Organizuotai kalbame apie patyčias mūsų mokyklose. Visų pirma, būtina kalbėti apie valdžios tyčiojimąsi iš visos Lietuvos. Nepriklausomybės atkūrimo 25-čio proga LRT ekrane Prezidentė Dalia Grybauskaitė, bijanti liudyti apie savo galimai nusikalstamas veikas D. Ulbinaitės byloje, dvejodama, bet išspaudė iš savęs Lietuvai eilinę melo porciją apie savo slepiamą biografiją. Tačiau tuo pat metu ji kuria karo situaciją savo vadovaujamai valstybei! Šiurpus ciniškumas ir neatsakingumas! Ir mums tai tinka? Tai ir baisiausia. Snoro banko, „Independence“ ir kitos aferos tampa antraeilėmis, lyginant jas su dirbtiniu ir forsuotu Tautos kišimu į karo įvykių zoną. Priminsiu, kad nepaisant referendumo sprendimo nepamirštas ir naujos AE projektas. Latvija ir Estija, nelindusios į „Independence“, nelįs ir į šią aferą. Todėl būtina kalbėti apie Respublikos Prezidentės ir besąlygiškai jos kojos treptelėjimus vykdančiųjų tyčiojimąsi iš Lietuvos.
Kas dar turi nutikti, kad atsitokėtume ir sugebėtume į kasdien ir jau beveik visais klausimais atvirai meluojančią ir į karą mus kišančią Respublikos Prezidentę pažiūrėtume išsiblaiviusiomis galvomis? Karo tarp Ukrainos oligarchų I. Kolomoiskio ir P. Porošenko jau nebenuslėpė ir sisteminė Lietuvos žiniasklaida. Lenda į viešumą ir komercinės Ukrainos sąsajos su Lietuva. Sugebame tiekti neaišku kieno ginklus Ukrainai. Klausimas Ukrainos Metų žmogui p. D. Grybauskaitei – kurio Ukrainos oligarcho armiją Lietuva remia?
Už ką? Matas vienintelis – pinigai! Kur ir kodėl, kurio Ukrainos oligarcho pusėje kariaus Ukrainos-Lenkijos-Lietuvos batalionas? Kada pasimokysime iš to, kas vyksta Ukrainoje? Ukrainiečiai jau nebežino, kas jų laukia, kodėl nėra taikos. Kodėl šią šalį baigia išsidalinti tie, kurie garsiai kalba apie patriotizmą, bet karo Rusijai neskelbia, o su jos politikais, verslininkais ir šešėlinėmis struktūromis tuo pat metu prekiauja? O JAV sausumos kariuomenės vadas už tai jiems kovinius JAV medalius įteikia. Tokie visada pinigų pagrindu susitars. Dėl bet ko. Intensyviai superkamoje ir perdalinamoje Ukrainoje žmonės tuoj neturės iš ko gyventi! Tuo pat metu abi kariaujančios pusės prekiauja viena su kita ir parduoda viską, ką tik įmanoma parduoti.
O mes vis apsimetame, kad nesuprantame, kas vyksta. Deja, ura-patriotizmas ir nemąstymas veda Lietuvą ten pat, jei nesuprasime, kad karas – ne išeitis? Atsitokėti turime visi. Ir tie, kurie vis dar klusniai vykdo Lietuvoje „aukščiausiąją valią“. Supraskime paprastą tiesą – parama šiai mūsų valdžiai į būsimą karo katilą kišate ir save, savo vaikus. Kiekvienas toks sprendimas, kratos dėl neegzistuojančios „antivalstybinės“ organizacijos veiklos – taip pat parama Didžiajai Poniai slėpti savo baimę po karo skraiste.
Kovo 24-ąją Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikiau apeliacinį skundą dėl kovo 10 dienos Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalies, kuria atmestas mano skundas dėl Prezidentės neveikimo – neatsakymo į 2014-12-05 signataro Z. Vaišvilos prašymą dėl Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadorius JAV ir Meksikai Žygimanto Pavilionio, pernai gruodyje viešai paskelbusio, kad Rusija visai netoli Vilniaus rengiasi invazijai į Lietuvą ir nuolat tai aiškinančio iki šiol, atšaukimo ir diplomatinio rango atėmimo. Ambasadorius Ž. Pavilionis, įsijautęs į provokatoriaus vaidmenį, jį tęsia. Ir sulaukė ne tik buvusio Gruzijos Prezidento M. Saakašvilios (dabar Ukrainos Prezidento patarėjo) apdovanojimo. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojai ir studentai Kovo 11-osios proga jį paskelbė labiausiai praėjusiais metais valstybės kūrimui nusipelniusiu asmeniu! Tai ne patyčia iš Lietuvos?
Teismas įpareigojo Vyriausybę atsakyti į minėtą mano prašymą, tačiau pabandė sukurti išimtį Prezidentei. Prezidento kanceliarija (ne Prezidentė, nes pernai ginče net dėl melagingos Prezidentės biografijos teismui nusprendė, kad Respublikos Prezidentas negali būti atsakovu teisme) tik atsakė, kad Prezidentė supažindinta su mano prašymu dėl ambasadoriaus atleidimo. Tačiau tai nereiškia nei prašymo tenkinimo, nei atsisakymo tai daryti. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė, kad Prezidento kanceliarija atsakė į šį mano prašymą ir atliko visas teisės aktas jai nustatytas pareigas, kad jai nepriskirta nagrinėti pareiškėjo prašymą, o Respublikos Prezidento veikimo (neveikimo) teismas nevertina.
Palaukite. Iš vienos, pusės, Prezidento kanceliarija negali atstovauti šios Prezidentės, t.y. spręsti už ją tai, kas įstatymo priskirta Prezidentui, o Prezidentės negalima teisme patraukti atsakovu, tuo jai suteikiant teisę net neatsakyti į jai pateiktus prašymus. Tačiau įstatymas nenumato išimčių net Prezidentui – jis ar Prezidento kanceliarija privalo tenkinti prašymą arba atsiskayti tai daryti. Bet ne neveikti. Tačiau teismas nusprendė Prezidentei suteikti išimtį. Apie absurdišką teiginį, kad kanceliarijos pranešimas pareiškėjui, jog Prezidentė susipažino su prašymu, reiškia veikimą, t.y. prašymo tenkinimą arba atsisakymą tai daryti, net diskutuoti nesinori. Tačiau apeliaciniame skunde teko pasisakyti dėl šio akivaizdaus absurdo.
Tuo metu šio jau degančio teatro artistas – minėto apdovanojimo Komisijos narys docentas Tomas Janeliūnas – vaidina savo eilinį vaidmenį: „Nuosekliai ir suprantamai skleisdamas Lietuvos poziciją Rusijos agresyvios ekspansijos atžvilgiu, Ž. Pavilionis kūrė ir stiprino Lietuvos vertybinę tapatybę, demonstruodamas, kad Lietuva tarptautinėje erdvėje visuomet kovos už laisvę, žmonių orumą, priešinsis agresijai ir tarptautinės teisės laužymui.“ Lietuvos vertybinė pozicija ypač sustiprėjo, Kauno „Žalgirio“ krepšininkų komandai pernai lapkrityje iš Ukrainos oligarcho Ihorio Kolomoiskio įmonės priėmus per 3 mln. Lt paramą. „Žalgirį‘ ir reikėjo apdovanoti.