Prisimink, taip turi pasakoti“, – rašoma tame pačiame Astos Kuznecovaitės straipsnyje.
„Mėginimai įteigti, ko nebuvo, man priminė ekstrasenso Anatolijaus Kašpirovskio metodus“, – pasakoja advokatas E.Grigaravičius“ „Lietuvos ryto“ straipsnyje „Pedofilijos skandalo kurstytoja palyginta su A.Kašpirovskiu“. O štai to paties dienraščio kitame straipsnyje „Kedžių kaimynės byloje – skandalingi liudijimai“ atskleidžiama ir dar viena svarbi detalė: „Liudytojai atskleidžia, kad kaimynės pokalbiai su mergaite net primindavo parapsichologijos seansus.“
Tai štai. Pasirodo, Olga Girdauskienė, V. ir L. Kedžių kaimynė, visai ne paprasta mažo miestelio eilinė gyventoja, o parapsichologė. Hipnozės meistrė. A.Kašpirovskio mokinė, jo metodus naudojanti blogiems tikslams. Taip ne tik liudijama teisme, bet ir skelbiama viešai. Keistai, aišku, atrodo, kad turėdama tokių ypatingų gebėjimų kaip pats A. Kašpirovkis, Olga Girdauskienė visą gyvenimą dirbo bibliotekininke už mažą algą ir užuot dariusi grandiozinius šou pasaulyje (na, gerai jau, tegul Lietuvoje) ir užsidirbusi krūvą pinigų, ji savo galias kažkodėl panaudojo tik vienam žmogui įteigti nebūtas istorijas. Vaikui! Kaip baisu! Gal į senatvę ji visai nukvako? Na, bet liudytojai pasakoja, vadinasi, matė, girdėjo, žino, turi įrodymų. Teismas, savaime aišku, liudytojais patikės, nes tokie dalykai kaip hipnozės, parapsichologijos seansai mūsų gyvenimuose yra kasdienybė ir savaime suprantamas dalykas. Kaip ir ištrinta ir vėl iš naujo įrašyta vaiko atmintis, pasak teisėjo Andriaus Cinino, pedofilijos byloje.
Jei jau ta Olga Girdauskienė yra tokia stipri ekstrasensė, kad sugebėjo vaikui įteigti tai, ko nebuvo, tai gal ji savo galias naudojo ir kitiems blogiems tikslams? Pavyzdžiui, kitiems žmonėms hipnotizuoti. Kad tie patikėtų išgalvota pedofilijos istorija. O kaip kitaip paaiškinti, kad daugybė žmonių iki šiol tiki ta istorija, nepaisant visų pastangų įtikinti, kad „pedofilijos nebuvo“.
Matote? Ir aš netikiu. Turbūt viskas tik dėl hipnozės. Sėdėdavo turbūt sau O. Girdauskienė prie lango ir hipnotizuodavo visus, kas tik kas atvykdavo į Klonio gatvę. O ką? Jai tą daryti tikrai labai patogu – jos namas prie pat Klonio gatvelės, kurioje ir vyko pagrindinis veiksmas. Atvyko žmogus – dozė hipnozės, atvyko žmogus – dozė hipnozės… ir tiki visi…
Net neabejoju, kad trys svarbieji daugelio Garliavos istorijos bylų liudytojai teismui pateiks ir kitų svarbių įrodymų: nuotraukų, kuriose Olga užmetusi D.Kedytei ant galvos „undaroką“, užsiima hipnoze, ar filmuotą medžiagą, kurioje parapsichologė, pasisodinusi mergaitę, jai įteiginėja: „ata… ata… ata…“.
Pilietiški žmonės labai dažnai visuomenėje vykstančius negerus dalykus užfiksuoja (ačiū šiuolaikinėms technologijoms). Ne tik užfiksuoja, bet neretai surenka ir įrodymus, taip palengvindami teisėsaugos darbą, po to juos paviešina ar net kreipiasi į prokurorus. O šie liudytojai tikrai pilietiški – prabuvę Klonio gatvėje vos savaitę spėjo sparčiai apsisukti ir pamatyti daugybę paslapčių, kurios akylai buvo slepiamos nuo visuomenės akių. Būdami sąžiningi ir dori jie iš karto suprato (ne taip, kaip tie kiti keli šimtai ir daugiau), kad ten dedasi „nešvarūs“ dalykai, ir pasistengė „sužinoti“ kuo daugiau teisėsaugai svarbios informacijos apie vykdomus, ketinamus vykdyti ar po dvejų metų įvyksiančius „nusikaltimus“, surinko duomenis apie „gaujos“ organizavimą, veiklą, net hierarchiją. Tad manau, įrodymų turbūt tikrai nepritrūks. O kaip kitaip.
Tik man įdomu, kokios naudos O. Girdauskienė galėjo turėti iš savo nešvarios veiklos? Neretai nusikaltimo motyvu tampa asmeninės naudos siekis, tad kokios naudos galėjo iš viso to turėti bibliotekininkė? Koks motyvas? Prokurorai visuomet ieško motyvo. Na, o motyvo kaip ir nėra. Tik kažkoks baisiai keistai atrodantis pagyvenusios moters nelabai sveikas pasismaginimai ir bandymai su vaiku. Ir kam jai viso to reikėjo? Juk vaikas tai svetimas? Galbūt ji tokiu būdu norėjo tapti žinoma? Bet tuomet galėjo kartu su A.Kašpirovskiu rengti grandiozinius šou ir taptų tikrai žinoma. Ir iš gerosios pusės.
Kad ir kaip ten būtų, vis dėlto teismas turėtų objektyviai įvertinti liudytojų parodymus ir pareikalauti, kad Olgos Girdauskienės ekstrasensiniai gebėjimai būtų ištirti. Turi būti nustatyta, ar iš tiesų ji sugeba įteigti žmogui savo valią, ar ne. Nes jei teisme nebus įrodyta, kad moteris, visų pirma, tų ekstrasensorinių gebėjimų turi, antra, kad tuos gebėjimus panaudojo mergaitei įtikinti, jog ji buvo tvirkinama trijų dėdžių, ir, trečia, kad būtent ji tą informaciją jai įteigė, o ne D.Kedys (juk jis irgi esą kažką vaikui įteigė, taip rašo žiniasklaida, vadinasi, žino), tai liks tik plikas faktas, kad moteris prie vaiko viso labo tik negražiai kalbėjo. O tai jau kitos, taip pat Olgai Girdauskienei iškeltos bylos esmė – „Intelektualinis tvirkinimas“. „Tai yra verbalinės formos tvirkinimas, kuris teisės istorijoje vadinamas intelektiniu, intelektualiniu tvirkinimu. Tokio pobūdžio veiksmai. Ne kažkokie fiziniai, bet pasisakymai“, – sako prokuroras Tomas Stelionis duodamas viešą interviu „Lietuvos rytui“.
Jei moters parapsichologinės galios teisme nebus įrodytos, O. Girdauskienė dviejose bylose bus teisiama už tą patį nusikaltimą „Intelektualinis tvirkinimas“. Bet juk niekas negali būti teisiamas du kartus už tą patį nusikaltimą – toks įstatymas.
Absurdas?
Be abejo. Kaip ir liudytojų parodymai apie parapsichologizmus, hipnozes, kašpirovskius ir dar bala žino, ką, kaip ir ieškinių dydis (pagal teismų praktiką ne vieną kartą fiziškai prievartautam vaikui priteisiama neturtinė žala paprastai yra 5000–10 000 eurų, o čia – net keliasdešimt tūkstančių), kaip ir pati bylos esmė.
Na, bet mes kažkodėl nori nenori esame verčiami tuo tikėti.
O bus nuteistas paprastas, doras ir geraširdis žmogus, tik norėjęs vaikui gero….
P.S. Bus daugiau…
tiesos.lt