Kasmet gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ji kiekvienam sąmoningam ir pilietiškam lietuviui primena baisias rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Per 40 spaudos draudimo metų paaiškėjo, kad lietuviškoji spauda augo, nepaisant jokių persekiojimų ir taikomų bausmių. Veltui nuėjo rusų pastangos įpiršti valdžios leidžiamas knygas, spausdintas rusiškomis raidėmis.
Sveikiname kolegas ir linkime sveikatos, geros kūrybinės kančios – biciulyste.com redakcija.
Apie žurnalistiką ir jų kalvę – Vilniaus universitetą aktualus Artūro Račo straipsnis.
Kadangi rytoj mano profesinė šventė, pirmiausia noriu pakalbėti apie gerus ir gražius dalykus. Man labai patiko dėstyti Vilniaus Universiteto Komunikacijos fakultete. Nepaisant to, kad atlyginimas buvo tikriausiai kokius 5 kartus mažesnis nei ten pat dėstančio docento Manto Martišiaus, jokiais pinigais negalėčiau įvertinti to jausmo, kai po pusmečio supratau, kad visiems kartu stengtis buvo verta. Jei atvirai, tai į darbą su studentais žiūrėjau kaip į savotišką labdarąkurioma galiu sau leisti.
Duoti, reiškma gauti ir už labdarą gavau daug. Jau po egzamino iš kelių savo buvusių studentų gavau laiškus, kuriuose jie sakė “ačiū”, nors pamenu jų dideles akis, kai per patį pirmą susitikimą išdalinau improvizuoto testą. (Jo rezultatai, prisipažinsiu, mane kiek nustebino, nes dauguma antro kurso Universiteto studentų nežinojo, kas yra Lietuvos banko vadovas, kas yra IMF, nekalbant jau apie vartojimo mokesčius ar energetikos ministrą).
Stebėjomės ir vėliau. Jie stebėjosi, ar kiekvieną kartą užduosiu namų darbų (nes tame Universitete nedaug dėstytojų užduoda), aš stebėjausi, kodėl jie stebisi, kad per savaitę reikia perskaityti 20 puslapių anglų kalba (nes kituose Universitetuose kartais tenka skaityto po 50 puslapių per dieną. Ir taip kasdien).
Dar aš stebėjausi, žmonės, studijuojantys žurnalistiką, neskaito naujienų (pamažu įpratome tai daryti), jie stebėjosi, kad nors ir teoriškai žino, kaip rašyti, praktiškai nelabai išeina (nes pirmame kurse jų to beveik nemokė).
Laikui bėgant stebėjomės vis mažiau, o per egzaminą jie nustebino mane. Net tie, iš kurių nesitikėjau. Nepamenu, ar padėkojau jiems už tai, bet jei ne sakau dabar: ačiū, kad klausėte, kad išgirdote ir kad mąstėte. Man tai buvo viena geriausių, nors ir labai trumpa, patirčių gyvenime, susijusių su žurnalistika. Būsiu atviras – nuoširdžiai gailiuosi, kad ji nepasikartos.
Tačiau – ir čia jau bus antroji ir ne tokma gera ir graži mano šventinio komentaro dalis – mano mieli buvę studentai, ir visi kiti, kurie studijuoja VU Komunikacijos fakultete, bėkite iš ten greičiau kiek kojos neša ir akys mato. Nes jei jūs protingi, girdite ir mąstote, ten jums ne vieta. Net ir turint galvoje tai, kad pabėgę neteksite galimybės pasimokyti iš R.Sakadolskio, A.Katkevičiaus ar A.Lelkaičio. Ši auka tikrai bus verta jūsų ateities.
Aš jau kelerius metus kartoju, kad Komunikacijos fakultetą reikia uždaryti, o jo langus užkalti lentomis. Tokmą nuomonę apie šią mokymo įstaigą susidariau savo darbe susidurdamas su jos absolventais, kurie dažniausiai apie žurnalistiką išmanė mažiau nei aš apie baletą. Ta nuomonė sutvirtėjo kai susidūriau su šia įstaiga tiesiogiai – pirmą kartą, kai recenzavau bakalauro darbus ir galbūt ne tiems asmenims parašiau net tokmus pažymius, po to – kai dėsčiau. Ją dar pastiprino kai kurių šios įstaigos darbuotojų vieši pareiškmmai.
Bet visa tai yra pataisoma. Išskyrus vieną dalyką – Universiteto dvasiąkuriomos šioje įstaigoje, mano nuomone, jau seniai nebėra.
Pernai mane studentai pakvietė į savo profesinę šventę LeŽuDi ir vesti protmūšį. Sutikau, buvo malonu – galvojau pamatysiu tuos man mielus jaunus veidus, paklausiu, kaip jiems sekasi, pakalbėsim, pasigynčysim. Bet nenorėdamas jauniems žmonėms nemalonumų, pasiūliau atsiklausti fakulteto vadovybės.
Pasirodo, ne veltui. “Siekiant išvengti nemalonumų, vedėją keisime” – tokį atsakymą man perdavė studentai, labai atsiprašinėdami, dėl to, kas įvyko.
Todėl nuvažiavau į būsimųjų žurnalistų profesinę šventę Klaipėdos Universitetekurio susipažinau su naujais ir šviesiais žmonėmis.
Šiemet vėl gavau pasiūlymą iš VU studentų dalyvauti “LeŽuDi” ir skaityti pranešimą. Viena iš galimų temų (ją sugalvojau ne aš) – parsidavinėjanti žiniasklaida. Sutikau, bet ir vėl pasiūliau atsiklausti vadovybės. “Gal paieškokite kitų”, – patarė Universiteto akadmeninės bendruomenės atstovas.
Nežinau, ar tai buvo A.Vaišnys, ar M.Martišius, ar A.Nugaraitė ar D.Jastramskis ar R.Gudavičius. Tai iš esmės neturi jokios reikšmės.
Svarbu tai, įstaiga, turinti garbingą Universiteto vardą iš tiesų nėra Universitetas. Nes Universitetas, mano supratimu, yra vietakuriom atvira visoms nuomonėms, o ne tai, kiom yra šiandien madinga, tai vietakuriom skatina diskusijas, o ne jas slopina, tai vietakuriom skatina ginčytis ir priešintis, o ne paklusti ir kiom skatina mąstyti savo galva, o ne tų, kurie kaip mantrą kartoti kitų mintis. Pagaliau Universitetas yra ta vietakuriom dėstytojus, lektorius ir svečius renkasi pagal tai, ar jie yra profesionalai, gali ką nors duoti studentams ir visam Universitetui, o ne pagal tai, kas yra informacinis rėmėjas.
Kaip bebūtų keista, aš mokmausi tokmame Universitete, nors pradėjau studijas dar sovietmečiu. Ir, beje, būsimieji žurnalistai tada mokėsi kartu su manimi. Daugma jų tapo žurnalistais.
Tikiu, kad kai kurie iš šiandien besimokančių Komunikacijos fakultete atsispirs pastangoms paversti juos nemąstančiais mankurtais ir taip pat bus žurnalistais. Aš net pažįstu kelis tokmus asmeniškai ir tuo labai džiaugiuosi.
Bet dėl kitų man šiek tiek neramu.
Nepaisant to, aš jus visus sveikinu su profesine šventekurioiąkubeje, pasaulis švenčia gegužės 3 dieną ir vadina ją Spaudos laisvės diena.
Galbūt tai irgi tam tikra simbolika. Kaip ir šiandien šventės proga prezidentūroje įvykusi konferencija, kurioje, pasak vieno garbaus pranešėjo, buvo visa Lietuvoje esanti žurnalistika.
P.S. Beje, Klaipėdos Universitetas šiemet mane vėl kviečia atvažiuoti.
P.P.S. Girdėjau, kad verslo žurnalistikos kursą nuo kitų metų dėstys verslo naujienų portalo “Defi” žurnalistė.