Gerb. ,,Bičiulystės” redakcija, sveikinu su šia nuostabia Lietuvos istorijos Diena. Drąsiai pasakau – TAUTOS V I E N Y B Ė S DIENA (deja, buvusia ).
Šiandien – Sausio 13-toji. Gerai prisimenu tas Sausio dienas, Sąjūdžio Lietuvą 1989-1991m. Tai buvo pačios nuostabiausios dienos mano gyvenime. Tokią vieningą tautą vargu ar pamatys naujoji karta… Buvau visuose mitinguose su trispalve rankose, viešai numečiau sovietinį karinį bilietą prie Kauno Karo muziejaus. Savo gamykloje, prie visų nusišluoščiau kojas į, taip vadinamą, sovietų Lietuvos vėliavą…
Tai buvo Vilties metai. Visi svajojome apie teisingą, lietuvišką, patriotinę Lietuvą. Tai prisimenu su ašaromis akyse. Visas Sausio dienas buvome Vilniuje prie Aukščiausiosios Tarybos (dabartinio Seimo) ir TV bokšto. Šeštdienį, sauio 12-ąją, anksti rytą, grįžomeį Kauną, kad kitą dieną vėl važiuotume į Vilnių. Vakare, per TV, pamačiau kas darosi Vilniuje, kad jau prasidėjo… Nė sekundės negalvodamas, sėdau į mašiną. Deja, į Vilnių buvo jau per vėlu, tad arčiausiu taikiniu – į Kauno TV bokštą. Ten teko prabūti tris paras. Užsibarikadavome ir buvome pasiruošę viskam. Apie gręsiantį pavojų nebuvo jokios minties. Visų lūpose – vienas žodis – L I E T U V A !!!
Deja, visi tie, kurie ten dalyvavo, dabar garsiai sako: ,,Ar už tokią Lietuvą kovojom?” Ramiai žiūrėti negaliu, kai matau, kaip kai kurie valdantieji deda gėles ant tautos didvyrių kapų, sako veidmainiškas kalbas iš tribūnų. Kai kurie iš jų net priešo stovykloje buvo tuo metu.
Oficiali ceremonija, viskas taip pat, kaip ir TSRS laikais. Tuos laikus gerai prisimenu, kada oficialioji valdžia švęsdavo gegužės 9-tąją, t.y., Pergalės Dieną. To meto valdantieji (pusė jų dabar yra Nepriklausomos Lietuvos valdantieji ), padėdavo gėles ir sakydavo tokias pat veidmainiškas kalbas, nes to reikalavo karjera ir postai.
Mes su sūnum, tą pačią dieną, tikį pavakarę, priskindavome tulpių iš namų ir nuvažiuodavome į kapines, padėdavom jas ant, tuo laiku buvusių, tarybinių karių kapų. be jokios veidmainystės, bet o iš širdies. Juk daug žmonių, prievarta paimti į sovietinę kariuomenę, žuvo kare su vokiečiais. Dalį jų suklaidino sovietinės propoganda ir jie nekalti, kad tarnavo toje kariuomenėje – juk vokiečiai buvo okupantais, o sovietai – išvaduotojais.
Mes padėdavom tas gėles kaip simbolinę pagarbą visiems žuvusiems. Buvo nesvarbu kurios tautos atstovai – rusu, lietuvių, vokiečių, žuvo kare.
Šiais metais, sausio 12-tąją buvau Vilniuje, padėjau po gėlę ant kiekvieno kapo. Oficialaus minėjimo negalėjau nei žiūrėti, nei girdėti – jau labai man priminė praėjusius laikus. Baisu išgirsti V. Kudirkos giedamą Tautinę giesmę – Lietuvos Himną ir jo ašarą išspaudžiančius žodžius iš vedmainiškų valdančiųjų lūpų. Gal tikrai laimingi tie žmonės, kurie nieko nemąsto, į nieką nesigilina iš esmės, į viską žiūri pro rožinius akinius. Gera tiems, kurie tvirtina, kad mes nieko nepakeisim, kaip yra taip gerai. Aš taip negaliu, nes gerai įsiklausiau įJ. Basanavičiaus žodžius: ,,Nebūkime veršių tauta”. Skaitau B. Brazdžionio eiles ir nejučia nubyra ašaros…
B.Brazdžionio eilės skatina nesusitaikyti su esama padėtimi: ,,Šaukiu aš tautą…” Deja, daug, labai daug žmonių negirdi ir nenori girdėti šio šauksmo, todėl ir turime, ką turime. Valdantieji ir jų bosai Briuselyje viską daro, kad tą šauksmą girdėtų kuo mažiau žmonių. Juk jiems žodis ,,tauta” labai, labai nepriimtinas.