Spalio 4 d. Seime vyko parlamentarės Rimantės Šalaševičiūtės ir asociacijos „Prieš tėvų atstūmimą“ (APTA) pirmininko Kęstučio Griciūno surengta tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija „Lygiavertė tėvystė po skyrybų – vaikų psichologinio stabilumo pagrindas. Teisiniai ir psichologiniai aspektai“.
Kaip skelbia organizatoriai, šia konferencija siekta „atkreipti visuomenės, vaikų teises ginančių institucijų, įstatymų leidėjų, teisėsaugos atstovų, psichologų ir visų suinteresuotų asmenų dėmesį į vaikų ir tėvų teisių pažeidimus bei tarpusavio ryšio praradimą po tėvų skyrybų“. Konferencijoje dalyvavę Seimo Vaiko gerovės parlamentinės grupės nariai, teisininkai, psichologai, vaiko teisių apsaugos specialistai, akademinės bendruomenės atstovai daugiausia dėmesio skyrė Lietuvos ir užsienio šalių praktikai sprendžiant vaikų ir tėvų tarpusavio ryšio praradimo problemas, svarstė lygiavertės tėvystės po skyrybų užtikrinimo galimybes Lietuvoje.
Konferencijoje pranešimą skaitė ir antstolė Sonata Vaicekauskienė, praėjusių metų gegužės 17-ąją iš antro karto įvykdžiusi Kėdainių rajono apylinkės teisėjo Vitalijaus Kondratjevo priimtą sprendimą perduoti Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės dukterį Liudytojų apsaugos tarnybai. Nors teisėjas ir nurodė, jog smurtas prieš vaiką negalimas, antstolės S.Vaicekauskienės priimtu „patvarkymu“ klykiantis vaikas L.Stankūnaitės ir jos advokato Gintaro Černiausko buvo išplėštas iš gimtųjų namų neva be smurto – „tik“ skausmingai sukryžiuotomis kojomis – ir paverstas valstybės paslaptimi.
Kaip aiškėja iš DELFI.lt publikacijos, didelę dalį savo pranešimo „Teismo sprendimų dėl vaikų perdavimo ir bendravimo su vaikais vykdymas. Antstolio požiūris“ S.Vaicekauskienė skyrė tam, kad pasiteisintų. Tarptautinės konferencijos dalyviai sužinojo, kad ir antstolis žmogus – pasirodo, ir „jis jaučia visus tuos pačius jausmus, kuriuos jaučia visi žmonės. Jis mato kenčiantį vaiką, pats dėl to išgyvena“. Tiesa, iš pasisakymo taip ir liko neaišku, kodėl ji ėmėsi šios veiklos – ar kad taptų vienintele tokia eksperte?
Be to, pranešėja visus informavo, kad antstolis, siekdamas dar labiau nepakenkti vaikui, „turi būti labai atsargus“. Prisiminus, kad tą dieną antstolės „patvarkymu“ Garliavoje buvo surengtas pirmasis ir kol kas vienintelis atkurtoje Lietuvoje masinis smurto aktas, kyla klausimas: negi išties norima pasakyti, kad 240 policininkų ir specialiųjų pajėgų kovotojų, pasitelkę dujas, elektrą ir kitas ypatingąsias priemones, smurtavo prieš taikius piliečius, šturmavo privatų namą ne dėl kokių nors kitų sumetimų, o tik iš „atsargumo“?
Kita vertus, didžiausia smurtinių vaiko perdavimų „be prievartos“ specialistė iš Seimo tribūnos dėstė iš esmės skandalingus faktus: pasirodo, 2008–2012 metais antstolių buvo prašoma įvykdyti 187 nepiniginio pobūdžio sprendimus, susijusius su nepilnamečiais vaikais. Didžioji dalis – 173 – yra sprendimai dėl bendravimo su vaiku tvarkos, 9 sprendimai – dėl vaiko gyvenamosios vietos, 5 – dėl vaiko perdavimo. Tačiau, kaip kalbėjo S.Vaicekauskienė, „iš visų rūšių minėtų sprendimų per penkerius metus yra įvykdyti 72“ ir šie „sprendimai įvykdyti visiškai arba užbaigti įvairiais pagrindais – pavyzdžiui, vaikui sulaukus pilnametystės, išieškotojui atsiėmus vykdomąjį dokumentą, abiem proceso šalims sudarius taikos sutartį.“ Taip ir liko neaišku, kiek iš jų įvykdyti griebtasi smurto?
Ekspertė neatskleidė, ir kodėl tiek pajėgų mesta V.Kondratjevo teismo sprendimui dėl galimos pedofilijos aukos įvykdyti. Kaip nepasakė ir to, kas palaimino tokį neadekvatų jėgos panaudojimą. Nutylėjo ir tai, kas privertė Lietuvos prokuratūrą ir teismus teigti, jog prieš mergaitę buvo naudota jėga, bet ne prievarta. Žinoma, joks konferencijos dalyvis ar žurnalistas to ir nepaklausė. Kaip nepaklausė ir to, kiek dar klykiančių vaikų skausmingai sukryžiuotomis kojomis antstolė perdavė kam reikia.
Tačiau pranešėja ne tik teisinosi, bet ir kaltino. Žinoma, kalčiausia liko pilietinė visuomenė, kuri domėjosi vaiko, per jėgą verčiamo „valstybės paslaptimi“, likimu. Kaip teigė naujoji ekspertė, „jeigu ne viešas triukšmas, šis sprendimas galėjo būti įvykdytas gerokai greičiau ir pigiau bei turėtų kur kas mažesnį neigiamą poveikį vaikui.“
Nors ir pati S.Vaicekauskienė pripažino, kad „piktybiškumo statistikos“ ji neturinti, iš Seimo tribūnos drąsiai tvirtino: „99 proc., o gal net visas šimtas, yra ne tikrasis vaiko interesų gynimas, o tikri suaugusiųjų karai“. Dar daugiau – pranešėja tiesmukai tvirtino: būtent „hiperaktyvus“ visuomenės ir politikų kišimasis į dviejų galimos pedofilijos bylos liudytojų gyvenimą ir privertė jas „amžiams“ (?) išvykti iš Lietuvos.
tiesos.lt