Tęsinys. Pirma dalis ČIA ( https://www.biciulyste.com/index.php/tevyne-musu/9077-svetimi-lenkai-kada-ir-kodel-i), antra dalis ČIA ( https://www.biciulyste.com/index.php/tevyne-musu/9098-svetimi-lenkai-kada-ir-kodel-ii).
Kaip jau minėjau prie Lietuvos išsivadavimo nuo lenkų nepadėjo ir pergalė Žalgirio mūšyje. Priešingai, ji tik sustiprino Lenkiją; Žalgiryje, kaip mėgiama kartoti, buvęs „sulaužytas kryžiuočiams nugarkaulis“, bet iš tikrųjų ir to nebuvo. Ordinas, globojamas ir remiamas popiežių bei Šventosios Romos imperijos, dar gyvavo daugiau kaip šimtmetį, nors ir apkarpytas. Bet ir tada, kaip sakoma, geriausia jo vilna atiteko lenkams, nustūmusiems lietuvius nuo jų protėvių – prūsų žemių dalybų.
1453 m. prasidėjus Ordino valdomose prūsų žemėse valstiečių ir miestiečių sukilimams, Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis (1427–1492 m., būsimojo šv. Kazimiero tėvas), pasiskelbė sukilėlių gynėju, pažadėdamas prūsų valstiečiams tokias pat laisves, kokias šlėkta turėjo Lenkijoje. Pelnęs jų pasitikėjimą, jis pradėjo karą su Ordinu, kurį po 13 metų laimėjo, 1466–aisiais pasirašydamas taikos sutartį. Pagal šią sutartį beveik 70 proc. prūsų žemių palei Baltijos jūrą iki Vyslos, valdytų Ordino, okupavo ir aneksavo Lenkija, palikusi Ordinui žemes tik maždaug dabartinės Karaliaučiaus srities ribose.
Šio lenkų karo su Ordinu metu lenkams daug padėjo žemaičiai, puldinėdami Ordiną iš Šiaurės, Klaipėdos ir neleisdami kryžiuočiams susisiekti su Livonijos ordinu. Tačiau po pergalės Lietuva vėl nedalyvavo Ordino žemių dalybose. Pagal kai kuriuos šaltinius lenkai Ordinui leido gyvuoti Karaliaučiaus krašte ir Klaipėdoje, kad lietuviai ir toliau būtų atskirti nuo Baltijos ir nesijaustų saugiais vakaruose. Tuo tarpu Lenkija užimtas prūsų pietvakarines žemes ėmė sparčiai jas kolonizuoti lenkais.
Daugelis šiaurinėse prūsų žemėse likusių Ordino narių priėmė Liuterio mokymą. Jų tarpe – ir pats magistras Albrechtas. Jis atsisakė vienuolio abito ir pasiskelbė savo valdomo Karaliaučiaus krašto kunigaikščiu (1525 m.), o daugeliui savo vienuolių, taip pat išpažinusių liuteronybę, suteikė didikų titulus.
Po keletos dešimtmečių tuo pačiu keliu nuėjo ir Livonijos ordinas. Jo magistras Gotardas Ketleris (Gotthard von Kettler), 1462 m. atsisakęs vienuolystės, pasiskelbė Kuršo žemių (su sostine Mintaujoje (Jelgavoje), pavaldžių LDK, o po Liublino unijos – ir Lenkijai) kunigaikščiu. 1701 m. buvusi Ordino kunigaikštystė prūsuose pasiskelbė karalyste, karaliumi karūnavosi Fridrichas I, kuris greitai tapo svarbiausiu vokiečių žemių vienytoju ir Vokietijos imperijos kūrėju.
Net po to, kai didžioji Ordino narių dalis perėjo į liuteronizmą ir tapo Prūsijos valstybės kūrėjais ir gynėjais, Ordinas dar gyvavo. Tik Napoleonas, užėmęs Prūsiją 1809 m., jį uždraudė. Ordino veikla buvo atgaivinta 1834 m., pasivadinus jam „Vokiečių riterių ordinu“. 1929 m. jis persitvarkė grynai į religinio pobūdžio „Vokiečių ordiną“ (Deutscher Orden), bet prieš Antrąjį pasaulinį karą, 1938 m., nacių buvo uždraustas. Atgaivintas po Antrojo pasaulinio karo Vienoje, turėjo apie 1000 narių (100 – kunigų, 200 – vienuolių seserų ir 700 kitų pagalbininkų). Ordino nariai rūpinosi vokiečių bendruomenėmis, išlaikė ligonines, globos ir švietimo įstaigas.
Lietuva juo ilgiau bendravo su Lenkija, tuo labiau buvo supančiojama jos ponų ir hierarchų numegztuose tinkluose, kol pagaliau privertė ją 1569 m. Liubline pasirašyti bendros valstybės uniją. Nors faktiškai dar kai kuriuos savarankiško valstybingumo aspektus Lietuva išlaikė iki pat XVIII a. pabaigoje įvykdytų bendrosios Respublikos (Lenkijos ir Lietuvos) pasidalinimų tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos, bet pasaulyje, net Rusijoje jau beminėta tik „Lenkija“ ir „lenkai“.
Po padalinimų Prūsija – Kryžiuočių palikuonė – vėl ėmė valdyti Lenkijos užimtas lietuvių protėvių – prūsų žemes. Neliko galingosios Lietuvos imperijos, liko tik Rusijos „lietuviškosios gubernijos“, vėliau pervadintos į Šiaurės Vakarų kraštą.
Istorija neatleidžia klydimų, nepriima pasiteisinimų dėl nežinojimo. Laimi tie, kurie dairosi ne tik aplink save, bet ir stengiasi pamatyti, kas ten, už kalnų, kas kur eina, kurie neužmiršta to, kas jau buvo. Vytautas Didysis, genialiu karžygiu iškilęs Žalgiryje, nepasinaudojo savo pergalės rezultatais, neįveikė lenkų sąmokslininkų ir netapo karaliumi.
Lietuva dėl lenkų sąmokslų ir likusi kunigaikštyste, nors ir Didžiąja, bet formaliai buvo pavaldi karalystei, jos dalimi. Vytautui Didžiajam nedaug betrūko pastangų, kad išsilaisvinus nuo lenkų. Bet jau jo palikuonims tai padaryti buvo vis sunkiau ir sunkiau. Po Švitrigailos pralaimėjimų, po Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio, mėginusio išvaduoti Lietuvą nuo sutarčių su Lenkija, nužudymo 1440 m. kovo 20 d. iniciatyvos atkurti Lietuvos savarankiškumą ėmėsi Vilniaus vaivada didikas Jonas Goštautas. Šis žmogus buvo išrinktas laikinai eiti Lietuvos Didžiojo kunigaikščio pareigas. Jis, neatsiklausdamas lenkų ponų ir hierarchų, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbė karaliaus Jogailos 13 metų sūnų Kazimierą Jogailaitį (1427–1492 m.), būsimojo šventojo Kazimiero tėvą. Tai išgąsdino lenkus, juk Lietuva, viena išsirinkdama savo valdovą, lyg ir nutraukia visus susitarimus su Lenkija. Jie ėmė įkalbinėti Kazimierą, kad priimtų ir Lenkijos karūną, žadėdami Lietuvos didikams rūpintis ir jų reikalais. Kazimierą viliojo Lenkijos karūna, taigi, norėdamas ją gauti, jis žadėjo Lietuvos didikams pirmiausia ginti Lietuvos valstybės interesus. Tą savo pažadą jis patvirtino 1447 m. birželio 25 d. karūnavimo Krokuvoje proga paskelbta privilegija. Joje įsipareigojo:
Saugoti ir ginti Lietuvos valstybės savarankiškumą ir neleisti atplėšti nuo jos jokių žemių;
Neleisti lenkams ir kitiems svetimšaliams, nelietuviams, pirkti Lietuvoje žemių ir eiti tarnybą valstybėje;
Suteikti Lietuvos bajorams ir miestiečiams tokias pat teises, kokias turi Lenkijos bajorai ir miestiečiai.
Tačiau Kazimieras Jogailaitis, tapęs karaliumi ir atsidūręs tarp lenkų vyskupų ir ponų, norėdamas jiems įsiteikti, greitai ėmė labiau rūpintis Lenkijos, o ne Lietuvos reikalais. Dar daugiau – jis paskelbė, kad Lietuvai priklausę Volynės ir Podolės kraštai perduodami Lenkijos ponų valdžion. Tai sukėlė pasipiktinimą visoje Lietuvoje. Nuo karo prieš karalių ir lenkus lietuvius sulaikė tik tai, kad tuo metu Maskvos caras Ivanas III ėmė grasinti Lietuvai dėl savo priešo – Didžiojo Novgorodo valdovo – rėmimo. Karalius Kazimieras, norėdamas supjudyti Lietuvą su D. Novgorodu, pasiekė, kad Lietuva iki skirto laiko (1471 m. liepos 13 d.) nepasiuntė kariuomenės padėti novgorodiečiams, ir šie buvo nugalėti caro Ivano III kariuomenės, o laisvasis D. Novgorodas prijungtas prie Maskvos kunigaikštystės.
Dėl lenkų intrigų Lietuva buvo priversta sulaužyti savo sutartis ir su totorių chanu Achmatu, jo karo (1471 m.) su Maskva metu. Lietuvos kariuomenė neatvyko jam padėti, ir chanas pralaimėjo rusams.
Karalius Kazimieras Jogailaitis ir lenkų ponai darė viską, kad tik Lietuva nusilptų, nepalaikytų gerų ryšių su kitomis kaimyninėmis valstybėmis, išskyrus pačią Lenkiją. Kadangi savo Tėvynės savarankiškumą stengėsi apginti lietuviai didikai – karaliaus Mindaugo, Vytauto Didžiojo palikuonys – lenkų ponai ir hierarchai dėjo visas pastangas sumenkinti jų vaidmenį Lietuvos valstybėje. Tam turėjo padėti kylantis naujasis luomas – bajorija, jos teisių išplėtimas ir įtraukimas į valstybės valdymą. Norėdamas šiame luome pelnyti autoritetą, karalius Kazimieras Jogailaitis paskelbė suteikiąs Lietuvos bajorams tokias pat privilegijas, kokias turėjo Lenkijos šlėkta. Tų privilegijų esmė: bajorai – vienvaldžiai valstiečių ir dvarų šeimininkai. Palyginus iki tol Lietuvoje buvę gana laisvi valstiečiai paversti beteisiais savo ponų vergais. Tik Žemaitijoje valstiečiams buvo palikta šiek tiek laisvės – jie turėjo atlikti dvaruose tik nustatytą lažą.
Visų karaliaus Kazimiero aktų esmė – baudžiavinio ūkio įtvirtinimas. Ekonominiu požiūriu jis buvo našesnis, negu iki tol egzistavęs „laisvasis“ ūkininkavimas, bet žmogaus teisių požiūriu tai buvo beteisiškumo visuomenės kūrimas. Visi tie Kazimiero aktai 1468 m. buvo išleisti atvira knyga ir vėliau sudarė Lietuvos Statutų pagrindą.
Kitaip sakant, stiprėjančią lenkų, kaip ir katalikų bažnyčios įtaką, lietuviai valstiečiai pajuto tuoj pat: ėmė didėti jų beteisiškumas ir išnaudojimas. Bajorija priešingai – sulaukė savo teisių išplėtimo ir galimybės dalyvauti valstybės valdyme. Didikų teisės tuo tarpu buvo varžomos. Bajorai, norėdami pasirodyti esą ne blogesni už didikus, išsiskirti iš buvusių kaimynų – valstiečių, paverstų baudžiauninkais, tarpo, stengėsi perimti atėjūnų lenkų kalbą ir kultūrą, ženklintis lenkiškais herbais ar kitais blizgučiais. Katalikų bažnyčios ir dvarai, steigiamos mokyklėlės tapo svarbiausiais lenkinimo židiniais, o kartu – ir Lietuvos valstybinio savarankiškumo slopinimo centrais.
Lenkai, kaip rašyta, turi būti dėkingi karaliui Kazimierui Jogailaičiui ir už tai, kad jiems atiteko apie 70 proc. lietuvių protėvių – prūsų žemių.
Tarp Lietuvos valstybinio savarankiškumo žlugdytojų verta būtų paminėti Lietuvos Didįjį kunigaikštį ir Lenkijos karalių Žygimantą Augustą (1520 08 08–1572 07 07). Jo motina karalienė Bona buvo labai valdinga moteris, griežtai auginusi ir būsimąjį karalių. Gal dėl to jis ir užaugęs, karaliaudamas, vengdavo reikšti ir ginti savo nuomonę. Atrodo, tik kartą jis savo nuomonę apgynė: vedė Trakų vaivados St. Goštauto našlę Barborą Radvilaitę, nors šioms vedyboms labai priešinosi jo motina karalienė Bona ir lenkų ponai. Karaliaus ir Barboros meilė plačiai aprašyta romanuose ir dramos kūriniuose, tik retai kuris iš autorių užsimena, kad dėl šio Radvilų Barbės vyrelio Lietuva tapo Lenkijos provincija ir neteko teisės net savo valdovo rinktis. Tas ir lietuvių rašeivų šlovinamasis buvo ir vienas didžiausių lietuvių kalbos niekintojų. Apie tai akademikas Zigmas Zinkevičius savo monografijoje „Lietuviai“ (V. 2013. P. 170) rašo: „ …Jis (Ž. Augustas – A.L.) visur ir visada protegavo lenkų kalbą, kuri jo valdymo laikais įsigalėjo valstybiniame ir kultūriniame gyvenime ir pakirto lotynų kalbos pozicijas. Žygimanto Augusto prašmatnus lenkiškas dvaras Vilniuje daug prisidėjo prie lenkų kalbos išplitimo tarp Lietuvos sostinės didikų. Taigi „žuvis pradėjo pūti nuo galvos“: lietuvių kalba anksčiausiai buvo išstumta iš paties Lietuvos valstybės centro – didžiojo kunigaikščio rūmų (…). Lenkų kalbą pirmiausia teko išmokti tiems Lietuvos didikams, kurie turėjo reikalų su lenkiškai kalbančiu didžiuoju kunigaikščiu ir jo lenkišku dvaru (…). Vilniuje, kaip minėta, lenkų kalba labai išpopuliarėjo 1544 – 1548 m. kai čia apsigyveno Žygimantas Augustas su savo puošniu lenkišku dvaru. Tuomet dauguma Lietuvos aukštuomenės pramoko lenkiškai kalbėti (…). Didelį vaidmenį platinant lenkų kalbą atliko lenkiška Bažnyčia (…) .Lenkų kunigams labiau rūpėjo Lenkijos, o ne Dangaus karalystė (…)“.
Žygimantas Augustas buvo paskutinis iš Gedimino giminės (ir Jogailaičių), daugiau kaip 200 metų sėdėjusių Lenkijos soste. Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas karaliumi tapo 1548 m. Bet dar prieš tai Lietuvos didikai, o pirmiausia kancleris Albertas Goštautas išgavo karalienės Bonos ir būsimo karaliaus pažadą, kad jie gins Lietuvos valstybinę nepriklausomybę, jos didikų privilegijas, žemės vientisumą, taip pat neleis svetimšaliams, pirmiausia lenkams, įsigyti dvarų Lietuvoje, užimti valstybines tarnybas, ir pan. Taip pat buvo pareikalauta, kad, tapęs karaliumi, Žygimantas Augustas grąžintų daugiau kaip prieš 100 metų lenkų pagrobtą Vytauto Didžiojo karūną arba užsakytų naują pas popiežių ir Šventosios Romos imperatorių.
Lietuvos didikai šį savo reikalavimą motyvavo tuo, kad tikra sąjunga įmanoma tik tarp lygia partnerių – tokia tapsianti Lietuva, jei jos valdovai būsią karūnuojami taip pat, kaip Lenkijos. Tik pripažinus Lietuvą karalyste, būtų įmanoma lygiateisė sąjunga ir su Lenkija.
Žygimantas Augustas buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi, o po keleto metų trukusių diskusijų su lenkų ponais ir hierarchais karūnuota ir jo žmona Barbora Radvilaitė. Bet karalius, kaip ir kiti valdovai iki jo, greitai ėmė primiršti Lietuvos didikams duotus pažadus ir vis labiau ir labiau rūpinosi tik Lenkijos ir lenkų interesais.
Pirmiausia karalius stengėsi įtikti lenkų ponams ir hierarchams, nes neturėjo vaikų ir jis ir jo šalininkai baiminosi, kad po mirties gali nutrūkti Lenkijos ryšiai su Lietuva. Karalius Žygimantas Augustas buvo paskutinis iš Gedimino giminės palikuonių, tad lenkai ir spaudė karalių pasirašyti su Lietuva sutartis, kuriomis Lietuva amžiams būtų prijungta prie Lenkijos. Tokiai sutarčiai ypač palankios sąlygos Lenkijai ėmė susidaryti po 1560 m., vykstant Lietuvos karams su Rusija dėl rytinių LDK žemių. Lenkija žadėjo kovojančiai Lietuvai paramą tik tuo atveju, jei ši pasirašys bendros valstybės sutartį.
Apie būtinumą sudaryti tokią sutartį ir lietuvių kariuomenėje ragino lenkų šnipai, o iš bažnyčių sakyklų – kunigai, vyskupai, vienuoliai, skelbdami, kad už tokią uniją yra ir Aukščiausiasis, nes tai liudiją ir jo patikėtinio, karalaičio Kazimiero pasirodymai debesyse ten, kur kartu būdavo lietuvių ir lenkų kariuomenės ar lietuvių ir lenkų bajorai.
Lietuvos prijungimui prie Lenkijos , kaip ir anksčiau buvo suinteresuotas ir popiežius, nes Lietuvoje katalikybę baigė išstumti iš Prūsijos sklindąs protestantizmas. Vatikano nurodymu ginti katalikybės į Lietuvą buvo atsiųstas jėzuitų vienuolių ordinas, Vilniuje įsteigęs savo universitetą.
Lietuvai tuo metu nebuvo iš ko rinktis: arba pralaimėti Rusijai, arba pasiduoti Lenkijai ir, jos reikalavimu, sudaryti bendrą valstybę. Derybos dėl to tarp Lenkijos ir Lietuvos atstovų prasidėjo 1569 m. pradžioje Liubline. Lenkai jose elgėsi taip, lyg Lietuva jau būtų Lenkijos provincija. Tai labai žeidė Lietuvos atstovus; daugelis jų vasario mėnesio pabaigoje paliko derybas ir grįžo Lietuvon. Liubline liko Lietuvos pakancleris Eustachijus Valavičius ir dar keletas jo pagalbininkų. Kad priverstų lietuvius sugrįžti deryboms, lenkai, pritariant karaliui Žygimantui Augustui, 1569 m. kovo 24 d. okupavo beveik visą Lietuvai priklausiusią Ukrainą, Palenkę (Sūduvą) bei paskelbė, kad ir Livonija esanti abiejų valstybių nuosavybe. Ši žinia supykdė Lietuvos didikus, kurie ėmė rengtis karui su Lenkija. Bet vėliau kovos buvo atsisakyta, nes būtų reikėję kariauti dviem frontais – su Rusija ir Lenkija. Be to, karalius Žygimantas Augustas uždraudė Lietuvos kariuomenei eiti vaduoti Ukrainos nuo lenkų.
Iš Liublino ir Krokuvos į Vilnių pradėjo sklisti gandai, kad karalius ir lenkų Seimas padarys lietuviams nuolaidų, tad birželio mėnesį Lietuvos atstovai vėl sugrįžo į Liubliną. Karalius Žygimantas Augustas sakė norįs Lietuvai tik gero, todėl reikią svarstyti ne teritorijų, o unijos klausimus.
Birželio pabaigoje iš rytinių Lietuvos žemių ėmė eiti bauginančios žinios, kad į šalį įsiveržė Rusijos kariuomenė, todėl būtina mobilizuoti visas jėgas apsigynimui. Lenkai sutiko padėti Lietuvai, jei jos atstovai pasirašys bendros valstybės sudarymo uniją. Lietuvos delegacijos vadovas Jonas Chodkevičius lenkų Seime pasakė graudžią kalbą, maldaudamas karaliaus Žygimanto Augusto neskriausti savo tėvų ir protėvių krašto – Lietuvos; to paties, vergiškai ant kelių parpuolę, maldavo visi Lietuvos atstovai – didikai. Tai buvo bene pirmasis istorijoje toks žeminantis ir graudus aktas, kad susigraudino net kai kurie ypač aršūs lenkų šovinistai, o karalius Žygimantas Augustas puolė raminti lietuvių, kad, girdi, ir jam pačiam Lietuvos reikalai rūpį ne mažiau.
Jano Mateikos (Jan Mateiko) paveiklas „Liublino unija“ | wikipedia.org nuotr.
Liepos 1 d. lenkų Seimas patvirtino Liublino aktą – Lietuvos įjungimo į Lenkijos sudėtį aktą. Jame rašyta: „[…] 3§. Nuo šiandienos Lenkijos karalija ir Lietuvos Didžioji kunigaikštija yra vienas nedalomas vienalytis kūnas, o taip pat vienalytė, viena ir bendra Respublika, kur iš dviejų valstybių ir dviejų tautų susidėjo ir susijungė į vieną tautą, į vieną valstybę […]. 4§. Skelbiame, kad sujungtosios valstybės turės visada vieną bendrą valdovą, abiejų tautų kartu renkamą Lenkijoje ir karūnuojamą Krokuvoje. Jei kuri pusė į elekciją neatvyktų, išsirinkimo negali sutrukdyti. Per karūnaciją Krokuvoje naujasis valdovas turi būti paskelbtas ir Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu […] 5§. […] Negali būti jokios elekcijos, jokių didžiojo kunigaikščio pakėlimo iškilmių Lietuvoje. 6§. […] Jei Žygimantas Augustas turėtų kokias paveldėjimo teises į LDK, jos negali trukdyti elekcijos, nes tas teises jis perleido Lenkijos karūnai […]. 7§. […] Naujai išrinktas valdovas abiejų kraštų teises ir privilegijas turi tvirtinti vienu bendru aktu. 8§. […] Seimas ir senatas turi būti bendras, koks dabar yra Lenkijoje. 9§. […] Abiejų valstybių luomai pasižada vieni kitus remti, kad valdovas nesumažintų abiejų valstybių privilegijų, dignitorijų, teismų ir pan. 10§. […] Visų dabartinių Lietuvos urėdų bei dignitorių priesaikos galioja, o ateityje jos turi būti duodamos karaliams ir Lenkijos karūnai […]. 14§. […] Bet kokius Lenkijoje ir Lietuvoje ant kelių imtus muitus Jo Karališkoji Didenybė panaikina, 15§. […] Bet kokie Lietuvoje veikę nuostatai, kurie draudė lenkams įsigyti ten dvarus, panaikinami kaip priešiški teisei, teisingumui, broliškai meilei bei unijai, kad toliau tiek lenkui Lietuvoje, tiek lietuviui Lenkijoje būtų galima dvarų laisvai įsigyti bei valdyti pagal atitinkamo krašto teises […]. 17§. […] Ateity karalius nešauks atskirų Lenkijos ir Lietuvos seimų, bet tik bendrus Lenkijoje, tokioje vietoje, kurią karalius ir abiejų valstybių senatoriai ras tinkamiausia. 18§. Visi urėdai ir dignitorijos ateity bus dalijamos Lietuvoje tik tiems, kurie prisieks karaliams ir nedalomam kūnui – Lenkijos karūnai […]“ Ir t.t
Liublino unijos aktas – galutinis Lietuvos inkorporavimas Lenkijos sudėtin, pavertimas jos provincija. Tą patvirtino ir teiginiai apie „vieną valstybę“, „vieną jos kūną“, kurio širdis – tik Lenkija, nes tik jos sostinėje ar teritorijoje turėjo būti sprendžiami visi Lietuvai svarbūs klausimai.
Aktas baigiamas teiginiu, kad nuo jo pasirašymo momento Lenkijos karalystė ir LDK yra viena valstybė, taigi, jei kas kėsintųsi tą sutartį laužyti, būtų abiejų tautų priešas. Nutraukti, panaikinti šios sutarties negali vienašališkai nei karalius, nei joks luomas; ji gali būti panaikinta tik abiem pusėms susitarus. Po Lietuvos įtraukimo į Lenkiją aktu pasirašė Lenkijos ir Lietuvos atstovai, o jų parašus patvirtino karalius.
Pasirašius lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei pražūtingą susijungimo su Lenkija aktą, atsistoję lenkai, lyg po kokio kruvino mūšio kryžiuočiai, sugiedojo Viešpačiui padėkos himną „Te Deum…“
Sakoma, kad po jo Lietuvos didikas J. Radvila karaliui yra pasakęs: „Ateis laikas, ir mes lenkus išmėtysime pro langus, nes nespės jie išbėgti iš Lietuvos pro duris…“.
alkas.lt