Tautos atstovai renkami remiantis lygia rinkimų teise.
Įstatymui, valstybės institucijoms ir pareigūnams visi asmenys lygūs.
/Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos/
Kaip reaguotume, jei per finalines trečios lygos varžybas už vieną iš komandų staiga išbėgtų profesionalai iš aukščiausios lygos, o po laimėtų rungtynių vėl tą komandą paliktų – iki kito finalo?
Tikriausiai šauktume: taip nesąžininga, apgavystė, kur žiūri teisėjai, anuliuoti tokias varžybas ir pan.?
Bet kodėl tuomet apatiškai tylime, kai lygiai taip pat elgiasi didžiosios partijos: per savivaldos rinkimus savo sąrašus prifarširuoja Seimo, Vyriausybės narių ar šiaip įtakingų asmenų, kurių pareigos nesuderinamos su tarybos nario statusu ir kurie net nesiruošia dirbti savivaldybių tarybose – iškart po rinkimų pasitraukia? O toks rinkėjų mulkinimas jau įgauna nacionalinį mąstą: po 2011 m. savivaldybių rinkimų net 23 proc. išrinktų tarybos narių iki pirmojo tarybos posėdžio atsisakė mandatų užleisdami vietas blogiau įvertintiems kolegoms.
Siekiant stabdyti masinį rinkėjų apgaudinėjimą, šiemet liepą Seime buvo priimta drausminė norma: kiekvienas toks po rinkimų pasitraukęs kandidatas netenka rinkimų užstato – 4712 Lt (dviejų VMDU). Nuobauda gal ir mažoka, bet vis žingsnelis pirmyn. Tačiau prasidėjus kandidatų registravimams į pavasario savivaldos rinkimus dvi nuolat viena kitą valdžioje keičiančios partijos – socialdemokratai ir konservatoriai – pajuto pavojų, tad greituoju būdu atitaisė vasarą padarytą politinę „klaidą“. Jų bei liberalų (šie į savivaldos rinkimus pasiuntė ne vieną Seimo profesionalą) pastangomis praėjusią savaitę priimtos pataisos naikina finansinę bausmę už sąmoningą rinkėjų apgaudinėjimą: rinkimų užstatas grąžinamas jį sumokėjusiai partijai, jeigu kandidatas buvo pripažintas išrinktu ir atsisakė pareigų…
O kaip reaguotume, jei trečios lygos finale ne tik išbėgtų profesionalai, bet ir pačios rungtynės prasidėtų ne 0:0, o iškart 10:0 grandų naudai? Jaustumėmės apgauti, šauktume, kad taisyklės ne visiems vienodos, kad nelygios startinės pozicijos, šalin tokias varžybas ir pan.?
Bet politiniame stadione jau seniai vyksta panaši kova. Vieša paslaptis, kad skirstant kitų metų valstybės biudžetus valdančiosios partijos ar koalicijos nariai – Seimo vienmandatininkai – gauna neoficialią teisę savo apygardose padalinti tam tikrą pinigų sumą. Pvz., jei Zigmas kandidatavo ir – svarbiausia – ruošiasi ir per kitas politines varžybas toliau dalyvauti Šilalės–Šilutės apygardoje, tai jis įgyja teisę kasmet savo nuožiūra šiuose rajonuose įvairioms valstybės remiamoms institucijoms paskirstyti tam tikrą dalį iš valstybės biudžeto. Pvz., savo nuožiūra parinkti ir Vyriausybei pranešti, kuriai mokyklai reikia uždengti stogą, kurį rajono kelią išasfaltuoti, kur statyti senelių prieglaudą ar kokią visuomeninę organizaciją paremti. Vienintelė sąlyga – Zigmas turi priklausyti valdančiajai partijai ar koalicijai.
Sakysite: o tai kur čia tas sukčiavimas – juk viskas puiku, valstybės pinigai skiriami geriems darbams. Visa esmė ta, kad kai prasideda finalinės varžybos – rinkimai, valdančiosios partijos ar koalicijos komandos turi žymų ir, sakyčiau, neteisėtą priešstartinį pranašumą: kai priešininkai žada, ką jie gero padarys, šie gali vardyti, kokie svarbūs darbai jo dėka jau atlikti. Nors, kaip minėta, dažnai to varžybų nario pranašumas ir nuopelnas tėra tas, kad jis priklauso valdančiajai partijai ir žino tiesioginį takelį į valstybės biudžetą. Todėl ir galėjo savo nuožiūra skirti pinigus toms įstaigoms, kurių vadovai jam atsilygindami padeda per rinkimų kampaniją. Arba tiems, kurie yra jo partijos nariai. Arba šiaip įtakingi asmenys, kurių žodis svarus visuomenėje – tas politikui visada pravers…
Toks savotiškas politinis papirkinėjimas už valstybės pinigus vyksta jau seniai, ir dabar niekas gerai net nepamena, kas jį sumąstė: socialdemokratai ar konservatoriai. Aišku tik tiek, kad ir kairieji, ir dešinieji tuo naudojasi ir kad sumų, skiriamų politinei pergalei pasiekti (atsiprašau – savivaldybėms remti), dydis priklauso nuo bendros valstybės ekonominės padėties. Dešiniesiems šiuo atžvilgiu nepasisekė, nes valdant per krizę tos sumos buvo apymenkės. O štai šiemet, kalbama, kad valdančiosios kairiųjų koalicijos vienmandatininkai kitąmet galės dalinti po du milijonus ir net patekusiems į Seimą tik pagal partinį sąrašą bus išskirta po vieną milijoną! Taigi statymai prieš 2015 m. savivaldos rinkimus įgauna rekordinių mastų, o pats 2015 m. valstybės biudžetas – naujų užmojų.
Štai vienoje iš biudžeto eilučių rašoma, kad kitąmet Kaišiadorių turgaus statybai Vyriausybė skirs net 800 tūkst. litų! Kieno čia apygarda? Aha – Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko, socialdemokrato Broniaus Bradausko. Iš čia peršasi dvi išvados: per savivaldos rinkimus pavasarį Kaišiadoryse turėtų laimėti socialdemokratai (ypač jei jų sąraše fiktyviai būtų įrašytas Br. Bradauskas), o pats ponas Bronius, nepaisant solidaus amžiaus ir solidžios kompartinės patirties, greičiausiai kandidatuos ir 2016 m. Seimo rinkimuose. Juk paika būtų nesivaržyti, kai iš anksto turi tiek, sporto žargonu kalbant, forų (priešstartinių pranašumų)!
O pabaigoje prisiminkim kito socialdemokrato – pono Zigmanto Balčyčio politinės sėkmės istoriją. Kol tapo europarlamentaru ir net kandidatu į Prezidentus, ponas Zigmas dvi ar tris kadencijas iš eilės triuškindavo savo priešininkus Šilalės–Šilutės apygardoje, laimėdamas seimūno mandatą jau pirmajame ture. Nes kai tik Seimo narys Z. Balčytis tapo susisiekimo ministru, ši sėkmė išasfaltuotų kelių ir kitokių dovanų pavidalu nušvito ir jo apygardai. O kai kitą kadenciją Z. Balčytis sėdo į finansų ministro krėslą, jo vardas liko įamžintas šalia Švento Mykolo – ant naujojo Žemaičių Naumiesčio bažnyčios varpo. Nes jam nuliedinti Z. Balčytis parūpino 18 tūkstančių litų. Ne, ne iš savo kišenės – iš Vyriausybės rezervo fondo. Iš to slapto valstybės rinkimų fondo, pasiekiamo tik valdžios išrinktiesiems.
Tad smagių, lygiomis teisėmis grįstų varžybų, ponai – politinis trečiosios lygos finalas įvyks jau greitai – pirmąją pavasario dieną!
Bernardinai.lt, tiesos.lt