Tėvynė mūsų

O.Strikulienė: Visi mes, visus metus dalyvavę „apšaudymuose“

Written by Biciulystė Siūlo · 4 min read

„Respublikos“ metų žmonės – visi mūsų tautiečiai, nugyvenę neramius, įtampos kupinus 2018 metus. Tiesa, iki metų pabaigos dar liko kelios dienos, tačiau bent jas gal pagyvensime be ypatingų pertvarkų ar vertybinių krizių. Nes per metus mūsų valstybei saviškių šūvių į kojas pakako.Siciliečiai gyvena prie Etnos ugnikalnio. Indonezijai nuolat gresia cunamiai. O mes, nors nesame taršomi ypatingų gamtinių kataklizmų, visus metus buvome draskyte draskomi vertybinių, ideologinių cunamių bei „etnų“. Pačioje metų pradžioje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras paskelbė, jog mūsų jau mirę šviesuoliai – kardinolas Vincentas Sladkevičius bei Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai, dirigentas Saulius Sondeckis ir aktorius Donatas Banionis buvo KGB agentai.

Šūvis į Tautos autoritetus

Žinia suveikė taip, tarsi būtų prabudęs ugnikalnis. Laimei, dauguma piliečių šia žinia nepatikėjo. Tačiau kaip reikėjo jaustis S.Sondeckio ir D.Banionio artimiesiems? Be to, žmonės, pažinoję D.Banionį tik iš vaidmenų, o S.Sondeckį – tik iš viešų pasisakymų bei koncertų, turėjo puikią progą įjungti fantaziją. O gal? O kodėl gi ne? Tad vieni piktinosi KGB veiklą Lietuvoje viešinančiu centru bei vienaip ar kitaip interpretuojančiais istorikais. Ir iš tiesų Lietuvoje, ko gero, nebuvo nė vieno žmogaus, neturinčio savos interpretacijos ar savos teisės piktintis. Nes kažkoks labai abejotinas „fake news“ sąrašėlis buvo atsainiai, jei ne bukaprotiškai, paskelbtas nepagalvojus apie būsimas pasekmes. Bet koks šūvis į Tautos autoritetus yra šūvis į visuomenę. Juolab kai jau mirę autoritetai negali apsiginti, o visuomenė nuo tokių šūvių dar nemoka apsiginti. Ji būna sukrėsta, pasipiktinusi, bejėgė, nesaugi. Idealistiškai dar labiau sužalota. Kilus triukšmui, V.Sladkevičiaus, S.Sondeckio ir D.Banionio garbę visgi pavyko apginti. Bet kurių galų reikėjo juos pulti?

Šūvis į neužgijusias žaizdas bei stereotipus

Tai nebuvo vienintelė ideologinė krizė. Ne veltui jau praeinantys metai Seimo buvo pavadinti Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Parodžiusiais, kad ką kalbėti apie taikingą, draugingą dabartį, jei mūsų piliečiai dar nesutaria, kas yra Lietuvos okupacija, partizanai, tremtys ir pokaris. Kiekvienas turi savo giminės žaizdą ir savo istoriją. Be to, jei mokinukas skaitė brošiūrą „Vanagai iš anapus“, tai tokia vaiko ar paauglio perskaityta brošiūra suveikia kaip psichologinis imprintingas. Matyt, dalis mūsų piliečių dar jaučiasi kaip vaikai, sužinoję, kad nėra Kalėdų senelio. Pusę gyvenimo tau kalbėjo vienaip, o kitą pusę gyvenimo jau reikia tikėti kitaip? Žmogui tai didžiulis vertybinis perversmas. Jei net visuomenės veikėja Rūta Vanagaitė bei Klaipėdos miesto politikas Titovas nesugebėjo su šiuo vertybiniu perversmu susidoroti, tai ir kitiems piliečiams buvo sunkoka. Todėl ir pilstėsi miltais, grūmojo vieni kitiems veidaknygėje, pasakojo savo kaimų, savo senelių patirtis. Metai parodė, kad vertybinės bei ideologinės mūsų žaizdos dar neišsivalė. Dar esame sukrėsti, susipriešinę. Kupini ne tik ekonominių, bet ir ideologinių atskirčių. Ir tai savaime suprantama, kai per vienus metus apšmeižiami trys Tautos autoritetai, randamas KGB nukankinto didvyrio kapas, o metai baigiasi Algirdą Paleckį bei dar būrį mūsiškių įtarus galimai šnipinėjus Rusijai. Dar pridėkime visuomenės batalijas dėl Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje. Tad tais pačiais metais sprendėme, kiek arklys panašus į Vytį, kiek A.Ramanauskas-Vanagas panašus į žydšaudį, o S.Sondeckis – į užverbuotą KGB. Vieniems metams tokių ideologinių sukrėtimų aiškiai per daug. Meniu aiškiai perpildytas. Klausimas ministrui Aurelijui Verygai. Ar tokia psichine visuomenės gyvensena, sveikatos požiūriu, yra sveika gyvensena.

Šūvių perteklius šaudyklos stende

Lietuvos žmonės, visus metus narpliojęsi savo ideologiniuose, išankstiniuose įsitikinimuose, klišėse ar gal tik įsitikinimų pusfabrikačiuose, tuo pat metu patyrė ir Vyriausybės vykdomų reformų spaudimą. Kai reformos ar jų pusfabrikačiai vienu metu vykdomi ir švietime, ir sveikatos apsaugoje, ir valstybinių miškų administravime, ir šeimos politikoje, tai jau masiška. Jei mūsų psichika dar nesugeba vienodai traktuoti dešimtmečio po Antrojo pasaulinio karo, tai kaip ji gali vienodai traktuoti reformas. Užgriuvusias ne per dešimtmetį, bet per vienerius metus. Įsivaizduokime šeimą, kurioje mama – mokytoja, tėvas – gydytojas, sūnus – studentas, duktė – darželinukė, močiutė – pensininkė, o senelis dirba miškininku. Senelis šiemet patyrė urėdijų reformą. Močiutė – naują pensijų apskaičiavimą. Studentas patyrė universitetų jungimąsi. Jo mama – mokytojų etatinio apmokėjimo pusfabrikatį. Jo tėvas – ligoninių skyrių uždarinėjimą. Ir pigesnių, bet nebūtinai tinkamiausių medikamentų išrašinėjimą pacientams. Duktė darželinukė patyrė, kas yra sveiki, bet neskanūs pietūs darželyje. Todėl prarado apetitą. Be to, visi drebėjo, kad, principingai auklytei paskundus, iš šeimos bus atimta dukrytė. Nes šeima neužtikrina sveiko maitinimosi įpročių. Be to, žiūrėjo „Simpsonus“. Tad visus metus valdžia suaugusiems piliečiams pamokslavo, kaip jie turi auklėti vaikus, kaip maitintis, kaip galvoti, kaip dirbti, kaip reformuotis. Ir galiausiai ta pati valdžia pranešė, jog kitąmet brangs elektra ir dujos! Žmogui teliktų atšauti – o, ponia Valdžia, jei pati nemoki taip tvarkytis, kad elektra ir dujos nebrangtų, tai neturi jokios moralinės teisės mane mokyti, kaip dirbti, ką gerti ar valgyti. Kaip noriu, taip ir gyvenu. Ne tavo reikalas. Džiaukis, kad iš Lietuvos nepabėgu. Netgi mokesčius teisingai sumoku.

Nušaut nenušovė, bet sužeidė. Visi su pleistrais

Manau, kad piliečius šiais metais labiausiai dirgino besaikis valdžios pamokslavimas ir kišimasis į privačius piliečių reikalus. Žmonės organiškai nemėgsta pamokslų, jei jie sakomi ne šventyklose ir ne TV laidose apie ligas bei jų gydymą. Kitais pamokslavimų atvejais ant piliečių ausų iškart užkrenta „dangčiai“. Neleis pamokslauti nei valdžiai, nei prokurorui. Jei ir kunigų pamokslai nepatinka, gali šventovių vengti. Bet kai Seimai ir Vyriausybės ima pamokslauti netgi dėl animacinio filmuko „Simpsonai“, tai jau ne šventeiviška. Tai jau buka. Tai jau fanatiška. Tai jau dvasinė inkvizicija. Kaip bebūtų, nemanau, kad visuomenė galutinai įtikinta, kad Agnė Širinskienė – jos mamytė, o Ramūnas Karbauskis – tėvelis. Kuriems peraugę, o gal net už mamytę A.Širinskienę vyresni „vaikučiai“ turi bęsąlygiškai paklusti. O kodėl? Gal nenoriu. Gali pagalvoti, kad kai kurie politikai tik tam ateina į Seimą, kad ant visuomenės galvos užverstų savo asmeninius kompleksus. Bet visuomenė nėra eksperimentinė laboratorija. Piliečiai per reformas visada siunta. Ir taip karšta. Ir taip vyksta žaidimas „rusiška rulėtė“. O kai piliečiai pajunta, jog su jais vykdomi neatsakingi eksperimentai, pasiunta galutinai. Tampa per karšta. Tad būtų išmintingiau, jei reformas vykdanti Vyriausybė, o ir Seimas dėtų pastangas, kaip įkaitintą visuomenę atvėsinti. Bet ne. Dar pridedama kaitros su Sauliaus Skvernelio neapgalvotais tiesmukais pasisakymais. Ne vėsino visuomenę, bet pleškinte pleškino. Tai įrodo ir šiemetiniai medikų protestai, pedagogų streikai, abejotini vaikų atiminėjimo atvejai ir t.t. Nors per metus augo BVP, didėjo pensijos, visiems tėvams buvo mokami vaiko pinigai, vis vien tvyrojo nepasitenkinimas. Nors Vyriausybė tikrai netinginiavo, o Seimas taip pat plušėjo. Bet kažko trūko. Pagrindinių demokratijos elementų. Pagarbios komunikacijos ir pagarbaus grįžtamojo ryšio tarp valdžios ir piliečių. Tas ryšys buvo surūdijęs kaip vamzdis „Krantinės arka“. Todėl valdantieji visiškai nesąmoningai, be blogos valios patys PROVOKAVO piliečius piktintis. Per pykčius ignoruoti ir gerus Vyriausybės darbus.

respublika.lt

Up Next: