Tėvynė mūsų

Tauta versus Valstybė? Prieštaravimas, į kurį stumia Konstitucinio Teismo liepos 11-osios nutarimas

Written by admin · 8 min read

Politinio cinizmo esmė yra įvilkti tikruosius interesus į formaliai įtikinamą teisinę argumentaciją. Perkelti esmę nuo tikrų ginčo pusių vertybių apnuoginimo į dirbtinai sukurtą loginę erdvę ir taip diskusiją padaryti pseudo. Juk jeigu visa diskusija skirta paslėpti tikruosius interesus, tai argi ji netampa pseudo?

Gal ne visiems priimtinas, bet pavyzdys iš religijos istorijos. Evangelijose visi fariziejų klausimai Kristui buvo sukonstruoti pagal to meto tikėjimo dirbtinius kazusus. Jie apsistatė šventų raštų autoritetu ir, remdamiesi tik jiems priklausančia teise juos interpretuoti, bandė dirbtinai įvilkti Kristaus elgesį į formalių prieštaravimų erdvę ir taip diskredituoti. Ir visi Kristaus atsakymai buvo ne dirbtinės (melagingos) klausimo sukeltos situacijos narpliojimas, bet atsakymas į tiesioginį klausimo šaltinį arba motyvą, glūdintį iki klausimo ir verčiantį kelti tokius „klausimus“.

 

Fariziejų motyvas buvo vienas ir tas pats per amžių amžius – valdžios išsaugojimas. Visais laikais „fariziejai“ panaudodavo savo ortodoksinio tikėjimo autoritetą su visa nenugalima teologine (vėliau – filosofine, konstitucine, teisine, demokratine) logika. Įdomu, ką tiksliai turėjo omeny baronas Miunchauzenas, kai sakė, kad „visos didžiausios pasaulio niekšybės padaromos rimta veido išraiška“? Rimta teologija? Rimta filosofija? Rimta modernia teise? Rimtais teismų sprendimais?

Ši Konstitucinio Teismo nutartis sąlyginai nėra pseudo diskusija, padėtis žymiai skaidresnė – Konstitucinis Teismas aiškiai deklaruoja savo vertybes. Tik ar mums pakeliui su jomis? Ar jos turi ką nors bendra su Vakarų konstitucinėmis vertybėmis?

Praktiškai Konstitucinis Teismas referendumo klausimu pasakė, kad Tauta nėra aukščiausias suverenas ir turi taikytis prie konstitucinio reguliavimo, kurį nustato valdžios institucijos. Dar daugiau – Tautos valia dar iki savo pasireiškimo (teatleidžia skaitytojas tokias daiktines formuluotes) turi pereiti Seimo ir Vyriausios rinkimų komisijos (!!!) filtrą. Trumpai tariant, panaudojęs konstitucinę kazuistiką Konstitucinis Teismas Tautą pakeitė Valdžia, Tautą nustūmė į Valdžios glėbį.

Kadangi teisinė sofistika formuoja argumentų dūmų debesį, gal produktyviau bus tiesiog koncentruotis į tam tikrus Konstitucinio Teismo nutarties elementus iškeliant klausimus ir trumpai pakomentuojant.

1. Konstitucinis Teismas teigia: „Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad Konstitucijoje atsispindi valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos įsipareigojimas kurti ir stiprinti valstybę vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintomis pamatinėmis taisyklėmis; Konstitucija yra Tautos, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo teisinis pamatas. Taigi pabrėžtina ir tai, kad Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą, todėl Tautos aukščiausia suvereni galia gali būti vykdoma, inter alia tiesiogiai (referendumu), tik laikantis Konstitucijos“ (2.2 punktas).

Tai reiškia, kad Tauta negali net teikti referendumui tam tikrų klausimų: „Referendumui teikiamas įstatymo ar jo nuostatų projektas turi būti derinamas su Konstitucija“ ir „Pažymėtina ir tai, kad iš Konstitucijos viršenybės principo inter alia kyla imperatyvas neteikti referendumui tokių galimų sprendimų, kurie neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.“ (2.4. punktas).

Kaip logiškai, konstituciškai, pagal politinės filosofijos istorijos ir Vakarų demokratijos standartus suprasti, kad Tauta yra antraeilė Konstitucijos atžvilgiu? Kaip Konstitucijos autorius gali būti įkalintas savo kūrinio taisyklių taip, kad jos taptų ribojančiomis išreikšti paties autoriaus valią? Juk čia kalbama ne apie savaime suprantamą pareigą laikytis įstatymų valstybės gyvenime, bet apie principinį Tautos ir Valdžios (valstybės, santvarkos, Konstitucijos) santykį, kuris aiškiai dominuoja ir paties Konstitucinio Teismo kalboje bei dėstyme.

Prie visų tų išrandamų konstitucinių taisyklių prisiminkime, kad pati Konstitucija postuluoja priešingą principą: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“ (3 str.). Juk galima taip konstituciškai susaistyti, kad bus paneigtas Tautos suverenumas (kaip, beje, dabar ir atsitinka). Tiesioginės Tautos valios, taigi ir referendumo, konstitucinis institutas todėl ir egzistuoja kaip alternatyva atstovaujamai Tautos valiai (Seimui), būtent todėl jis ir negali būti Valdžios ribojamas.

2. Konstitucinis Teismas teigia: „Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti.“ (2.2. punktas).

Kaip suprasti, kad Konstitucinio Teismo minima visuomeninė sutartis, Tautos ir Valdžios sutartis, yra interpretuojama ir aiškinama Valdžios naudai, kai visa Vakarų politinės filosofijos klasika ją aiškino Bendro Gėrio, Bendruomenės (konsiliumo), Tautos naudai? Istoriškai Vakarų konstitucionalizmas nuo J.Loko iki Ž.Ž. Ruso ir Th. Jeffersono visuomenės sutarties koncepciją naudojo kaip Valdžios apribojimą, dar daugiau – kaip Valdžios pareigą saugoti visuomenės teises, o ne Tautos pareigą klausyti Valdžios susaistymo.

Toje pačioje dvasioje Konstitucinis Teismas akcentuoja ir Tautos valios ir Seimo neatskiriamumą, vidinį giminingumą ir supriešinimo negalimumą: „Taigi pagal Konstituciją negali būti ir nėra priešpriešos tarp Tautos ir jos atstovybės – Seimo: Seimas įgyvendina tuos įgaliojimus, kuriuos Tauta jam nustatė savo priimtoje Konstitucijoje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).Vadinasi, aiškinant Konstituciją negali būti priešpriešinamos tiesioginio (referendumu) ir netiesioginio (per Tautos atstovybę – Seimą) Tautos aukščiausios suverenios galios vykdymo formos.“ (2.1. punktas).

Svarbu priminti: visa prigimtinės teisės tradicija, iš kurios tiesiogiai ir kilo Vakarų Konstitucija, darė perskyrą tarp Tautos ir Valdžios, tarp teisingumo ir teisėtumo, tarp Žmonių valios ir formalios valdžios. Ir taip buvo daroma dėl vienos priežasties – valdžia gali tapti korumpuota ir prisidengti formaliu legitimumu. O Konstitucijoje postulavo neatsiejamumą tik todėl, kad Valdžia dirbtų Tautai. Originali vakarietiška intencija buvo priversti Valdžią dirbti Tautai, o ne atvirkščiai – palenkti Tautą Valdžios taisyklėms. Kaip matome iš Lietuvos Konstitucinio Teismo logikos, čia vystoma priešinga kryptis: naudojamasi išties konstituciniu Tautos ir Valdžios susietumu, tik ne tam, kad Valdžią pakreiptų Tautos link, bet priešingai – kad Tauta būtų įpareigota laikytis konstitucinių taisyklių, kurias išaiškina ir nustato Valdžia.

3. Iš kur konstitucinėje doktrinoje atsiranda tokie konstruktai kaip „tikroji Tautos valia“ ir ką konstituciškai vertingo pasako tokie veiksniai kaip „piliečių grupės tapatinimasis su Tauta“?

Konstitucinis Teismas sako: „Konstitucijos 3straipsnio nuostatų negalima aiškinti inter alia taip, esą jos suponuoja Tautos teisę nepaisyti savo pačios priimtos Konstitucijos arba piliečio, kokios nors piliečių grupės teisę tapatintis su Tauta ir veikti jos vardu siekiant pažeisti minėtas konstitucines vertybes.“(2.3. punktas).

Kokią konstitucinę vertę turi tokie vertinimai? Juk ex definitione aišku, kad referendumo iniciatyvinė grupė neturi nieko bendra su Tautos valia, kadangi ši įvyksta tiktai referendumo metu priimtame sprendime. Net 300 000 parašų konstituciškai nėra Tautos valia, bet tik įpareigojimas skelbti referendumą, kad pasireikštų Tautos valia. Ar čia mes nesusiduriame tiesiog su politiniu vertinimu? Nes konstitucinį vertinimą nukreipus į kalbą apie Tautos valios uzurpatorius, formuojamas supratimo kontekstas, kad nuo pat pradžių reikia varžyti teisę į referendumą dar iniciatyvos stadijoje.

Lygiai tokią pačią – politinę, o nekonstitucinę – funkciją atlieka ir „tikrosios Tautos valios“ konstruktas, kadangi norint sužinoti „tikrąją valią“ jau reikia tam tikrų apribojančių filtrų, kuriais, kaip matysime, tampa Seimas ir net Vyriausioji Rinkimų Komisija. Ar ne tam tuomet reikia „ekspertinės“ galios, kurią pasiruošę suteikti Seimas ir VRK, kad vietoj paprastos Tautos valios sužinoti Tikrąją valią?

Konstitucinis Teismas teigia: „…pažymėtina, kad referendumui teikiami svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai turi būti tokie, dėl kurių galėtų būti nustatyta tikroji Tautos valia: inter alia jie turi būti suformuluoti aiškiai, neklaidinančiai. Taigi iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, aiškinamos kartu su 2 straipsnio nuostata, kad suverenitetas priklauso Tautai, ir 4 straipsnio nuostata, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai, kyla imperatyvas sudaryti prielaidas per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią.“ (3.5. punktas).

Toliau 3.5 punkte kalbama apie tai, kad „kaip vienas klausimas balsavimui referendume negali būti teikiami keli tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusiję klausimai, tarpusavyje nesusijusios Konstitucijos pataisos ar įstatymų nuostatos. … t. y. vieną kartą pasirašant negali būti reiškiama parama iniciatyvai skelbti referendumą dėl kelių tarpusavyje savo turiniu ir pobūdžiu nesusijusių klausimų, tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų.“

Atrodytų visai reikalingos nuostatos, tačiau kodėl nuo Tautos vėlgi globėjiškai nuimama „sunki mąstymo našta“ ir už ją siūloma pagalvoti valdžios institucijoms? Juk jeigu Tautai pasirodys, kad klausimai nesisieja ar yra kvailai sugrupuoti, tai ji ir nebalsuos už juos. (Beje, daug išsilavinusių žmonių Žemės referendume nebalsavo būtent dėl to, kad į vieną krūvą buvo sumesti keli nesisiejantys klausimai ir nebuvo galimybės vieną teiginį palaikyti, o kito – ne).

4) Konstitucinis Teismas: „iš konstitucinių teisinės valstybės, Konstitucijos viršenybės, atsakingo valdymo principų kylantys referendumą organizuojančios institucijos – Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai užtikrinti Konstitucijos ir įstatymų laikymąsi organizuojant referendumą, inter alia: tikrinti siūlomo referendumu spręsti klausimo atitiktį reikalavimams, nustatytiems jo turiniui ir formai, neregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės, kuri nevykdo pareigos derinti referendumui siūlomą sprendimą su Konstitucija“ (4.4.1. punktas).

Įsiklausykime: Vyriausioji rinkimų komisija sprendžia, ar referendumo idėja atitinka turinio ir formos reikalavimus.

Taigi šiuo Konstitucinio Teismo sprendimu nuo Konstitucijos garantuojamo Tautos, aukščiausio suvereno, principo, Tautos tiesioginės valios ir referendumo teisės mes prieiname prie biurokratinės institucijos galios nustatyti ir vertinti referendumo idėją. Tautos valia, kaip Konstitucijos pagrindas, transformuojama į antraeilės valdžios institucijos įgaliojimus. Institucija, kuri Konstitucijoje paminėta vos vieną kartą kaip techninę balsų skaičiavimo funkciją atliekanti institucija (išnašoje: „Lietuvos Respublikos Vyriausioji rinkimų komisija po abiejų rinkimų ratų oficialiai paskelbs apie tai, kad išrinkta ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių“, ir tai padaryta ne tiesioginiame Konstitucijos tekste, bet papildomame „Lietuvos Respublikos Įstatyme Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos Įsigaliojimo Tvarkos“, kuris yra sudedamoji Konstitucijos dalis), dabar įgyja galią spręsti referendumo konstitucingumą.

Pažymėtinas Konstitucinio Teismo uolus rėmimasis (antra nutarimo dalis) Venecijos komisijos autoritetu – patariamąja institucija konstitucinės teisės suvienodinimo klausimais prie Europos Tarybos (Europos Sąjungai nepriklausanti institucija) – tam, kad galėtų labiau pagrįsti „formalius ir materialius reikalavimus referendumui“. Ši Europos Taryba skirta žmogaus teisių monitoringui ir gynimui, nemenka dalimi orientuota prisidėti demokratinant postsovietinės erdvės šalių autoritarinius režimus. Ar tikrai tokios rekomendacijos prilygsta vakarietiškam konstituciniam Tautos ir Valdžios santykio reguliavimui, kad jas būtina įtraukti į Lietuvos konstitucinę doktriną?

5. Kadangi 1994 m. liepos 22 d. (garbingas 20 metų jubiliejaus momentas!) tuometis Konstitucinis Teismas aiškiai postulavo, kad Konstitucijoje nenumatyti jokie ribojimai tiesioginės Tautos pasireiškimui per referendumą, dabartiniam Konstituciniam Teismui reikėjo suktis ir išspręsti koliziją, nes jis, kaip matėme, nukanalizuoja Tautos referendumo teisę tiesiai į melioracijos griovį. Tam skirtas 4.4.2. punktas su trimis papunkčiais. Svarstymo esmė ta, kad konstitucinės doktrinos formavimas yra „laipsniškas ir nuoseklus procesas“, išsitęsia laike, vėlesnės Konstitucinio Teismo nutartys papildo ankstesnes ir taip pasiekiama konstitucinio reguliavimo „įvairovė ir pilnatvė“. Iš čia išplaukia jau numanoma išvada, kad „reikalavimas laikytis Konstitucijos negali būti laikomas papildoma, Konstitucijoje nenumatyta sąlyga referendumui paskelbti“ (4.4.2.3. punktas). Štai taip nukenksminamas nepalankus ankstesnio KT sprendimas, tyliai prastumiama konstitucinės doktrinos tęstinumo iliuzija ir gaunamas reikiamas rezultatas.

Vietoj epilogo

1. Visame argumentacijos kontekste (ypač – 4.4.2.2. punkte) atsispindi valdiška, biurokratinė, valstybinė (Leviatano prasme) prieiga prie Konstitucijos. Toks Konstitucijos traktavimas nustumia Tautą – aukščiausią suvereną – ir konstitucinę doktriną padaro absoliučiai sau pakankamu pagrindu. Šitaip traktuojamas Konstitucijos viršenybės principas tampa iškreiptas. Konstitucija turi teikti galių Tautai prieš Valdžią (istoriškai būtent todėl ji ir buvo įsteigta), o ne tapti dirbtiniu, nuo Tautos atitolusiu Aukščiausios Galios Koncentracijos Dokumentu ar Gyvenimą Reguliuojančia Taisykle Nr. 1, prie kurio turi derintis Tauta. Šioje vietoje būtina pabrėžti – nepainiokime: visuomenė turi pareigą laikytis įstatymų ir konstitucinių normų, galiojančia kasdieniniame valstybės gyvenime. Bet kai kyla principinis aukščiausios prabos vertybinis klausimas apie Tautos ir Valdžios santykį, vakarietiška tradicija tiesiog nesuderinama su tokiu Tautos „konstituciniu susaistymu“, nužeminamu iki VRK malonės lygio. Šiame santykyje Konstitucija pagal vakarietišką tradiciją negali tapti aukščiausiu Tautą normuojančiu (ribojančiu) dokumentu, nes ji pati buvo sukurta ir jos prasmė yra būti Valdžią normuojamu dokumentu. Tai atkartoja ir mūsų Konstitucija, bet kažkodėl paneigia Konstitucinio Teismo konstitucinė doktrina.

2. Identifikuokim, kokį politinių vertybių modelį mes galim atpažinti Konstitucinio Teismo argumentacijoje. Atkreipkite dėmesį į Konstitucinio Teismo citatas ir ten akcentuojamas vertybes, mąstymo kryptis: „Tautos įpareigojimas“, „kurti ir stiprinti valstybę“, „saisto pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą“, „konstitucinis susaistymas“. Jos atspindi ir viso nutarimo argumentų kryptį. Kuri Vakarų politinės filosofijos srovė ar valstybės modelis deklaravo panašias politines vertybes? Ar neprimena Thomo Hobso Leviatano ir visuomenės santykio? Tai buvo absoliutinės monarchijos pagrindimas, skatinantis valdžios koncentravimą karaliaus rankose. Visuomeninės sutarties interpretavimas Valdžios naudai, užkraunant pareigas visuomenei paklusti valstybės valdžiai.

Hobso modelis tradiciškai laikomas policinės valstybės modeliu. Epochos skirtingos, argumentų išraiška – kitokia, tačiau pati kryptis labai panaši – palenkti Tautos valią Valdžios reguliavimui. Ir pats faktas, kad tai padaroma įdarbinant visą spektrą demokratinio žodyno kategorijų, tokių kaip „teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės priedermė“, „ginti vertybes, pačios Tautos priimtos Konstitucijos“, „bendras visos visuomenės gėris“, – pats hobsiškų ir demokratinių vertybių nesuderinamumo faktas primena fariziejišką politinį cinizmą.

3. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas puikiai pratęsia kelerių metų (nuo E.Kūrio vadovavimo Konstitucinio Teismo laikų) šio teismo polinkį konstitucinę doktriną iškelti aukščiau už pačią Konstituciją, drąsiai kištis į Parlamento ir Vyriausybės kompetencijos sritis, netgi pasinaudoti konstitucinio proporcingumo principu moraliai abejotinam sprendimui savo teisėjų cecho socialinėms garantijoms įtvirtinti. Ir dabar, galiausiai, visiškai akivaizdžiai nustumti pačią Vakarų konstitucionalizmo šerdį – Tautą – į paribį. Ar tokia šios institucijos veikla neprimena paprasčiausios valdžios koncentracijos, būdingos pokomunistinės Centrinės Rytų Europos valstybėms be stiprių pilietinės visuomenės istorinių pagrindų? Kai piliečiai tyli, institucijos veikia jų sąskaita.

Pati Konstitucinio Teismo liepos 11-osios nutarimo dvasia yra tokia, kad Konstituciją patvirtinusi Tauta daugiau nėra reikalinga: kartą pareiškusi valią Tauta susaistoma – dabar jos prasmė yra likti priklausoma nuo valdžios institucijų išaiškinimų. Tiesioginė tautos valia paverčiama tiesiog grėsme valstybei.

Tik kur jau tai girdėta? Ir kur veda toks kelias?