60 pozicija. Tokioje vietoje iš 157 šalių pagal Jungtinių Tautų laimės skaičiavimo indeksą yra Lietuva. Kaip ir daugelyje tokių tyrimų, čia svarbiausias vaidmuo tenka įvairiems ekonomikos ir socialinės aplinkos rodikliams, kuriais mūsų šalis itin smarkiai pasigirti negali. Ir nors aplenkėme kaimynus estus, esančius 72 vietoje, ir broliukus latvius, likusius 68 vietoje, iki laimingiausių pasaulyje šalių – Danijos, Šveicarijos ir Airijos, kur, beje, nemažai mūsų tautiečių, – vietiniams lietuviams dar toli. Gal todėl, kad vis dar pirmaujame uždirbdami mažiausiai arba gyvendami iš mažiausių pensijų, o gal todėl, kad laimingi tiesiog nesijaučiame.
Ar tokie indeksai gali atspindėti tikrąjį laimės pojūtį? – „Vakaro žinios“ paklausė Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesoriaus, Darbo rinkos tyrimų instituto vadovo Boguslavo GRUŽEVSKIO.
Yra dvi pagrindinės rodiklių grupės. Vieni rodikliai labiau vertinami tam tikros socialinės ir ekonominės aplinkos pagrindu. Tai BVP dydis, vidutinė gyvenimo trukmė, užimtumo lygis, švietimo ir panašūs rodikliai, kurie iš tiesų lieka toje pačioje pozicijoje, tad šalys, kurios turi skurdesnę ekonominę aplinką, patenka į blogesnių šalių grupę. O šalys, kurios turi aukštesnius rodiklius, patenka į geresnių šalių grupę. Laimės vertinimo filosofija yra tokia, kad socialinė ir ekonominė aplinka nemaža dalimi lemia žmogaus pasitenkinimo lygį. Pagal šiuos rodiklius mes skirtinguose vertinimuose atrodome gan neblogai. Manau, maždaug 50 vieta pasaulyje tarp daugiau kaip 100 šalių yra nebloga pozicija.
Kiti rodikliai, kuriuos taiko kiti tyrimai, susiję su tuo, kaip žmonės patys pateikia savo savijautą ir šalies vertinimą. Pagal šiuos rodiklius mes atrodome tikrai nelabai gerai, dažnai net nepatenkame į pirmą šimtuką. Tai reiškia, jog rodikliai, mažiau siejami su ekonomine aplinka, labai keičia vaizdą. Čia pirmauja Lotynų Amerikos šalys, nors tai jos nėra pačios turtingiausios. Taip, aš pritarčiau pozicijai, kad gal kai kurių rodiklių skaičiavimo metodika ne visai teisinga. Arba ji tinka ne kiekvienai šaliai, ypač juk kultūra daro savo įtaką. Tačiau tam ir reikia lyginti ne vieną, o bent kelis rodiklius, tik tuomet galima matyti tikresnį vaizdą.
Vienas iš Lietuvos socialinių rodiklių – bazinė socialinė išmoka, pagal kurią apskaičiuojamos išmokos ir pašalpos Lietuvoje dabar siekia 38 eurus, arba 1,26 euro per dieną. Ar tai racionalus dydis, kai akivaizdu, jog už tiek per dieną išgyventi neįmanoma?
Dar nuo 1993 metų, kai pradėjome formuoti socialinės apsaugos sistemą, ji buvo orientuota į galiojančių kategorijų naudojimą. Jas mes perėmėme iš kitų ES šalių. Tačiau sumos, kurios šioms kategorijoms priskirtos, tokios kaip socialinė bazinė išmoka, valstybės remiamos pajamos, atitinka ne realią situaciją, o mūsų šalies finansinį pajėgumą. Todėl nuo pat pirmų dienų, kai buvo imti skaičiuoti atitinkami dydžiai, iki šiol per istoriją jie niekuomet neturėjo realių dydžių lygio. Žinoma, tie pinigai yra nedideli ir dažnai kritikuojami, nes realių žmonių poreikių neatitinka, bet kol kas taip susiklostė, kad mes išpažįstame šiuos ES principus, bet sumos neatitinka realių poreikių. Žinoma, kita vertus, yra daug piktnaudžiavimo, kaip kad pašalpų gavėjai, kurie neoficialiai dalyvauja darbo rinkoje. Tokie atvejai taip pat sumažina galimybes mokėti didesnes išmokas.
Kitas sunkiai suvokiamas rodiklis – valstybės remiamos pajamos, skiriamos skurstantiesiems. Šiandien jos siekia 102 eurus. Tai rodo, jog valstybė deklaruoja, kad už šią sumą galima išgyventi visą mėnesį. Kodėl vis dar neperskaičiuojami tokie dydžiai, jeigu jie jau seniai neatspindi šalies situacijos?
Kas iš to, jei mes perskaičiuosime, bet vis tiek negalėsime nustatyto dydžio sumokėti žmogui? Jei štai padidinsime valstybės remiamas pajamas bent iki 220 eurų, kaip tai reikėtų padaryti, kad žmogus kažkaip galėtų prasiversti. O tai yra daugiau nei du kartus. Bet juk pinigų mes neturime… Todėl kol kas liekame tokioje situacijoje, kad šie dydžiai atitinka nustatytas normas, bet turinys yra susietas su mūsų šalies finansinėmis galimybėmis.
Europos Komisija savo ataskaitoje jau pažėrė nemažai priekaištų Lietuvai dėl to, kad socialinė apsauga mūsų šalyje yra viena prasčiausių Europos Sąjungoje?
Taip. Man atrodo, kad su ta ataskaita turėtų susipažinti visi gyventojai. Joje tikrai daug pastabų, skirtų Lietuvai. Daugiausiai jų ir koncentruojasi socialinėje dalyje. Žinoma, rašoma labai kukliai, kad pažanga socialinėje srityje nedidelė. Manau, būtų galima rašyti ir griežčiau. Pažymima, kad reikalinga visapusiška reforma, priekaištaujama dėl mokesčių politikos, o ypač didelė mokestinė našta tenka mažas pajamas gaunantiems žmonėms. Taip pat neigiamai įvertinti trūkumai vykdant visapusišką pensijų tvarumo politiką, didinant švietimo atitikimą rinkos poreikiams. Taip pat pažymima, jog reikia didinti bedarbio pašalpų aprėptį bei socialinės paramos aprėptį. Apibendrinant ataskaitoje pažymima, jog finansinė aplinka nepakankamai didina socialinį aktyvumą.
Bet ar galima kažką padaryti, kai pinigų niekam nėra?
Bet mes turime daug potencialių pinigų. Juk yra turto mokesčiai, didelė pajamų diferenciacija. Net nemalonu, kad reikia nuolat tiek daug apie tai kalbėti. Juk turime plėtoti harmoningesnius santykius. Kažkokiu būdu turi atsirasti supratimas, kad jeigu kam nors labai neribojamai auga pajamos ar turtas, tai kitiems kažko neužtenka. Dėl to gimsta didelis nepasitenkinimas ir didėja emigracija. Tai vieno indo dėsnis, o todėl ir nepavyksta užtikrinti vieningos plėtros sistemos.
Esate atlikęs tyrimą, kuriame teigiama, jog santykinio skurdo skaičiavimo metodika neleidžia įvertinti skurdo neturtingose šalyse ir gaunamas mažesnis skurstančiųjų skaičius. Kodėl?
Tai labai svarbus klausimas. Santykinė skurdo riba parodo santykinį skurdą – dalį žmonių, kuri turi 60 proc. ar mažiau pajamų, nei nustatytas šalies vidurkis. Vidutiniškai Lietuvos piliečiai turi 6 tūkst. eurų disponuojamų pajamų per metus. Bet jei aš turėčiau 30 tūkst. eurų, tai kiekgi jūs turite turėti? Net 1 tūkst. neturite turėti. Lieka tik įsivaizduoti, kiek žmonių turi turėti mažiau nei 1 tūkst. eurų metinių disponuojamų pajamų, kad gautume tuos santykinius 6 tūkst. eurų žmogui, jei vienas turi 30 tūkst. Todėl santykiniai dydžiai parodo neobjektyvią žmonių pajamų situaciją. Būtina politikams skirti daugiau dėmesio, kad būtų grąžinti absoliutaus skurdo rodikliai, kurie parodytų, už kiek eurų žmogus gali išgyventi. Nes jei yra tokia didelė turto diferenciacija, tuomet santykinis dydis parodo gerokai mažesnį skaičių skurstančių žmonių, nei yra iš tiesų. Norint taikyti santykinį skurdo lygį reikia, kad minimalus atlyginimas būtų tris kartus didesnis nei realus minimalus gyvenimo lygis. O dabar keliamas minimalus atlyginimas beveik susilygino su minimaliu pragyvenimo lygiu.
Justina Kabakaitė | „Vakaro žinios“