Profesoriaus gimtadienis būdavo šauni galimybė susirinkti, ir… paminėti tą dieną tarybiniais
metais, diskutuoti. Ir pasitikėti vienas kitu. Tai primena suvenyrai ant sienos jo kukliame butuke
Antakalnyje. Tik tų bendraminčių nebelieka – išėjo Marcelijus Martinaitis, Romualdas Ozolas,
Bronislovas Kuzmickas… Išėjo ir laisvamanis (taip jis prisistatydavo) filosofijos mokslų
habilituotas daktaras Bronislovas Genzelis. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės,
Sąjūdžio Seimo tarybos narys. Sąjūdžio žmogus TSRS Aukščiausioje Taryboje, Lietuvos TSR
Aukščiausioje Taryboje, 1990 m. kovo 11 d. atkūrusioje Lietuvos valstybės nepriklausomybę.
Sąjūdis suteikė galimybę ekstremaliomis sąlygomis pažinti iš arti daugybę naujų žmonių,
bendražygių, įgyti draugų ir patirti bene sudėtingiausią išbandymą gyvenime – pasitikėjimą
žmogumi.
1988 m. birželio 3-ioji suvedė ir mane su žmonėmis, apie kuriuos iki to meto žinojau
tik viešoje erdvėje – nuo rašytojo Vytauto Petkevičiaus iki poeto Justino Marcinkevičiaus. Suvedė
ir su profesoriumi Bronislovu Genzeliu.
Nebuvo jokio asmeninio pagrindo, patirties šiais žmonėmis nepasitikėti. Visi jie sutiko būti
Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais. Man, asmeniškai ir betarpiškai jų nepažinojusiam, tai reiškė
ir nuoširdų norą būti ir veikti drauge, mokytis iš jų, tartis.
Betarpiškas darbas, į kurį nerte panirome, bendražygių ir rėmėjų ratą plėtė nežmonišku greičiu. Nežiūrint į amžiaus skirtumą su Broniumi tapome draugais ir likome tokiais iki šiandieninio išsiskyrimo.
Tai, kas vyko šio istorinio virsmo metu, buvo neįkainojama gyvenimo pamoka ir didžiulė
vertybė. Gyvenimas mokė pažinti ir atskirti žmones, pamokos buvo ir džiugios, ir skaudžios –
visos jos svarbios. Tačiau be pasitikėjimo vienas kitu nebūtume pasiekę ir pagrindinio bendro
tikslo – Lietuvos nepriklausomybės. Kaip šiandien trūksta tokio pasitikėjimo!
Įvykių gausa ir sparta buvo tikras gyvenimiškas išbandymas mums visiems. Netrukome
pasiekti stadiją, kuomet visuomenės autoritetų ir didelės dalies žmonių, tavo asmeninė nuomonė
vienu ar kitu klausimu pradėdavo skirtis. O atsakomybė dėl priimamų sprendimų kone kasdien
sparčiai didėjo. Patirtis ir vienas kito pažinimas taip pat didėjo, tačiau psichologiškai nebuvo
lengva priiminėti sprendimus. Ypač kritinėse situacijose.
Be tokių svarbių dalykų, kaip viešumas, atvira diskusija, spartūs įvykiai, labai svarbus buvo
žmogiškasis faktorius. Drįstu vadinti asmenybėmis tuos kolegas ir bendražygius, kurie ne tik buvo
visuotinai žinomi autoritetai, turintys žinių bagažą ir gebėjimą jį perteikti kitiems, bet, visų pirma,
tie, kurie, būdami autoritetais, sugebėjo girdėti kitus, įsiklausyti į kitų argumentus, diskutuoti
tarpusavyje, ieškoti sprendimų drauge ir, svarbiausia, prisipažinti dėl vienų ar kitų priežasčių
klydus, o paskubėjus ar pasikarščiavus – pasitaisyti. Ramia sąžine jų ratui priskirčiau šviesios
atminties Kazimierą Antanavičių, monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, Romualdą Ozolą ir, be
abejonės, prof. Bronislovą Genzelį. Žmogų, kuris paskubėjęs galėjo ir suklysti, bet išklausęs kitos
nuomonės, prisipažinti klydęs. Pasigendu šiandien tokių žmonių. Asmenybių.
B. Genzelis buvo nepakantus melui ir neteisybei. Jį ir apgaudavo, nes jis būdavo atviras ir
sutiktą žmogų priimdavo kaip gero ir tiesos siekiantį. Jis viską vertindavo sveiku protu ir logišku
mąstymu, filosofiniu pagrindimu ir apibendrinimu, todėl negalėjo nurimti ir dėl vagių ir melagių
valdžiose. Deja, šios problemos amžinos.
Asmenybių vaidmuo Atgimimo istorijoje nėra deramai aptartas ir išryškintas.
B. Genzelio asmeninės studentiškos pažinties Maskvoje su buvusio Islandijos užsienio
reikalų ministro Jono Baldvino Hanibalsono (Jon Baldvin Hannibalsson) broliu Arnonu dėka
įvyko tikras stebuklas – šie broliai iškart po 1991 m. sausio 13-osios įvykių nelegaliai atvyko į
Lietuvą, įsitikino savo akimis tuo, kas įvyko ir perdavė mums svarbią žinią iš Vakarų – be Kovo
11-osios Akto reikia dar ir mūsų tautos nuomonės, t.y. referendumo.
Džiaugiamės karžygišku Islandijos veiksmu – Lietuvos Respublikos pripažinimu jau 1991
m. vasario 11-ąją, t.y. dvi dienos po istorinio vasario 9-osios plebiscito. Tačiau tai galėjo ir
neįvykti, jei ne, atrodytų, mažytė aplinkybė – B. Genzelio vaidmuo, kuriuo jis nesigyrė, Sausio
13-osios medalio neprašė, o tiesiog padarė tai, ką manė esant būtina. Gal ši aplinkybė galėjo
nusverti istorijos svarstykles į vieną ar kitą pusę? Kas iš mūsų gali būti drąsus ir atsakingas pasakyti, kad priešingu atveju vis tiek būtų nutikę tai, kas nutiko? Gal ir taip, tačiau gal tai būtų
nutikę gerokai vėliau, gal aukų būtų buvę ženkliai daugiau?
Nebuvo jokių teorijų ar „koncepcijų“, kaip pramušti Vakarų šalių tylėjimo šiuo klausimu
sieną. Bandyta buvo viskas, kas tik įmanoma. Arnonas supažindino studijų draugą Bronislovą su
savo broliu Jonu Baldvinu, o Bronislovas tai paaiškino Vytautui Landsbergiui. Sąjūdžio metais,
Lietuvoje, kaip turistas, lankėsi Arnono Hanibalsono sūnus, dalyvavęs ir mūsų mitinguose. Ir pats
A. Hanibalsonas viešėjo Lietuvoje dar prieš tai. Dėl mažo profesoriaus B. Genzelio buto svečias
apsistodavo dailėtyrininko Gyčio Leopoldo Vaitkūno erdvesniame bute. G. L. Vaitkūnas taip pat
1959 metais baigė filosofijos studijas Maskvoje. Visa tai patvirtina Br. Genzelio ir A.
Hanibalsono susirašinėjimo nuo 1959 metų laiškai, saugomi Lietuvos naujajame valstybės
archyve, VDU leidinio „Darbai ir dienos“ tome Nr.30 (2002 m.) paskelbti Br. Genzelio straipsnis
„Supratusi savo garbę (Kodėl ir kaip Islandija pripažino Lietuvą)“ ir Romualdo Ozolo interviu su
Arnonu Hanibalsonu „Šalių ryšius kūrė jų žmonės“. Dalis A. Hanibalsono rusų kalba šia tema Br.
Genzeliui rašytų laiškų faksimilių paskelbta ir nurodytame „Darbai ir dienos“ leidinyje.
Prisiminkime ir B. Genzelio pilietišką ir drąsią Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto
Landsbergio ir Prezidento Algirdo Brazausko kritiką. Tai galėjo padaryti ne tik drąsus, bet, visų
pirma, principingas žmogus. Manau, dėl nuoširdaus noro pasakyti teisybę ir priversti visus
besiklausančius, visų pirma, susimąstyti, pradėti galvoti, diskutuoti, o ne aklai vykdyti kažkieno
valią. Kad ir mūsų pačių išrinkto Pirmininko valią. Neklystančių nėra ir nebūna. Tas yra didis,
kuris prisipažįsta klydęs. Būtent tokią asmenybę gerbia ir gerbs kolegos, tauta.
B. Genzelis buvo gyva enciklopedija – jo iki galo nesurašytų žinių apie ilgametę kovą už
lietuvybę ir pasaulinę filosofiją Vilniaus valstybiniame universitete, Vilniuje ir Lietuvoje
pasigesime šiais veidmainiškais „sovietmečio“ neigimo laikais. Profesorius nebijojo nukentėti,
imtis atsakingos ir nedėkingos veiklos. Atgimimo metais jis sutiko su universiteto kompartijos
narių ir sąjūdiečių siūlymu tapti VVU partinės organizacijos sekretoriumi, tačiau pateikė sąlygą:
„… pritarkite mano idėjai sušaukti neeilinį partijos suvažiavimą.“ Taip 1989 m. gegužės 30 d. B.
Genzelis tapo Koordinacinės tarybos LKP suvažiavimui ir atsiskyrimui nuo TSKP rengti
pirmininku. Šios tarybos veikloje dalyvavo ir sąjūdiečiai Romualdas Ozolas, Romas Gudaitis,
Jokūbas Minkevičius, LKP Vilniaus Lenino rajono komiteto pirmoji sekretorė Janina Gagilienė, Arvydas Domanskis. Taip prasidėjo istorinis virsmas – LKP atskyrimas nuo TSKP monolito.
B. Genzelis skausmingai pergyvendavo išdavystę, melą. Jis nesitaikstė ir su tokiais melais,
kaip istorija apie Dalią Grybauskaitę. Kaip TSRS liaudies deputatas jis vyko į mūšių draskomą
Kalnų Karabachą, nors jam buvo sudėtinga vaikščioti. Jaunystėje sprogmuo atėmė iš jo koją.
Palydint Bronislovą Genzelį, kviečiu Vytautą Landsbergį ir Emanuelį Zingerį atsiprašyti
profesoriaus dėl jo nuopelnų lietuviškoje-islandiškoje istorijoje savinimosi. 1990 metais Vytautui
Landsbergiui lankantis Islandijoje, jo paklausė, kodėl drauge su juo neatvyko Islandijos kviestas ir
kitas profesorius – Bronislovas Genzelis? Profesorius V. Landsbergis paaiškino, kad profesorius
B. Genzelis sunkiai susirgo. Įsivaizduoju, kaip turėjo jaustis profesorius B. Genzelis, išgirdęs į
Vilnių atvykusių brolių Hanibalsonų klausimą apie jo „sunkią ligą“. Ar profesorius B. Genzelis
turėjo paremti profesoriaus V. Landsbergio melą „vardan tos Lietuvos“, ar ne?.. Islandijos
atstovams į galvą nešovė mintis, kad Lietuvos Nepriklausomybės siekiantys aukščiausi Lietuvos
politikai galėtų taip elgtis… Šokiruojantį klausimą išgirdusiam profesoriui B. Genzeliui taip pat
buvo nelengva – sakyti ar nesakyti garbingiems ir lauktiems svečiams, kad jam niekas nepranešė
apie Islandijos pakvietimą atvykti į Reikjaviką?..
Kiek dar tokių istorijų mena mūsų Atgimimas, kiek jų su savimi nusinešė Bronislovas
Genzelis? Tikrų istorijų. Ne pasakų.
Šiandien ir 2024 m. vasario 16 dieną, mieli Lietuvos žmonės, nepamirškime uždegti
namuose žvakelę Bronislovo Genzelio atminimui ir jo 90-ųjų gimimo metinių paminėjimui.
Nežinomo autorius nuotraukoje iš dešinės: Bronislovas Genzelis, Romas Gudaitis, Mečys
Laurinkus ir Kazimieras Motieka Lietuvos Aukščiausioje Taryboje (1990-1992, asmeninis
Reginos Vaišvilienės ir Zigmo Vaišvilos archyvas).