Mums žadėjo, kad išėjus iš planines ekonomikos gyvensime geriau – laisvoji rinka ir privatizacija viską sustatys į vietas…
Šiandien mums sako, kad turime parduoti savo žemę užsieniečiams… Lietuva neturi pramonės gamybos, neturi resursų, todėl nėra iš ko mokėti dotacijų žemės ūkiui. Vienintelė galimybė palaikyti primestą modelį – skolintis.
Valdžia aklai tarnauja korporacijų stumiamam ir ES palaikomam stambiajam agropramoniniam verslui, o tai prekyba technika, sėklos, chemizacija ir prasiskolinimas – štai ką mums davė ,,išsivystęs” žemės ūkis, kai tuo tarpu smulkieji ūkininkai yra visais būdais žlugdomi – jie neneša pelno korporacijoms, neperka didelės, į tankus panašios žemės ūkio technikos, mažai naudoja chemijos priemonių. Ką reiškia vien sėklų registro sudarymas ir draudimas prekiauti bei dalinti ten neįrašytas senų veislių sėklas, kurioms nereikia chemines apsaugos, trąšų.
Po abiejų pasaulinių karų pasaulyje buvo prikaupta dideli kiekiai cheminių medžiagų, korporacijos nusprendė jas parduoti nieko neperkančiam tuometiniam žemės ūkiui, prasidėjo amonitų sinteze, kas buvo sintetinių trąšų gamybos pradžia. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo išrastos garstyčių dujos, kurios davė pradžią insekticidų gamybai.
1947 JAV buvo pagaminti pirmieji dideli traktoriai, kažkuo panašūs į tankus. Vakarų žemės ūkio pagrindas buvo karo pramonė. Pagal šią schemą gamintojai turtėja, o žemės ūkis tampa nuostolingas ir tada įvedamos dotacijos.
Panaši sistema puikiai veikė pramoninėse šalyse, tačiau neveikė besivystančiose, todėl šalys turėjo imti kreditus su 20-25% metinių palūkanų, kad pirkti importinę techniką ir chemikalus. Gavosi taip, kad iš trečiojo pasaulio šalių gėrybes suplaukė į išvysčiusias pramonines šalis, o besivystančias tai klampino į vis didesnes skolas. Pokario metais JAV buvo nuopolis visose srityse, bet besivystančios šalys tokio modelio dėka palaike JAV augimą.
Mūsų kartai stambus transnacionalinis kapitalizmas įpiršo intensyvų chemizuotą žemės ūkį, kurio tikslas pagaminti prekę ir iš jos uždirbti. Gamta pradėta eksploatuoti nežiūrint į nieką. Korporacijos netgi sugalvojo terminą ,,žalioji revoliucija“ kas reiškia industrinio žemės ūkio modelį, kuris pražūtingas planetai, kai sunaikinama dirvos mikrobiologija, užnuodijamas vanduo, maistas.
Baisiausia, kad tie nuodai nesuyra ir pakliūva į mūsų skrandžius. Auginami dideli mono kultūros plotai, o tai griauna rūšių įvairovę. ,,Žalioji revoliucija netgi gavo Nobelio taikos premiją už cheminių medžiagų panaudojimą žemės ūkyje, kas neva atnešė pasauliui klestėjimą ir taiką. Realiai tai kančios milijonams valstiečių, šeimos ūkių sunaikinimas visame pasaulyje, nekontroliuojamas gyventojų kiekio augimas.
Trečiojo pasaulio šalims tai atnešė dar didesnį skurdą. Žemės ūkis nuo seno buvo moterų užsiėmimas – jos rūpinosi maisto auginimu šeimai. Šiandieninė ekonomika didžiąja dalimi yra vyrų reikalas, ne išimtis ir žemės ūkis, o juk moterys yra pačios vaisingos ir jos iš prigimties rūpinasi maisto auginimu, sėklų rinkimu…
Afrikoje visas realus gyvenimas iki šių dienų yra ant moterų pečiu – jos dirba žemę, augina maistą šeimai .
Prieš keturiasdešimt metų, pasaulyje prasidėjo ,, žalioji revoliucija”, o šiandien tarp žemės ūkio darbuotojų, kaip niekada didelis savižudybių skaičius. Neva žemės ūkio industrializacija mus išgelbėjo nuo bado?
Per paskutinius 10 metų, Indijoje nusižudė apie 200 tūkst. Valstiečių, Europoje kas minutę žlunga vienas ūkis. Jo gyventojai arba migruoja į didmiesčių lūšnynus, arba pas stambius ūkininkus samdiniais savo pačių žemėje, kadangi neišsimoka bankams už paimtus kreditus GMO ar hibridinėms sėkloms ir chemikalams pirkti. Anksčiau valstiečiai turėjo savo sėklas ir jas kas metai atnaujindavo .
Nei viena rūšis žemėje nėra tokia kvaila, kaip žmonės, kurie savomis rankomis griauna maisto šaltinius ir dar save laiko ypatingai protingais. Industrinis žemės ūkis yra pats didžiausias žmonijos istorijoje genocido modelis.
Dauguma žemdirbių nujaučia, kad juos mulkina – „jeigu tu netręši žemės ir nekuli 100cnt/ha, nemelži 10 tūkst./litrų iš karvės per metus – esi nevykėlis“, tačiau pastebime, kad aplink mus mažėja ūkių, atsiranda tušti žemės plotai.
Industrinis žemės ūkis kuria ištisas dykumas. Ir nors žemdirbys turi auginti sveikus augalus bei gyvulius ir jais maitinti kitus žmones, tačiau tikrovėje toli gražu taip nėra.
JTO sako: „jeigu sąmoningai siekiama padaryti masinę žalą ar išnaikinti žmonių grupę, tai vadinama genocidu“.
Iki ko privesti valstiečiai visame pasaulyje? Sąmoningai siekiama jiems pakenkti ar net fiziškai sunaikinti. Neįsivaizduojama milijonų žmonių masė miestuose, kuriuos reikia maitinti, o visa maisto gamyba yra pastatyta ant vieno besibaigiančio naftos resurso. .
Kai sužlugdomas valstietis, 4-5 žmonės netenka darbo. O tai paveikia visą grandinę ir kaimo mokyklą, parduotuvę ir tt. Tai paprasčiausias kaimo žmonių genocidas, matomas plika akimi. O su jais ir visų kitų, netenkančių pragyvenimo šaltinio.
Daugumoje regionų dirvožemis negyvas, iš dirvų išimama ir atgal nebegrąžinama organika, maitinami tik augalai, dirvos degraduoja. Anksčiau bent mėšlo pavidalu šiek tiek sugrįždavo. O šiandien šis amžinas ratas nutrauktas – gyvuliai auginami atskirai nuo grūdinių, įvesti mėšlo dorojimui apribojimai.
Žemės ūkyje pagrindas yra sėklos ir korporacijos stengiasi kontroliuoti sėklas, nes tai sudaro mitybos grandinės viršūnę. Sėklų verslas šiandien yra ,,šaltasis karas“ prieš žmoniją, kuri šimtmečiais gyveno, augino be trąšų ir be chemijos, o vyriausybės to negali leisti, kadangi jos yra parsidavusios iki ausų didžiajam verslui ir ištikimai jam tarnauja. Nes tiesiogiai yra jo statytinės.
Šiuolaikinė agronomija gėdingai pasisavino visas ekosistemos funkcijas tam, kad galėtų jas pakeisti dirbtinėmis, nešvariomis technologijomis. Tai vienur, tai kitur vyksta pasipriešinimas šioms tendencijoms, nors tai kaip ,,baltų varnų“ pasirodymas – šiandien mes neturime kito kelio, kaip tik grįžti prie švarios žemės ūkio gamybos, mažų šeimyninių ūkių, kurie suteiktų darbo tūkstančiams/milijonams bedarbių.
Šiandien studijų programose nebeliko dirvožemio mikrobiologijos. Agronomai nežino, kad žemė yra gyva ir vietoje to pila chemines augalų apsaugos priemones. Jų nedomina gyviai, korporacijos neskiria lėšų dirvų mikrobiologijos tyrimams, viskas, kas trukdo žemės ūkio industrializavimui ar įrodo chemikalų kenksmingumą tiesiog atmetama. Mes nematome milijardų dirvoje gyvenančių mikroorganizmų, vabaliukų, sliekų, blakių – jie juk rausia savo tunelius, urvelius – taip žemė gauna deguonį, joje apsigyvena geroji mikroflora ir šaknys gauna būtiną orą.
Kiekvienas šio gyvo pasaulio sutvėrimas daro savo darbą. Nustojus į žemę pilti chemikalus, užsėjus į ją mikroorganizmus, davus jiems organikos, žemė lėtai atsistato. Cheminės augalų apsaugos priemonės žudo visą gyvybę esančią dirvoje. Netgi išplatinta propaganda, kad visa kas gyva dirvoje yra parazitai ir platina ligas – didesnės beprotybės agronomijos mokslas negalėjo sugalvoti?
50g potašo hektarui ir gyvybes dirvoje nelieka. http://lt.wikipedia.org/wiki/Kalio_tr%C4%85%C5%A1a
Du šaukštai FAIRY??? kibire vandens – mirtini nuodai dirvos mikro pasauliui. Kad sunaikinti daug proto nereikia. Atgaivinus dirvos mikro pasaulį jis mums dirba nemokamai, auga augalas, organika džiūsta ir krenta ant žemės, mikro pasaulis ją perdirba duodamas maisto kitai augalų kartai, huminių rūgščių, anglies dvideginio pavidalu, bet korporacijoms tai nepatinka, nes neduoda joms pelno, todėl jos ir naikina valstiečius visame pasaulyje.
Dirvožemio mikro pasaulis dirvos paviršių daro porėtą ir purų, todėl miške einant jaučiame lyg po kojomis būtų kilimas. Tokiam dirvožemiui nebaisūs dideli lietūs, užmirkimai,vanduo lengvai susigeria į žemutinius sluoksnius, kurie maitina paviršinius vandenis. Mirę dirvožemiai vandens nesugeria, užmirksta, štai todėl pastaruoju metu kinta klimatas planetoje patvinsta upes, krenta paviršinio vandens lygis, džiūsta šuliniai.
Porėtose dirvose, kur normali mikro flora, į žemę rasos kondensato, lietaus pavidalu pakliūna daug vandens į gilesnius sluoksnius. Esant milžiniškiems dirbamos žemės plotams sutriko natūralus vandens ratas gamtoje, vanduo nesugrįžta į žemę, vandens kiekis didėja atmosferoje garų pavidalu, matome uraganus, potvynius ir panašius gamtos kataklizmus, CO2 kvotos, pasakos apie ledynus, planetos atšilimą, šiltnamio efektus, nepasakant pagrindines priežasties yra sąmoningas melas.
19 amžiuje išradus traktorių, pradėta arti žemę. Kol apdirbami tik paviršiniai žemės sluoksniai – tai nėra taip kenksminga joje gyvenantiems mikroorganizmams, bet kai ariama giliai, dirvos mikro pasauliui tai katastrofa.
Problema tame, kad yra sukurtas mitas, jog, neva kuo giliau ariama tuo geriau. Ariama žemė pasidaro kieta , oras į ją nepatenka, pakinta mikroorganizmų sudėtis, kuri parūgštintina sau terpę, dėl ko aparta organika ima pūti, dirva dvokia kiaulių mėšlu. Normaliai mikro floros fermentuojama organika kvepia, žemė yra porėta, biri, nesulimpa. Miškai gi auga milijonus metu be trąšų, bet žmonėms įkalta į galvą, kad be trąšų niekas neužauga. Žemdirbiui psichologiškai sunku nearti dirvos, kai stereotipas sako: nearsi – neturėsi.
Ukrainoje, Savkovoje kaime yra kolūkis, kur žemė nearta jau 30 metų. Ūkio plotas siekia 8000 hektarų, jo vadovas Antonec Semion Sidorovič panaudojęs chemiją dar TSRS laikais ir pamatęs išbertas, su opomis ant kūno kolūkietes, paprašė valdžios leisti nenaudoti cheminių augalų apsaugos priemonių. Valdžia leido su sąlyga, kad kolūkis įvykdys planus.
1970 metais TSRS prasidėjo žemės ūkio industrializacija, buvo duotas įsakymai naudoti herbicidus.
1978 metais Antonec pažadėjo visam kolūkiui nenaudoti herbicidų ir iki dabar jų nenaudoja. Kolūkis ne tik įvykdydavo planus, bet ir viršydavo.
Antoneco technologija rėmėsi 3 baziniais principais:
1. Paviršinis žemės dirbimas.
2. Į dirvą įvedama organika binomasės sideratų (žalioji trąša) ir organinių trąšų pavidalu.
3. kultūrų rotacija ir reguliarus žemės poilsis, papildant sederatais.
Šitame kolūkyje žemės struktūra porėta, biri.
Kas kontroliuoja sėklas, tas kontroliuoja visą maisto grandinę. 1962 metais sukuriama tarptautinė organizacija UPOV ir čia prasidėjo visuotinis sėklų augintojų žlugdymas bei sėklų verslo perėmimas.
Šiandien yra 5 korporacijos, kurios kontroliuoja ¾ rinkos. Nr.1 ,,Monsanto, – pakeitė normalias sėklas hibridais.
F1 hibridai velnio išradimas, jeigu atversti ir pažiūrėti dabartinius ES sėklų registrus, tai 90 -100% yra hibridinės veisles, iš kurių sėklų naujas normalus augalas neužauga. Valstietis priverstas kasmet pirkti hibridines sėklas, kurios paskui save tempia visą technologinę grandinę – chemikalus, techniką.
Didelės korporacijos spaudžia vyriausybes, kad išnaikintų senas veisles. Kuriami oficialūs veislių registrai ir senos veisles į juos neįtraukiamos,
tampa nelegaliomis ir visa tai finansuojama iš Briuselio. Senų veislių augalai maitino žmoniją šimtus metų, šiandien gi, šios veislės 5vardijamos nelegaliomis. O nelegalių veislių sėklų dalinti, pardavinėti negalima pagal įstatymą, ūkininkams pakišamos hibridinės sėklos, taip įvedama visos grandines kontrolė.
Sukurta hibridų derlingumo ir gerumo mitologija, kai valstybines tarnybos sako, jog registras sudarytas siekiant apginti vartotojų interesus, deja neaišku nuo ko, gal greičiau tai korporacijų gynimas pašalinant valstiečius iš konkurencinės kovos.
Kyla klausimas- kodėl neegzistuoja kojinių, sūrių ir kitų prekių registrai?
Senos, atsparios kenkėjams veislės naikinamos, ES spaudžia vyriausybes, kad jos kurtų registrus, kuriose būtų naujai registruotos veislės, kurioms būtina cheminė apsauga ir trąšos. Lietuvoje ne tik uždraustos senos veislės, bet negalima jomis keistis, jų parduoti ar kitaip platinti, tai liečia ir sodo augalus, medelius, krūmus o mes to genocido lyg ir nematome?
Su teisės aktais, reglamentuojančiais augalų dauginamosios ir sodinamosios medžiagos tiekimą rinkai, esant reikalui, detaliau galima susipažinti Tarnybos interneto svetainėje (www.vatzum.lt) .
Yra tokia Prancūzijoje įkurta organizacija ,, Kokopelli” , kuri nuo 1999 metų dalina sėklas visame pasaulyje, šimtams asociacijų ir kaimo bendruomenių visuose žemynuose, už tai jie kelinti metai yra tampomi po teismus, juos persekioja žemės ūkio ministerija, korporacijų lobistai. Per du metus organizacija sumokėjo 90 tūkst eurų baudų, bet Kokopelli nelegalias sėklas perka Bordo, Gotje miestų merijos, gamtos muziejus, Luberon parkas – jau 10 metų jie yra pastovūs klientai. Didžiausi Paryžiaus restoranai, kuriuose maitinasi visa buržuazija, yra jų klientai. Kas ragavo jų senų veislių pomidorų, į burną neima hibridų. Iš jų imi 100g. sėklų ir kitais metais grąžini arba duodi dar 2 kolegoms.
Gaunasi kažkas panašaus į kolektyvinį sėklų banką. Vienas valstietis negali užsiimti 400 veislių auginimu, o 400 valstiečių gali.
Ar ne laikas ir Lietuvos augintojams prisidėti prie panašios veiklos, juk sėklos ir būtų pirmas žingsnis į nepriklausomybę.
Sėklų išsaugojimas – pamatinis reikalas ateičiai.
Iš žmonių pavagiama tai, kas jiems teisėtai priklauso, o primetama svetima valia. Sėklos negali būti preke. Nebent natūralios ir pačių išaugintos.
Mums reikalingos mūsų bobučių, kurios pažinojo kiekvieną augalą, žinios. Naujos, intensyvios veislės su greita medžiagų apykaita netinka daržams, jos tinka tik intensyviai chemizuotai gamybai.
Ką mes turime galvoti apie GMO… (www.gmo.lt)
Ką bekalbėtume, faktiškai tai yra pesticidiniai augalai – arba pats augalas gamina pesticidus, arba jis atsparus pesticidams. Anksčiau ,,Rondup” sojai netiko, soja žūdavo, dabar GMO soja jam tapo atspari.
Tai kaip Trojos arklys, kuris bando pasisavinti genetinę įvairovę.
GMO – tai augalų adaptacija mirusioms dirvoms. Kas metai pasaulyje 10 mln. hektarų dirvos tampa dykuma – tokiais tempais galima išsilaikyti dar gal apie 50 metų. Jei dykumų susidarymo procesas jau prasidėjo, tai jis įgauna pagreitį.
Bioetanoliu užpildytas automobilio bakas, tai maždaug tiek energijos, kiek žmogus suvartoja per metus maistui. Užpylei pilną baką, kažkas pasaulyje metus nevalgo… Kai maistas suprantamas, kaip prekė, dalis žmonijos badaus.
Tokiu atveju, greitai planetoje badaujančių bus 1 milijardas.
Saugokime savo sėklas, grįžkime prie senos žemdirbystės kultūros, tai jokiu būdu nereiškia, kad grįžkime į akmens amžių. Iki šiol vyko žalioji revoliucija, tačiau korporacijos mums ruošia naują GMO revoliuciją. Išlikime, rinkime sėklas patys, platinkime, keiskimės, dalinkime, organizuokime sėklų mainus.
Palaikykime referendumą dėl žemės pardavimo uždraudimo užsienio valstybių piliečiams, mums liko labai nedaug laiko, registruokimės parašų surinkimui referendumailietuvos.info
Straipsnio medžiaga paruošta pagal Kolin Siro filmą: “Lokalus globalių problemų sprendimas” [rusų k.]
sarmatai.lt