Verta prisiminti? Kaip Vytautas Didysis teisėjų korupciją įveikė ir garbę amžiną pelnė

Vytautas Didysis, pasak Mikalojaus Husoviano, buvęs didis valdovas – „visose srityse teisingumo švento žiūrėjo“, itin negailestingai teisingai elgęsis su melagiais liudytojais ir „dovanas“ paėmusiais teisėjais. Pastaruosius bausdavęs itin rūsčiai – net ir teisingai išsprendę bylą, bet susitepę „dovanomis“ būdavo apvelkami lokio kailiu ir atiduoti šunims sudraskyti…

Mikalojus Husovianas. Giesmė apie stumbro būdą

[…]
Vytautas tokią daugybę karių narsiųjų turėjo,
Jog vargu ar kas nors kitą tokį pasauly suras.
Esant jam valdovu, viešpatavo taurus teisingumas,
Vyrams garbingiems dažnai dovanas skyrė didžias,
Panieką rodė taip pat didžiūnams už jų ištižimą, 
Nes jisai papročių buvo teisėjas rūstus. 
Jis visose srityse teisingumo švento žiūrėjo,
Kad negalėtų kur nors slėptis apgaulė kokia.
Kalbama, jog dar prieš tai, kai bausmės paskirdavo dieną,
Daugelis jau pasmerktų patys nuspręsdavo mirt:
Nedelsdami ant kaklų stiprias jie sau nerdavos kilpas,
Nes neturėjo vilties, kad panaikintų bausmes
Liudininkus melagius įsakydavo žiauriai kankinti,
Kad daugiau ateity niekas nedrįstų meluot.
Priesaikų pats nedorų beklausydamas, veidu rūsčiuoju,
Jis baugino žvilgsniu, grasė melagiui bausme
Ir kaltuosius žvėrių gauruotais kailiais apvilkęs,
Liepdavo tuoj atiduot juos sudraskyti šunims.
Niekam nebuvo jis toks rūstus, kaip kuriam nors teisėjui,
Dovanomis papirktam, jeigu susekdavo jį.
Sako, jog vienas iš jų sudraskytas į gabalus buvo,
Kad, tik paėmęs kyšius, bylą išsprendė tuoj pat.
Mat, tas vargšas tada nepaklausė jo įsako griežto,
Tad jį kankino, kad jis būtų kitiems pavyzdys.
Vytautui čia viešpataujant, išnyko gaujos gobšuolių,
Ir už nuopelnus tuos bus jam garbė amžina.