Kiekvienas mes esam ir buvom kokio nors siužeto dalyviai. Kartais pilko ir nuobodaus, o kartais žiauraus, dramatiško, kurio kulminacijų ir atomazgų neįmanoma nuspėti ir protu išskaičiuoti. Kartais mėginome pasakojimą kurti patys ar bent manėme, kad kuriame, kartais patekdavome į kitų kuriamus siužetus, kur gaudavome kokius nors Donkichotų, padugnių ar statistų vaidmenis trumpoms mizanscenoms. Jos baigdavosi. Suvyniotos dienos dekoracijos ir tas, kuris tau davė kokį vaidmenuką, sako tau suglumusiam: „Ko dar čia stoviniuoji, spektaklis baigėsi, eik namo“. Labai liūdna ir elegiška ta išvažiuojančio cirko nuotaika, kuomet ima vertis neaprėpiama nyki tuštuma. Tą epizodą savo kinematografe labai mėgo Federico Fellini.
O ir dabar juk nieko kito nedarome, tik mėginame kurti kažkokį pasakojimą, kuriame mums būtų ramu būti, pasislėpti, ištrūkti iš tikrovės gniaužtų. Sykiu yra ir nenumalšinama pagunda eiti ne į koją, maištauti. Rizikingas yra neprisitaikymo maršrutas. Iš anksto žinai, kad tavęs laukia pralaimėjimas, neapskaičiuosi tik kada, už kurio vingio, klastingo istorijos posūkio. Ir kuo tas siužetas pilnesnis, tirštesnis, kuo labiau tave užkabina ir įsuka, tuo aitresnis laukia nusivylimas ir pralaimėjimo kartėlis.
Šios vasaros ir apskritai dabarties pasakojimas visai kitoks nei ankstesnių vasarų. Tai karo siužetas, kurį kuriame ne mes, o jis mus kuria, prievartauja jame būti ir apsispręsti. Tai pasakojimas, iš kurio neįmanoma ištrūkti. Egzistenciškai ir emociškai panašų mano ir vyresnė karta išgyveno prieš ketvirtį amžiaus, budėjusi prie Seimo ir Televizijos bokšto. Karo nuojauta ir nerimas buvo užklupęs rugpjūčio pučo dienomis, tačiau visus tuos įvykius lyginti su tuo, ką dabar išgyvena Ukraina, būtų didelis perdėjimas. Valstybė yra užpulta klastingo agresoriaus, palikta vienui viena gintis kaip išgali ir išmano prieš genialiai manevruojantį blogį. Ukraina iš civilizuoto pasaulio prašo pagalbos – gauna miglotų pažadų, patarimų ir nurodymų su agresorium taikytis, nes karas, koks jis vyksta, yra labai negražus ir negeras siužetas džentelmenų klubui. Ir gal labiau ne todėl, kad tūkstančiais žūsta žmonės, o todėl, kad apnuogina to neva civilizuoto pasaulio veidmainystę, neįgalumą priešintis klastai ir blogiui. Nėra malonu, kai apsišviečia tavo išpažįstamų vertybių skurdas.
Skriaudžiamo teisumas yra tarytum tylus priekaištas ir viešas sugėdijimas. Tokioje gėdoje padoriam „sarmata“ gyventi. Ypatingu svoriu ji užgulė sąžinės ir garbės jausmo nepraradusią Rusijos šviesuomenės dalį, kuri tai, kas dabar vyksta, išgyvena kaip didžiausią gyvenimo katastrofą, vertybių ir valstybės žlugimą. 1968-aisiais sovietinio bloko tankams įžlegsėjus į Prahą, rugpjūčio 25 dieną Raudonojoje aikštėje saujelė disidentų išskleidė savo plakatus. Jų manifestuojamas vidinis apsisprendimas ir drąsa imperijai padarė siaubingos žalos, o ir apsnūdusias demokratijas paragino prasikrapštyti iš akių komunistines traiškanas. Lygiai taip ir šiandien kokio nors bardo Makarevičiaus apsisprendimas Putino imperiniam blūdui ir kolektyvinės sąmonės kvaituliui kerta labiau, nei džiugina pasiųstų į Luganską ir Donbasą batalionų pergalės.
O mus Lietuvoje valdžia ramina: „Miegokit ramiai, mūsų nepuls, nes mus saugo kolektyvinės sutartys su Briuselio džentelmenų klubu ir NATO, mus apgins penktasis straipsnis.“
Gal ir tiesą sako, gal jau Putinui ir nėra tokio neatidėliotino reikalo pulti, veržtis tankais per sieną, siųsti žaliųjų žmogeliukų divizijas, žvanginti ginklais. Okupacijų didysis tikslas – juk ne teritorijos užgrobimas, ne kokių nors ypatingų resursų užvaldymas, kurių juk neturime. Okupantas siekia sujaukti ir pavergti protą, sunaikinti priešinimosi melui rezistencinę dvasią ir tuomet tą nykų sumaitotos sielos peizažą apsėti blogio gėlėmis. Šėtoniškas planas. Prieš tokią okupaciją bejėgės priešraketinės ir prieštankinės sistemos, NATO vadavietės ir naikintuvai, kaip ir pastarojo meto panacėja – penktasis straipsnis.
Tas nepaskelbtas karas jau vyksta, okupacija įsibėgėja, tik mūsų valstybės didieji gynybos strategai ar apsimetinėdami, ar iš neišmanymo visai ne ten ieško okupacijos ženklų. Jie apgaudinėja ir save, ir visuomenę, kad prisipirkę daugiau ir modernesnės karo amunicijos: minosvaidžių, sraigtasparnių ir optinių taikiklių padidins ir valstybės saugumą. Nė per nago juodymą nepadidins – tik tuščiai į orą išmes pinigus, už kuriuos šį bei tą gal ir būtų galima nuveikti.
Aną dieną stebiu per kažkurį nacionalinį televizijos kanalą žinių laidą. Rodo siužetą iš oro uosto, kur pareigūnai į Spartano orlaivį krauna gražiai supakuotą ir užcelafanuotą mūsų valstybės humanitarinės pagalbos krovinį Ukrainai. Panašų siužetą rodo ir Rusijos TV propagandiniai kanalai. Jie krauna savąjį į baltai perdažytus ir baltu brezentu dengtų karinių sunkvežimių koloną. Neaišku, kokį krovinį ten laimina krapylu jų popas, neaišku, ką siunčiam ir mes. Lietuviškasis siužetas tęsiasi ir ima aiškėti, ko nėra mūsų krovinyje, mat parodomi kažkokie uniformuoti mūsų muitininkai ar pasienio tarnybos darbuotojai, kurie atplėšinėja kartonines dėžes ir tikrina švedo Jono Ohmano iniciatyva visuomenės suneštą humanitarinę pagalbą. Vaizdelis groteskiškas. Panašiai tikriausiai sovietiniais laikais kagėbistai perkratinėdavo siuntinius iš Amerikos. Tikrintojai uoliai vykdo valdžios komandą, sakytum, net kaži ko skuba. Tikrina tik nedidelę dalį piliečių suneštų daiktų, nes visuomenininkai išsiderėjo iš valdžios nemokamą bilietą tik 700 kilogramų bagažui, kai surinkta apie 20 tonų. Į šalį tikrintojai deda švediškus šalmus ir neperšaunamas liemenes. Karo amunicijos siųsti, šiukštu, negalima pagal kažkokias konvencijas. Jei paaiškėtų kad buvo siunčiami šalmai, Putinas rankose turėtų daiktinį įrodymą ir įkaltį, kad NATO valstybė tiekia Ukrainos fašistams karinę pagalbą. Keista logika – leidžiama siųsti kariaujantiems žgutus ir tvarsliavą šautinėms žaizdoms, bet ne šalmus ir neperšaunamas liemenes, kad tų žaizdų nebūtų. Toks elgesys gražiai įsikomponuoja į Briuselio džentelmenų klubo mandagių siužetų pynę, siužetų, leidžiančių patiems prieš save ir pasaulį atrodyti nepriekaištingai ir kilniai.
Ir kokčiausia visame šiame karo naratyve yra tai, kad visuomenė ir piliečiai, paraginti prašalaičio švedo, išsprendžia tiesos ir teisumo lygtį. Paprastu veiksmu, o ne žodžiais, ne tuščiavidure retorika, o anonimine auka jie paliudija, kad dvasia dar gyva, netapusi griuvėsiais, kai čia pat valstybės vardu piliečių apsisprendimas sumenkinamas ir paniekinamas. Taip ne be šių sėkmės džentelmenų indėlio ar nedovanotino vištakumo buvo marginalizuoti didieji Sibiro ir pokario rezistencijos pasakojimai. Šiandien didžiausia investicija į valstybės saugumą būtų juos atgaivinti ir aktualizuoti, o ne švaistyti pinigus patrankoms ir fasadiniams valstybiniams padejavimams iš aukštų tribūnų per metinių paminėjimus. Liūdna, bet panašu į tai, kad kokios nors laptevietės Dalios Grinkevičiūtės liudijimo didžioji Lietuvos dalis jau nebemoka perskaityti.
Tekstas skaitytas per „Mažąją studiją“. tiesos.lt