600 € kiekvienam pabėgėliui per mėnesį, kai mūsų žmonės, visą gyvenimą dirbę Lietuvai, negauna nė pusės to. „Taip neturi būti“, – sako aktorė Elvyra Žebertavičiūtė.
Ką galvoja Lietuvos žmonės, atidirbę čia visą gyvenimą ir per mėnesį nė 300 eurų negaunantys
Elvyra ŽEBERTAVIČIŪTĖ, aktorė:
Visi suprantame, kas yra gerumas, atjauta, dosnumas, bet dabar tiesiog nežinome, ką daryti. Kai matai mažus vaikus, rankutėmis įsikibusius į motinos kaklą, išsigandusią moterį, kuri tuos vaikus glaudžia, ir jai nei bėgti, nei rėkti, labai norisi pagelbėti. Kita vertus, mane labai suerzino vaizdai iš kažkurios pabėgėlių stovyklos, kur įmitę jaunuoliai spardė savanorių atneštas gražiai supakuotas dėžes su maistu ir vandeniu. Jiems į rankas siūlo maistą, o jie į tą gerumą spjauna, tai galvoju, kad ir gerumas galbūt gali turėti kažkokias ribas. Čia labai skaudūs dalykai ir vienareikšmiškai vertinti neišeina.
Žmoniškumas reikalauja pagelbėti. Bet nesuprantama, kodėl tai vyksta, kas tą pabėgėlių krizę sukėlė, tikrai ne lietuviai tuos karus pradėjo. Manau, valstybės galėtų susitarti ir užkirsti kelią konfliktams vietose, kad tie pabėgėliai šitaip neplūstų, nes pavergs mus – kiek čia tos Europėlės yra.
Aš tikrai noriu padėti. Jeigu ateitų pas mane moteris su keliais vaikeliais, tikrai jiems kažką išneščiau, apvilkčiau. Bet jiems gi reikia suteikti ateitį, galimybę kabintis į gyvenimą, kažką dirbti. Nežinau, ar mes tai sugebėsime. Esame vargšai, kaip ta žolė šalikelėje, kurią visi mindo, ir mums reikia kiekvieną kartą atsitiesti. Vieni mindė 50 metų, dabar faktiškai kiti reikalauja… Na, jie nemindo, paramos duoda, turime daugiau laisvių, bet užleido mums visokių kitokių „tručiznų“, kaip liaudyje sakoma.
Teko pabuvoti pabėgėlių centre dar prieš porą metų, ten žmonės skundėsi, kad gyvena kaip lageryje, – jie nenori būti Lietuvoje, nori važiuoti gilyn į Europą, o neišleidžia. Regis, atvertum vartus ir tegul žmonės važiuoja, betgi yra taisyklės, ES įstatymai, išleisdami juos labai nusižengtume. Lietuva irgi kaip ta pabėgėlė, uždaryta ES pabėgėlių centre, nes patys jau beveik nieko negalime spręsti.
Mūsų žmonės gailestingi, manau, tikrai norėtų padėti, bet galimybių dauguma neturi. Mes patys skurstame ir pripratome prie to skurdo, didžiausią krizę ant savo pečių atlaikėme. Konservatoriai gi ne iš milijonierių atiminėjo, o iš pensininkų. Ką tik buvau vaistinėje, ir viena ponia skundėsi pritrūkusi kantrybės, nes prie kasos senutė gal 20 minučių skaičiavo centus ir dar klausinėjo, gal vaistininkė pasiūlytų pigesnį vaistą. Palaukite, gal tai senutei centas yra kaip tai poniai 10 eurų! Ji dar turės išgyventi su tais centais iki kitos pensijos. O ta ponia galėjo pridėti tai senutei trūkstamų centų, ir nebūtų reikėję tiek ilgai savo eilės laukti. Kokie pas mus didžiuliai skirtumai – vieni gyvena rūmuose už tvorų, skęsta turtuose ir visiškai nenori matyti, kaip sunkiai verčiasi kiti. Ar ne todėl šimtai tūkstančių lietuvių bėga iš Lietuvos, nors čia nėra jokio karo…
Matome, kaip iš buto metama šeima su 9 vaikais, vienas jų serga vėžiu, o pabėgėliams valdžia žada komfortą ir pinigus. Kieno sąskaita? Va, viena seimūnė iškėlė plakatą „Mūsų namai – jūsų namai“, kad pabėgėliai drąsiau čia važiuotų. Bet mačiau per televiziją, kai musulmoniškai aprengta mergina tos seimūnės paprašė priimti šeimą su 5 vaikais, ji traukėsi atatupsta – sako, ne apie savo namus, o apie Lietuvą kalbėjo. Kas jai leido už visą Lietuvą kviestis nežinia ką? Lengva vaidinti šventuolį, kai žinai, kad tavęs tai nepalies.
Kita vertus, galime gailėti, galime padėti, bet mes negalime pakeisti jų gyvenimo ir kartu žinome, kad mūsų gyvenimą šitas antplūdis dar labiau pablogins. Tai faktas. Ką reikės galvoti žmogui, kuris dirba nuo ryto iki vakaro, nemato šeimos, vaikų ir uždirba vos minimalią algą, o pabėgėlis ir stogą virš galvos turės, ir didesnius pinigus gaus, gulėdamas pilvą išvertęs. Ir pensininkas gaus mažiau už jį, nors dirbo Lietuvai ir mokesčius mokėjo 30 ar 40 metų.
Dabar prie parduotuvės sutikęs vargetą su ištiesta ranka išimi iš piniginės porą litų ir jis dėkingai linkčioja, o pabėgėliui turėsime atiduoti visą piniginę, sau tepalikdami tuos kelis litus. Nesakau, kad jis jėga ištrauks, bet ištrauks per visus kanalus mūsų ponia valdžia, eilinį kartą visas bėdas numesdama ant žmonių sprando.
Nežinau, į kokią vietą lietuviui reikia įdurti, kad pagaliau vieną kartą visi pajudėtų, susirinktų į vieną vietą ir išsakytų visus savo skausmus.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“, respublika.lt