Lietuviams pradėjus rinkti parašus dėl galimybės dalyvauti referendume, kuriuo būtų sprendžiamas žemių pardavimo užsieniečiams klausimas, išryškėjo kelios tendencijos. Vėl, kaip ir privaloma, buvo parašytas „geras“ scenarijus. To scenarijaus esminė ašis – suskaldyti tautą į atskiras grupuotes, kad būtų įnešta kuo daugiau sumaišties ir žmonės negalėtų konsoliduotis.
Šiam tikslui įgyvendinti buvo įkinkytos visos žiniasklaidos priemonės ir, kaip jau ne viename tokio pobūdžio scenarijuje, kovoje prieš tautą susijungė prieštaringiausios – į vieną dūdą pučia ir „Lietuvos rytas“, ir „15 min.lt“, ir Lietuvos nacionalinis transliuotojas, kurio žurnalistai, o ypač ponia Rita Miliūtė, pasiekė patyčių lyderių aukštumas, ir LNK, ir TV3… Ar verta tad stebėtis, kad susijungus tokioms pajėgoms, žmonės, net matydami akivaizdų faktą, tvirtina, kad to fakto nėra, nes jie visiškai pasitiki žiniasklaidos transliuojama informacija. Kad ir kaip būtų keista, bet dešimtmečiais diegto nepasitikėjimo, regis, neliko. Nepasitikėjimo, kai informacija patikrinama kelis kartus, palyginami įvairūs šaltiniai, o tik po to daroma išvada.
Ir kaip gi galima tikrinti tuos šaltinius, kai vykdomas ciniškas ir pagal klasikinį patyčių modelį parengtas planas: jeigu jūs patikėsite tuo, ką skleidžia rusakalbė žiniasklaida, vadinasi, esate prorusiški, ir jus, manytina, finansuoja KGB; jei jūs remsitės įvairių grupuočių, kovojančių už ekologiją, tradicinę šeimą, remiančių patriotizmą ir pan., šaltiniais – jūs esate marginalas, greičiausiai kokios nors rūšies fobas, kenkiantis valstybės interesams ir įsitvirtinimui ES erdvėje; jeigu jūs pradėsite kovoti prieš kokius nors jums nepatinkančius įstatymus – jūs esate šlykštus, atsilikęs, neišsilavinęs, visiškai nieko nesuprantantis mužikas, kuriam ne vieta pažangos siekiančioje valstybėje. Tačiau mes jus raginame – dalyvaukite valstybės kūrime, būkite pilietiški, būkite kūrybingi, pareikškite savo nuomonę įvairiais klausimais…
Žodžiu, sistema veikia taip, kaip ir privalo veikti – visuotinis smegenų plovimas yra geriausia priemonė tikslui pasiekti. Kabinami gražūs plakatai, kalbama apie kilnius dalykus, išaukštinamos norminės vertybės. Tačiau iš tiesų daroma viskas, kad žmogus suprastų „savo vietą“. Kam yra reikalingos etiketės ir ryški perskyra tarp „mes“ (oficialu, legalu, pateisinama, atitinka normas) ir „jie“ (masė, kurią reikia valdyti ir pasukti reikiama kryptimi, kitaip tariant – manipuliuoti)? Tam, kad kiekvienam „durniui“ būtų aišku, kas yra kas. šiandieną Lietuvoje jau net nebereikia įrodinėti – užkabinai niekinamą etiketę ir gali būti ramus, nes pašalinai kenkiančius „elementus“ iš žaidimo. Tai būdinga visoms sistemoms – komunizmui, nacizmui, globalizmui…
Taigi – referendumas. Viename nesename interviu šalies premjeras yra pasakęs: „Referendumas daug ką gali, nes mes turime atsižvelgti į žmonių norus, pageidavimus. Bet referendumo norai turėtų būti siejami su Europos Sąjungos (ES) ir Lietuvos teise.“ Šiais dviem sakiniais yra įrodoma tai, kas pasakyta aukščiau. Pirmiausia, kad yra „mes“ ir yra „žmonės“. Tačiau tolesnė mintis – tiesiog pribloškianti. Referendumas daug ką gali, nes mes turime atsižvelgti… Referendumo norai… Pagal Lietuvos Konstitucijos 9 straipsnį – referendumu yra sprendžiami svarbiausi klausimai. Apie jokius atsižvelgimus ir neaiškius norus niekas nekalba. Referendumas ne daug ką gali – juo išsprendžiama viskas. Sprendžianti tauta ir yra pilietinė visuomenė, aktyviai dalyvaujanti valstybės kūrime. Jei Lietuvos piliečių išreikšta valia keisti Konstituciją yra prilyginama pageidavimams, o valstybei atstovaujantys pareigūnai ketina tik atsižvelgti į tuos pageidavimus, bet ne vykdyti – tai mes jau nebeturime nei valstybės, nei veikiančio aukščiausio įstatymo – Konstitucijos, nei demokratinės valdymo formos.
Bet grįžkime prie vieno iš reikalaujamo referendumo klausimų. Dėl žemės nepardavimo užsieniečiams. Kokios gi etiketės, skaldančios tautą, buvo priklijuotos iškėlus šį klausimą? Pasirodo, vieni yra vietos stambiųjų žemvaldžių atstovai ir gina jų interesus; kiti – durneliai, kurie nesupranta, kad jei jau Lietuva gavo ES išmokas, o mūsų šalies piliečiai dirba kitose Sąjungai priklausančiose valstybėse, tai bet kokie įsipareigojimai ES yra privalomi ir jokia tautos valia neatšaukiami; dar kiti durneliai nesupranta, kad žemės pardavimas užsieniečiams yra ir Rusijos imperijos plėtimo plano dalis. Galiausiai – visi patriotai yra idiotai. „Durnelių“, o ne pilietinės visuomenės valstybę aiškiai apibūdino taip visų dievinamas, pasirašęs po Konstitucija, parašu ją patvirtinęs profesorius: Referendumas lemtingesnis, čia reikia ir proto, ir atsargumo; Šio sporto mėgėjų vis daugiau, galėtų steigti federaciją; O jei Lietuva išties įsivestų sovietinio modelio uždarą rinką, trenktai iškrisdama iš ES, tai Kremliuj būtų puota.
Pagal profesorių – esame neprotingi, neatsargūs, svarbiausius valstybei klausimus sprendžiame dėl sportinio intereso, savo valios pareiškimu nuviltume ES, bet pradžiugintume Rusiją. Tiesą sakant, tokia „fantazija“ jau kiek šleikštoka, nes plokštelė sukasi užsikirtusi nuo 1991 metų. Niekas nepasikeitė. Tačiau kaip sutartinai ir ES Parlamento narys konservatorius Vytautas Landsbergis, ir socdemas valstybės premjeras Algirdas Butkevičius kalba apie nusikalstamą veiklą Lietuvoje, palinguodami galvas, kad tai yra faktas, tačiau nesiimdami jokių veiksmų pagal savo kompetenciją. Pirmasis teigia: „Dėl kinų ir kitų Rusijos piliečių galim nesikarščiuoti, jie ir toliau pirks žemę, jei norės – per papirktus vietinius statytinius“. Antrasis irgi afišuoja: „Manau, kad Lietuvoje nemažai žemės ir dabar yra supirkta užsieniečių, tiesiog ieškant įvairių kitų būdų“.
Ar tikrai darytina išvada – jei jau dabar, dar neįsigaliojus teisėms aktams dėl žemių pardavimo užsieniečiams, svetimšalių rankose yra dalis Lietuvos nacionalinio turto, tai reikia tai pagaliau legalizuoti ir leisti laisvai dar likusius plotus įsigyti? Bet keisčiausia, kad konservatorių ideologinė vėliava Vytautas Landsbergis siūlo nesikarščiuoti dėl Rusijos piliečių įsigyjamos žemės! Tai kaip gi dabar išeina, pone profesoriau? Sakote, kad jei liksime uždara rinka – įtiksime Rusijai, bet dabar, rusams nelegaliai perkant žemes, prašote likti ramiais ir stebėti situaciją?
Algirdas Patackas, Kaune pristatinėdamas savo gyvenimo knygą „Litua“, į klausimą, kaip, su kuo mums gyventi, kaip kovoti prieš įvairias blogybes, slenkančias tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų, atsakė, kad mūsų likimas yra „vienui vieni“. Tokiu pačiu pavadinimu yra suskurtas ir Jono Vaitkaus filmas apie partizanų kovas, Lietuvą okupavus Rusijai. Iš tiesų, tai likiminė lietuvių tautos lemtis. Mes turime tai suvokti. Turime prisiimti šitą likimą, šitą lemtį. Priimti ją kaip aukščiausiąjį, tyriausiąjį išbandymą, skirtą mūsų žemei. Suvokti iki kaulų smegenų – tai nėra nei prakeiksmas, nei blogis, nei kokia nors neteisybė. Tai mūsų – Šiaurės Atėnų lemtis. Gali būti, kad mes ir būsime tie, kurie yra pašaukti išlaikyti visai žmonijai siunčiamą demonizacijos išbandymą.
Lietuvos vyrai ir moterys. Esame vienui vieni. Bet aiškiai suvokiame, kokios yra mūsų vertybės. Ir turime išsilaikyti prieš suverenias valstybes ir tautas traiškančią mašiną, kurios labui veikia ir mūsų valstybės pareigūnai, ir teisėsauga, ir žiniasklaida. Turime susiimti. Nepasiduoti jokioms manipuliacijoms, o ypač tokiems pigiems triukams, kuriuos mėgina įgyvendinti sistemos varžteliai, kad ir ponas Vaigauskas, išsiuntęs 300 000 žmonių miškan ieškoti žibučių sausio mėnesį.
Mes puikiai žinome, kad didžiausias priešas yra ne išorėje, o viduje. Ir Rytų, ir Vakarų grobuonims dirbančių vietos gyventojų yra tiek daug, kad sunku išlaikyti ramią laikyseną, šaltą protą, suvaldytas emocijas. O pastarosios irgi yra mūsų pačių priešas. Turime veikti kryptingai, vieningai susitarę, kokie yra mūsų prioritetai. Dabar atėjo tylios rezistencijos ir konstruktyvaus veikimo metas. Mums visiems labai kenkia populizmas, šūkavimai iš tribūnų, skaidymasis į atskiras grupuotes, atviri ginčai internetinėje erdvėje, pasidavimas provokacijoms, emocijų liejimas, nesusivokimas įstatymuose, Konstitucijos, savo teisių neišmanymas, nusižeminimas prieš tarnautojus, kurių pareiga tarnauti savo tautai ir jos gerovei.
Taip, tiesa, kad mes patys esame kalti, jog daugybė Lietuvos žemių dirvonuoja. Taip, mes esame kalti, kad miršta kaimai, žemės ūkis, mokyklos, kultūros įstaigos. Mes neišlaikėme išbandymo pinigais. Toks neapsakomai didelis ir nepasotinamas buvo mūsų alkis. Savo noru pardavėme gausybę turtų – ne tik materialių, bet ir dvasinių, įskaitant tradicijas, istoriją, orumą, išdidumą, laisvę…
Išbandymas pinigais visada susijęs ir su valdžia, ir su egoizmo suvešėjimu, ir su galia, dažnai išvirstančia į diktatūrą. Turime pripažinti, kad šiandieną taip ir gyvename – diktatūra dangstoma gana subtiliai, tačiau baimės „fenomenas“ išduoda tikrąją padėtį.
Signataro Algirdo Endriukaičio siūloma Tautos susirinkimo idėja yra vienas būdų rasti išeitį. Į tokį susirinkimą turėtų susiburti įvairiausiomis etiketėmis apklijuoti Lietuvos piliečiai ir galų gale susitarti dėl susivienijimo. Tik susivieniję jie galės atsakyti į klausimus: „quo vadis, Lietuva? (kur eini, Lietuva?), apibrėžti valstybės idėją fix (siektinas tikslas), suvereniteto išsaugojimo svarbą modus vivendi (išgyvenimo būdas) bei modus agendi (veikimo būdas) sąlygas, apibrėžti gairių būti ar nebūti įžvalgas.“
ekspertai.eu