Pastaruoju metu daug kalbama apie Rusijos sankcijas Europos Sąjungai, kurios supurtė ir mūsų ekonomiką. Valstybės vyrai ir moterys, taip pat įvairiausių orientacijų bankiniai ekspertai ir analitikai nepaliauja kalbėti apie galimus sankcijų poveikio skaičiukus – vieną ar kelis procentus, tų procentų dalis. Atrodytų, kad Lietuvos žmonės nieko daugiau ir neturėtų veikti, o vien analizuoti jų pasisakymus, lyginti tuos skaičius ir džiaugtis piešiama šviesia ateitimi. Tačiau sykiu girdime ir nesiliaujančius dalies politikų, verslo didžiūnų virkavimus dėl galimų nuostolių ir būtinų kompensacijų. Ministrai jau ramina tą įsiaudrinusią publiką, kad kreipimaisi į ES dėl papildomų išmokų ruošiami ar paruošti, belieka tikėtis greitos europinių biurokratų reakcijos. Dėl galimų nuostolių susirūpinusios ir kai kurios didžiosios ES šalys. Svariausiai skamba Prancūzijos rypavimai.
Tad galima numanyti, kad Lietuva turi gerą vienminčių komandą. Kitas klausimas – kaip tokia komanda gali veiksmingai priešintis agresyviai Rusijos politikai, jei jau tos menkutės ekonominės sankcijos verčia kaulyti išmokų. O juk mūsų verslininkai nei su valstybe, nei su visuomene nesidalijo tais Rusijoje nugriebtais viršpelniais.
Visiems aišku, kad keičiasi ekonominės aplinkybės. Gal ir gerai, kad baigiasi ekonomikos sudievinimo metas ir vėlei pasirodo rūstus tikrovės pirštas – pirminė yra ne ekonomika, o politika ir ypač – geopolitika. Didžiojo ekonomika visada buvo geopolitikos įrankis. Tuo įrankiu ypač įgudo naudotis Rusija, pakabinusi daugelį ES šalių ant savo energetinių išteklių kabliuko. Lietuva kelerius metus taip džiaugsmingai rijo tą kabliuką, kad dabar mūsų energetika nuo Rusijos išteklių priklauso visus 90 procentų. Ką jau kalbėti apie Rusijai dirbančius europinius politinio, taip pat ekonominio bei finansinio elito sluoksnius. Tik įdėmiau pasiskaitinėkime Prancūzijos, Italijos, kai kurių kitų šalių spaudą, jų politikų bei intelektualų pasisakymus – mobilizuotos didžiulės Rusijos, jos prezidento Vladimiro Putino draugų ir gerbėjų pajėgos. Jose vienijasi kairuoliškos, socdeminės ir net nacionalistinės pajėgos, tačiau netrūksta ir kairuoliškų gėjų aktyvistų.
Rypavimais dėl prarastų rinkų ir viršpelnių jokios rimtos kovos nelaimėsime. Nedera gąsdinti visuomenės laukiančiais sunkumais, tačiau visuomenės niekaip nesustiprinsime prašydami atlyginti nuostolius, kompensuoti „praradimus“, šitaip valstybės politiką visiškai pajungdami verslo interesams. Išmokų klausimus būtina derinti su ES, tačiau nebūtina apie tai nepaliaujamai giedoti pačiu aukščiausiu lygiu. Visuomenę mobilizuoja ne išmaldos prašymas, o aiškios politinės ideologinės nuostatos. Šiuo metu būtina aiškinti apie tai, kaip Rusijai perėjus į aiškios konfrontacijos su Vakarų pasauliu, taip pat ir su NATO poziciją, turi keistis ir keičiasi ES politinė veiksena, visos jos ekonominės raidos aplinkybės. Rusija suardė visą pokariu kurtą europinio saugumo architektūrą, tad ji niekaip nebegali būti patikimas politinis partneris. Pagrindinis klausimas – ar Rusija eis tuo daugeliui neįtikėtinu, tačiau visiškai realiu konfrontacijos didinimo keliu, kuriame už horizonto ryškėja didelio regioninio karinio konflikto, panaudojant net branduolinę ginkluotę, kontūrai. Jokie mūsų virkavimai, taip pat ir politinės mantros, esą Rusija „nedrįs“, nepadės mums atspėti, kiek ir kaip gali Rusija drįsti, kiek tikra yra jos taikoma šantažo politika. Ukraina tą tikrovę jau išgyvena.
Svarstymai apie būtinas išmokas dėl patiriamų nuostolių niekaip nesiderina su ambicingais mūsų prezidentės planais statyti AE. Dera sakyti aiškiai – bandymas reanimuoti šį visais atžvilgiais pražūtingą Lietuvai projektą yra prezidentės sumanymas. Prisiminkime, kaip paniekinamai ji pasisakė apie žmonių nuomonę po referendumo, kuriame buvo pareikštas nepritarimas naujos AE statybai. Tad projekte glūdi aiškus jos interesas. Klausimas – koks ir kodėl. Juk visos ekonominės ir geopolitinės aplinkybės rodo, kad bet koks ilgalaikis labai brangus statybinis projektas Lietuvai, kaip ir kitoms mažoms šalims, būtų nepakeliamas. Toks projektas surytų didžią dalį politinių ir ekonominių „išteklių“, kurie reikalingi greitai ir veiksmingai reaguoti į vis naujas kylančias grėsmes. Juk dar ir savos armijos nepradėjome deramai ginkluoti. Kam prezidentė įsipareigojo su AE projektu? Palieku šį klausimą svarstyti žinovams. Tačiau ir paprastiems žmonėms aišku, kad tokia statyba būtų pats geriausias Rusijos branduolinio šantažo objektas. Galima numanyti, kad tame projekte svarbiausia yra pinigų skolinimosi fazė, o jau toliau – kaip Dievas duos… Juk Lietuva dar gali skolintis. Tad palinkėkime prezidentei ir ją dėl šio sumanymo palaikantiems politikams atsipeikėti. Lietuva tikrai pasijustų saugesnė.
tiesos.lt