Konstitucijos niekinimas Lietuvoje tapo įpročiu. Žalingu įpročiu. Apskritai mūsų šalyje jau senokai tik dėl akių, ir tai labai retai, prisimenamas teisės viršenybės principas. Pagal jį teisė aukščiau mūsų, piliečių. Ji aukščiau net už Dalią Grybauskaitę ir, nepatikėsite, už Vytautą Landsbergį. Konstitucijai ir įstatymams turi paklusti ir teisėjai. Ypač turint galvoje, jog jie nuo jaunystės, nuo studijų teisės fakultetuose buvo išmokyti: teisė yra aukščiau, prieš teisę visi lygūs.
Tačiau mūsų šalyje tai veikia tik iš dalies. Tik tada, kai tai patogu valdančiajai nomenklatūrai. Tuomet, kai reikia pamokyti nenomenklatūrinius, valdžia nepatenkintus „marginalus“. Tada pastariesiems sakoma: „Jūs protestuojate? Šekit – jums įstatymas!“ Ir praktiškai visada nesaviems toks surandamas.
Tinkamą įstatymą valdančioji klasė surado velioniui Romualdui Ozolui, profesoriui Broniui Genzeliui ir kitiems protestuojantiems „marginalams“. Ir nomenklatūrai nė motais, jog šiems Sąjūdžio pirmeiviams įstatymo nedrįso surasti, o tokių tikrai buvo, anoji – tarybinė valdžia. Ta valdžia nedrįso persekioti už tuo metu neteisėtus veiksmus – masinių protesto akcijų organizavimą. O naujoji, komjaunuoliška, nomenklatūra viešai ir ciniškai pažemino VALSTYBĖS ATKŪRĖJUS. Surado ir pritaikė įstatymą. Lengvinančių aplinkybių nebuvo rasta…
Tuo pat metu tokių aplinkybių atsirado prezidentės patarėjos Daivos Ulbinaitės bei konservatorių partijos vicepirmininko ir jos iždininko Vito Matuzo bylose. Manau, visi nuovokūs žmonės, ne tik teisėjai, gerai supranta, kad pats buvimo šalies vadovės komandoje faktas ar priklausymas prezidentės proteguojamos partijos vadovybei yra rimta „lengvinanti“ aplinkybė. Todėl jie ir buvo išteisinti, nors pirminiai kaltinimai buvo rimti: valstybės paslapties atskleidimas ir „juodoji“ buhalterija.
Visatai patvirtina, kad dabar pas mus galioja seniai žinoma taisyklė: „Saviems viskas, svetimiems – įstatymas“. Savi – tai nomenklatūrai priklausantys. Jiems galima beveik viskas.
Minčių apie metodišką teisės stekenimą kyla nuolat. Paskutinis pavyzdys – Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Gintaro Seikalio sprendimas leisti už užsieniečio ištekėjusiai lietuvei santuokos liudijime jos pavardę rašyti su „w“. Belieka aiktelti – pabaiga svieto. Tiksliau, teisės pabaiga.
Tačiau Lietuvoje į šį įvykį beveik nereaguota – atostogų metas. Patogus laikas apeiti Konstituciją ir įstatymus.
Sudrumsdamas vasarišką tylą, teisėjui G.Seikaliui primenu porą dalykų. Pirma, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje įrašyta: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. O mūsų rašytinėje kalboje naudojamos 32 raidės. „W“ tarp tų raidžių nėra. Antra, teisės normos gali būti keičiamos, tačiau tai turi teisę daryti ne apylinkės teismo teisėjas G.Seikalis, o Tauta referendumu arba jos atstovai – Seimo nariai. Teisėjui siūlau dar kartą perskaityti pirmąjį Konstitucijos skirsnį, nes akivaizdu, jog konstitucinės teisės pagrindus teisėjas yra primiršęs.
Jei būtų suvokęs mūsų šalies konstitucinę sąrangą, jis nebūtų ėmęsis teismams nebūdingos teisėkūros funkcijos. Teismai įstatymų nekuria, jie įstatymais vadovaujasi.
Ponas G.Seikalis – ne vienintelis teisės bėdžius Lietuvoje. Manau, prie jų galima priskirti ir Julių Sabatauską, kuris, kiek žinau, yra studijavęs teisę. J.Sabatauskas, primenu, šiandien jis parlamentaras, teisina teisėjo sprendimą sakydamas, jog teismas rėmėsi Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniu. Tame straipsnyje yra nurodyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į privataus gyvenimo ir šeimos gerbimą.
Taip, teisė į privatų gyvenimą yra gerbtina. Tačiau santuokos liudijimas, pasas ir kiti asmens dokumentai yra ne privataus, o VIEŠOJO gyvenimo dalis. Žmogus savo bute gali rašyti savo pavardę įvairiai, tačiau kai kalbame apie VALSTYBINĘ tvarką, – ji tampa teisinio ir/ar administracinio sunorminimo objektu. Kitaip sakant, tai reglamentuojama įstatymais ir kitais teisės aktais. Tai daroma konstitucinės sąrangos rėmuose ir tai daro ne teismai, o šalies parlamentas. Tai primiršusiam Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui tenka šį principą priminti. Arba pasiūlyti kartu su teisėju pakartoti teisės studijas.
Kiek utriruodamas J.Sabatausko požiūrį, esu priverstas prašyti paaiškinti: kam tas mūsų Seimas, jeigu yra tarptautinės konvencijos? Ir teisėjas G.Seikalis. Jeigu ko nors Konvencijoje nėra, o minėtame 8-ame straipsnyje tikrai nieko nekalbama apie viešo naudojimo asmens dokumentus, trūkstamas normas sukurs nuovokus teisėjas.
Ir pabaigoje – klausimas apie žmogaus teises. Mūsų diduomenės, ypač politikų, teisės profesūros ir apžvalgininkų noriu paklausti: ar Lietuvoje gyvenantis kinas, armėnas ar rusas žmogaus teisės požiūriu yra toks pats žmogus kaip olandas ar lenkas? Ar užtikrinama jo teisė lietuviškuose dokumentuose rašyti savo kalbos rašmenimis?
Jeigu sakai, kad olandas turi daugiau teisių nei rusas, pažeidi Konstituciją ir konvencijas, draudžiančias diskriminuoti tautiniu pagrindu. Jeigu pripažįsti, kad visų tautybių žmonės turi vienodas teises, turi į mūsų rašybą įsileisti olandiškus, rusiškus ir kitokius rašmenis… Išeitų, kad kokį – teigiamą ar neigiamą – atsakymą į užduotus klausimus bepateiktum, iškyla problemų. Jų nelieka, jeigu laikaisi LR Konstitucijos. Taip ir ne kitaip, ponai G.Seikali ir J.Sabatauskai.
P.S. Baigęs tekstą suvokiau: neiškęsiu nepaklausęs pono J.Sabatausko: ko mes Seime tiek laiko „mūčijamės“ dėl Vardų ir pavardžių rašymo įstatymo? Juk, kaip sakote, viskas parašyta Konvencijoje ir turime nuovokių, tą konvenciją skaičiusių teisėjų. Siūlykit Seimui nutraukti to įstatymo svarstymą. Tuomet ir partijos kolegos Irena Šiaulienė bei Gediminas Kirkilas lengviau atsikvėps – jie bus atleisti nuo sunkaus įsipareigojimo pakeisti lietuvišką abėcėlę.
tiesos.lt