Autorius yra Europos Partlamento Liaudies partijos frakcijos narys, sovietmečiu dalyvavo disidentiniame judėjime, vėliau buvo vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos atkūrėjo, kurį laiką jai vadovavo.
Apie KGB prirašyti tomai. Rašė studijas specialistai, aprašinėjo liudininkai, siekdami įsiskverbti į šios šėtoniškos mašinos mechanizmą. Man teko susidurti tik su pačiu paviršiumi ir negaliu pasakyti nieko ypatingo ar nežinomo.
Vis dėlto norėčiau pamąstyti apie patį paviršių, apie tą ribą, prie kurios vyksta esminiai dalykai. Buvo žmonių Lietuvoje, kurie visiškai nesusidūrė su šia įstaiga ar tas jų susidūrimas buvo atsitiktinis, nieko nelemiantis. Kita dalis žmonių buvo KGB tiesiogiai ar netiesiogiai valdoma. Kai kurie buvo susieti asmeniškai, kiti per savo pareigas. Nuolat vyko kova tarp apsisprendusių vienos ir kitos stovyklos žmonių. Lietuvoje šis frontas niekuomet nesiliovė. Nuolatos vyko ir kita kova: už žmones. Įvairiais keliais ateinama prie tos ribos: kartais atveda gyvenimiškos pagundos (pavyzdžiui, noras pažvelgti anapus geležinės uždangos), kartais neatsargumas ar paprasčiausias atsitiktinumas, koks patekęs jų akiratin pažįstamas žmogus. Kartais pats likimas paskirdavo tą apsisprendimo momentą. Prie tos ribos tarp čia ir ten nuolatos kas nors kamuojasi, mėgindamas jos išvengti, nematyti to „arba, arba“. Ta riba, iš tiesų, dažnai buvo neregima. Tai greičiau panašu į liūną tarp pievos ir pelkės. Eini pieva ir netikėtai pajunti, kad po kojomis, po ta pačia žalia žole jau nebe tvirta žemė, bet linguojantis liūnas. Vargas tam, kuris gerai nepažindamas vietovės žengs toliau.
Kartais tą ribą parodydavo. Tai buvo devintojo dešimtmečio pradžioje. Dirbau Lietuvos žemės ūkio akademijos matematikos katedroje. Buvau atnešęs nedidelį lapelį su protestu prieš rusų kalbos brukimą į mokyklų pirmąsias klases ir net vaikų darželius. Dokumentas buvo nuosaikus, prašantis palikti viską kaip buvę. Man nebuvo naujiena rinkti parašus ar pasirašinėti ant panašių lapelių. Dažniausiai buvo praktikuojama tiesiog pasirašyti dėl skaičiaus, nenurodant pavardės. Kai kurie žmonės ir to privengdavo ar suregzdavo kokį sunkiai įskaitomą hieroglifą. Kambaryje buvo mano kolegos Algirdas Lazauskas ir Jonas Varanavičius. Lazauskas pasirašė nurodydamas savo pavardę ir pareigas. Pagauti impulso, tą patį padarėme ir mes su Jonu. Reakcija atėjo tik po metų. Tiesa, Jonas buvo tampomas po Saugumą dėl kitų „nuodėmių“ ir suprato, kad mūsų parašai buvo žinomi jau po kelių mėnesių. Biurokratinė mašina neskubėdama ruošė reakciją. Ji buvo štai kokia. Rajono partinėje konferencijoje buvo pareikšta, kad LŽŪA dėstytojai Varanavičius ir Saudargas yra „nelojalūs“ (Lazauskas jau buvo išmestas). Jokių komentarų. Rektorius ir partijos viršūnėlė gavo patys savo kanalais prašyti Saugumo paaiškinti priežastis. Kai išsiaiškino, buvome iškviesti (po vieną) pas rektorių.
Štai ten man ir buvo parodyta riba. Ją rektorius teisiai ant stalo nykščiu nubrėžė. „Ar tu čia, ar ten?“, – buvau paklaustas po to, kai bandžiau suvaidinti lyno akrobatą. Mat mėginau apsimesti įsigilinusiu tik į savo darbą ir naiviai pasirašinėjančiu ant nekalto turinio lapelių. Dėl turinio jie neprotestavo! Sakė, gal LŽŪA pati imsis iniciatyvų, kokius parašus rinkti, tada galės pasirašinėti. O šis lapelis, girdi, „nefirminis“. Po kurio laiko pats, dėl asmeniškų sumetimų, išėjau iš LŽŪA. Sakė: „gali dirbti“. Tuo metu dar tebebuvo gyvi mano uošvis, ilgametis rektorius, nusipelnęs akademijai, ir mano tėvas, nuo pat karo vadovavęs akademijos matematikos katedrai. Ciniškai paklausiau prorektoriaus: „O kas bus, kai senieji numirs?“ Nieko neatsakė.
Pirmą kartą liūną po kojomis pajutau gerokai anksčiau, septyniasdešimtųjų pradžioje. Mokiausi Matematikos ir kibernetikos instituto aspirantūroje. Būdamas kaunietis, siekiau gauti vietą aspirantų bendrabutyje. Man patarė, kad reikia nuolat įkyrėti MA viceprezidentui Meškauskui. Tą ir dariau, dozuotai „įkyrėdamas“. Pagaliau vietą bendrabutyje gavau. Taip likimas mane suvedė su Algirdu Patacku, kuris gyveno tame pačiame kambaryje. Kiek likimui asistavo KGB? Įrodymai jų archyvuose. Mane po kurio laiko iškvietė į pirmą skyrių keistam pokalbiui. Gerą pusvalandį aiškinosi, ar nederėtų įslaptinti mano darbo temos. Supratau, kad esmė ne ten – pirmos dalies vedėjas Taurinskas dėl tariamo įslaptinimo neterštų savo gražiosios knygelės. Toje knygelėje buvo surašytos visos MA mokslinių tyrimų temos. Pastebėjau savo temą riebiai žaliu flomasteriu apvestą. Netrukus tuo įsitikinau, nes kito pokalbio jau buvau paliktas valandai su atstovu iš „ten“. Savotiškas man pasirodė tas pokalbis. Dabar žinau, kad tai buvo kanoninis pokalbis su numatomu verbuoti informatoriumi. Buvo viskas, ko reikia: ir pagrasinimų, ir pagundymų, ir padrąsinimų, kai mėginau apsimesti negabus tokiai atsakingai paskirčiai. Visi išsisukinėjimai veltui – tu pagalvok, skubėti nereikia, tau paskambins. Ne aš juos pasirinkau, bet jie mane pasirinko. Pajutau visu kūnu, kad po šito žalio flomasterio žyme jau nebe pieva žaliuoja. Tai liūnas linguoja. Kad ir kur bandau žengti – visur tas pat: „Neskubėk, pagalvok, paskambinsim.“ Dar galiu pasirinkti. Ar begalėsiu vėliau? Prieš akis visas gyvenimas, mokslinės karjeros perspektyva. Bet manęs nemuša, nekankina, netremia. Mano šeimai tiesiogiai negrasina. Ar sugebėčiau pasirinkti, jei grėstų pavojus mano paties ar mano brangių žmonių gyvybei? Jeigu apskritai nebūtų iš ko rinktis?
Tai Dievo malonė, kad leido man taip lengvai pasirinkti. Todėl niekuomet nedrįstu smerkti tų, kurie palūžo būdami nepalyginamai sunkesnėje situacijoje. Juk negaliu būti tikras, kad aš būčiau ištvėręs jiems tekusius išbandymus ir kankinimus. Atsakiau: „Neskambinkit man, jei pakeisiu nuomonę – pats paskambinsiu.“ Kaip toje pasakoje teko pakartoti lygiai tris kartus tą patį. Trečią kartą jau koridoriuje. Suprato ir nebeskambino. Pasekmių nepajutau jokių, bet iš vieno atsitiktinio epizodo galėjau spręsti, kad esu laikomas nepatikimas.
Mindaugas Tomonis pats juos iššaukė į kovą, kai atsisakė tirti priežastis, kodėl silpsta paminklo Kryžkalnyje tarybinei armijai „išvaduotojai“ pamatai. To paminklo jau nebėra. Nebėra ir Mindaugo – padėjo galvą po traukinio, dundančio Rytų kryptimi, ratais. Kas jį pastūmė: ar tik priverstinės depresantų dozės, ar tiesiogiai kieno nors ranka. Vargu ar besužinosime. Taip pat vargu besužinosime, ar asistavo kas likimui, kai žuvo automobilio katastrofoje kunigas Juozas Zdebskis arba, kai fantastiškai sutapus aplinkybėms netoli savo namų automobilio buvo mirtinai prispaustas prie medžio Povilas Butkevičius, kurį vadindavome tiesiog „gydytoju“. Būtent šie žmonės laikė didžiausią dvasinės rezistencijos krūvį. Jie ir žuvo. Kiti buvo kalėjime. Kas ruošė scenarijų: ar Viešpaties apvaizda turėjo savo neregimus planus, ar tas, kuriam duota laikinai valdyti žemę? Sužinosime, kai tai mums bus atskleista. Dabar esame čia „šių žemiškų karių“ sąlygose.
Kartą lydėjau Patacką į Vilniaus psichiatrinę ligoninę aplankyti Mindaugo Tomonio. Ten jis buvo „gydomas“ Saugumo tiesioginiu nurodymu. Sėdėjome po alyvomis. Algis įkalbinėjo Mindaugą bėgti per tvorą. Buvo kruopštų planą sudaręs. Mindaugas, visas ištinęs nuo insulino, pasakojo, kaip jį pasikviečia tardymams. Kiekvieną kartą paklausdavo, ar Mindaugas vis dar mano, kad Lietuva okupuota. Mindaugas atsakydavo, kad taip, nes tai yra tiesa. Žinojo, kad pasirenka dar vieną insulino injekciją. Per tvorą nebėgo.
Kai Sąjūdžio įkarštyje iš tribūnų sklido vis drąsesnės ir drąsesnės kalbos, kai buvo galima viešai pareikalauti okupanto nešdintis lauk, prisimindavau Mindaugą. Galima buvo drąsiai pasakyti, kad Lietuva okupuota, pareikalauti nepriklausomybės ir sulaukti ovacijų. Mindaugas pasakydavo, kad Lietuva okupuota, ir tyliai nueidavo atsiimti insulino dozės
Logotipas „Apžvalga“, Tiesos.lt