Kai sušlubuoja sveikata, eini pas gydytoją. Jei turi klausimų, kaip investuoti savo pinigus, pasikalbi su finansiniu patarėju, nors turbūt būtų protingiau rinktis iš indeksuotų investicinių fondų. Jei sąžinė graužia, eini pas kunigą arba pas psichiatrą, priklausomai nuo to, kaip įsivaizduoji optimalų sprendimą. Bet jei turi klausimų apie Lietuvos politiką, ar kreiptumeisi į politologą?
Lietuvoje politologai nuolat šmėkščioja televizorių ekranuose, jų balsai dažnai girdimi radijo laidose. Per savaitę populiarūs politologai gali sulaukti žiniasklaidos dėmesio penkis, net dešimt kartų, pagarbiai klausomasi jų nuomonės įvairiais klausimais. JAV ir didesnėse ES šalyse į politologus kreipiamasi mažiau. Negalima neigti politologų ekspertizės ir žinių.
Žmogus, specialiai tyręs liustracijos įstatymų įgyvendinimą, daugiau žinos apie šių įstatymų poveikį negu eilinis pilietis ar korespondentas. Tautinių mažumų ekspertas bus labiau susipažinęs su mažumų švietimo politikos subtilybėmis. Čia politologų, kaip ir savo sričių teisininkų ar ekonomistų pranašumas – neginčytinas. Bet ką politologai gali pasakyti apie tokius kasdienius, įvairiais atžvilgiais aktualesnius klausimus, pavyzdžiui, kaip įvertinti Gabrieliaus Landsbergio išrinkimą konservatorių partijos vadovu, kaip prasti Darbo partijos bei Tvarkos ir teisingumo rezultatai savivaldybių rinkimuose paveiks šių partijų nuostatas dėl tolesnio dalyvavimo valdančioje koalicijoje? Ar kitų metų Seimo rinkimų išvakarėse politinių partijų rinkimų štabai kreipsis į politologus ieškodami patarimų? Manau, kad ne.
Politologai yra kaip patologai. Jų specialybė – ramus, gal net vangus rinkimų rezultatų skrodimas, detalus „mirties“ priežasčių nustatinėjimas, įvairių prisidėjusių veiksnių ir jų tarpusavio ryšių analizė. Dirbama kruopščiai, kartais pasiekiama įspūdingų rezultatų. Bet politinės partijos, kaip ir eiliniai mirtingieji, neskiria pirmenybės savo baigties tyrinėjimams, tad neskuba pas patologus. Žmonės nori gyventi, pataisyti sveikatą, tad lankosi pas gydytojus, kurie patars, ką reikia daryti, kokius vaistus gerti, ką valgyti, kiek sportuoti ir t. t. Politikams už politologus naudingesni visokiausių rūšių politikos technologai, nuomonių tyrinėtojai, apklausų ir fokuso grupių organizatoriai, viešųjų ryšių bendrovės. Taip pat ir žurnalistai bei žiniasklaidos organizacijų vadovai, kurių nutarimai didele dalimi lems, kaip dažnai politikai bus kviečiami dalyvauti radijo ir televizijos laidose, duoti interviu ir t. t. Rinkimų štabams rūpi visa tai, kas gali paveikti dar neįvykusių rinkimų rezultatus. Svarbūs tie specialistai, kurie gali nujausti rinkėjų nuotaikas, nurodyti, kuriems klausimams partija turi teikti pirmenybę, kaip juos formuluoti maksimaliai patrauklia forma, kaip atskleisti bei išnaudoti oponentų silpnąsias vietas, sureikšminti jų smulkias klaideles ir suklupimus. Šioje srityje dauguma politologų neturi ko pridurti. Ne itin daug padės subtiliausi įvairių rinkiminio elgesio tyrimo modelių pritaikymai, regresinė analizė ir kitos metodologijos, kurios padeda nustatyti priežastingumo ryšius, jei politologas neturi to, ką vadinčiau politine uosle, kuri leidžia suprasti, kas yra svarbu ir kas ne. Specialūs politologo įgūdžiai ir žinios įgalins jį nuodugniai ir visapusiškai nagrinėti rinkimų rezultatus praėjus keleriems metams po rinkimų. Bet tai – šaukštai po pietų.
Rinkimų technologų vaidmuo Lietuvoje yra mažesnis negu JAV ir daugelyje Vakarų Europos šalių. Lietuvoje politinė reklama, partijų finansavimas, rinkimų kampanija apskritai yra dirbtinai ribojama tradicinių partijų naudai. Be to, žiniasklaida yra gana neutrali didžiųjų partijų atžvilgiu, tad reklamos įtaka – lyg ir ne tokia didelė. Tačiau ne visada lengva nustatyti reklamos vaidmenį. Jei reklamos paveiktas neformalios grupės vadovas pakeičia savo nuomonę, tai veikiausiai keisis ir jo sekėjų nuostatos, nors tų reklamų jie ir bus nematę.
Nenoriu nuvertinti politologų rinkimų tyrimų. Kiekvienas besidomintis politika daug ko išmoktų perskaitęs tokią knygą, kaip pernai (taigi praėjus dvejiems metams po Seimo rinkimų) išleistą Kaip renkasi Lietuvos rinkėjai? Idėjos, interesai ir įvaizdžiai politikoje. Bet knygos autoriai pažymi, kad ligšioliniai tyrimai Lietuvoje „vis dar gerokai atsilieka ne tik nuo dabartinių rinkiminių elgesio standartų […], bet net ir nuo senųjų klasikų. […] dauguma jų, išskyrus retas išimtis, rėmėsi antriniais duomenimis ir aprašomąja statistika“. Bet net JAV, kur tyrimai yra aukščiausio lygio, rinkimuose svarbesnį vaidmenį atlieka tokie „politikos technologai“, kaip Karlas Rove’as, ar statistikos specialistai, kaip Nate’as Silveris, teisingai numatęs 2012 m. prezidento rinkimų rezultatus visose 50 JAV valstijų ir 31 iš 33 Senato rinkimų, negu Harvardo arba Princetono politologijos profesoriai. Šiuo atžvilgiu Lietuva yra norma, o ne išimtis.
Politologai yra teisingai pastebėję, kad nepaisant visų, kartais ir dramatiškų pokyčių, Lietuvos politiniame gyvenime esama nemažai stabilių aspektų. Konservatoriai dominuoja politinio spektro dešinėje, socdemai (anksčiau – LDDP) kairėje. Tik išskirtiniais metais viena šių partijų nevadovauja valdančiajai koalicijai. Minėtos knygos autoriai nurodo, kad žmonių balsavimą labiausiai paaiškina jų santykis su sovietmečiu. Tie, kurie vertina dabartį labiau negu praeitį, labiau linkę balsuoti už konservatorius, o tie, kurie mano, jog jų gyvenimas pablogėjo arba yra mažiau šviesus negu sovietmečiu, nepakels rankos balsuoti už TS-LDK, nors pakels balsą jiems prakeikti. Tačiau ši takoskyra jau buvo akivaizdi prieš 20 metų. 1992 ir 1995 m. tyrimai atskleidė, jog (i) lietuviai palankiau už kitas Baltijos šalis vertina praeitį, (ii) lietuvių praeities vertinimas koreliuoja su jų politinėmis preferencijomis ir (iii) skirtumai tarp šių dviejų pozicijų didėja. Nuostatų gajumas šiek tiek stebina. Antra vertus, būta nepaprastai daug politinių žemės drebėjimų: triuškinantis Sąjūdžio ir Landsbergio pralaimėjimas 1992 m., dar didesnė LDDP katastrofa 1996 m., naujų partijų proveržiai 2000, 2004, 2008 m. Net ir santykinai „normalūs“ 2012 m. Seimo rinkimai pasižymėjo tuo, kad itin nepopuliaraus Kubiliaus vadovaujama valdančioji koalicija prarado mažiau balsų negu jos pirmtakės. 2014 m. rinkimai į Europos Parlamentą bei šių metų savivaldybės rinkimai irgi neapsiėjo be staigmenų. Beveik nėra rinkimų be netikėtumų. Jei ir 80% žmonių balsuoja taip, kaip įprastai, likęs penktadalis gali lemti rezultatus, nutardamas dalyvauti rinkimuose ar sėdėti namie, iš pasipiktinimo savaisiais atiduodamas savo balsą svetimiesiems. Nesunku aiškinti rinkimų rezultatus ex post, gerokai sunkiau juos numatyti ex ante.
Politologai ne tik tiria rinkimų rezultatus, jie nuolat kviečiami nagrinėti politinio gyvenimo aktualijas. Vienų aiškinimai verti dėmesio, bet kitų pasisakymai nesiskiria nuo to, ką pasakytų dauguma politika besidominčių, bet politologijos nestudijavusių žmonių. Moksle nuolat pabrėžiama pirminių šaltinių svarba, tai, kad nevalia pasikliauti antriniais duomenimis. Bet, neskaičiuojant kai kurių išimčių, politologai nebendrauja su politikais. Turbūt ant vienos rankos būtų galima suskaičiuoti politologus, kurie kurią nors dieną yra Seime ir kalbasi su politikais. Norint prognozuoti politikų veiksmus, galima pasikliauti euristinėmis teorijomis, kaip racionalus politikas vertintų padėtį, kaip jis reaguotų į iššūkius, kaip elgėsi praeityje ir t. t. Šitokius a priori atspalvio apibendrintus svarstymus būtina papildyti pokalbiais su politikais, jų štabais, ministerijų darbuotojais ir kitais, kurie prisideda priimant sprendimus. Savaime aišku, kad paprastai nesulauksi atsakymo, jog mūsų partija darys a, b ir c, o pakitus aplinkybėms – d ir e. Bet jei laimi politikų pasitikėjimą, gausi ne visiems prieinamų žinių apie partijos planus bei įžvalgų apie jų mąstyseną, nuostatas. Kai vadovavau Laisvosios Europos radijo lietuvių redakcijai po Sovietijos žlugimo, kas šeštą savaitę praleisdavau Lietuvoje, daugiausia Seime ir Vyriausybės rūmuose. Tik taip buvo galima gauti reikalingų žinių, o kai radijuje perėmiau kitas pareigas ir nebegalėjau keliauti į Lietuvą, po metų nutraukiau komentarų rašymą. Nes nebeturėjau ką pasakyti.
Lietuvoje nuolat gyvenančių politologų padėtis yra kita, nes jie supami Lietuvos politinio gyvenimo. Bet turėdami minimalius kontaktus su politiniais veikėjais, jie priversti pasikliauti žiniasklaida, taigi nuvalkiotomis žiniomis, juolab kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, žiniasklaidos kokybė smunka mažėjant tikrų korespondentų skaičiui. Kadaise keturių korespondentų žinias nagrinėdavo vienas apžvalgininkas, dabar keturi apžvalgininkai gyvena iš vieno korespondento reportažų. Savivaldybių rinkimuose prastai pasirodė Darbo partija bei Tvarka ir teisingumas. Kai kurie politologai aiškino, kad gal abi partijos turėtų trenkti duris ir pereiti į opoziciją. Esą tai būtų joms naudinga, ypač prieš rinkimus, juolab kad abi partijos iš esmės yra opozicinės, labiau gebančios oponuoti ir kritikuoti, o ne dirbti juodą valdymo darbą. Tokie svarstymai neįtikina. Abiem partijoms naudinga likti valdžioje, nes dalyvavimas Vyriausybėje užtikrina, kad jų vadovai liks žiniasklaidos akiratyje, galės atkreipti dėmesį į savo veiklą, taigi ir į savo partiją. Netekusi Seimo pirmininkės posto, Loreta Graužinienė, kaip ir Darbo partija, netektų žiniasklaidos dėmesio, tad ir netiesioginės reklamos. Pamokomas čia Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pavyzdys. Partija ilgai šokdino valdančiąją koaliciją, jos vadovas Valdemaras Tomaševskis buvo nuolat matomas. Pasitraukusi iš valdžios, partija išnyko iš eterio, turi tenkintis protesto akcijų organizavimu. Abi prieštaraujančios nuomonės apie galimas rinkimų pasekmes grindžiamos a priori atspalvio apibendrintais svarstymais. Šitokie svarstymai tinka, kai esi staiga prašomas komentuoti politinį įvykį. Bet ilgainiui jų negana. Aš neturiu ryšių su darbiečiais ir tvarkiečiais, kaip jų, veikiausiai, neturi dauguma politologų. Tad visi tam tikra prasme pilstome iš tuščio į kiaurą. Tiesa, protingiau šneka tie, kurių politinė uoslė yra jautresnė. Nebūta gilesnių įžvalgų apie konservatorių partijos vadovų rinkimus. Nors tai buvo tąsa senos kovos tarp sąjūdiečių ir krikdemų sparnų, kai kurie politologai pražiopsojo šį elementarų faktą, kalbėjo apie takoskyrą tarp seno ir naujo, praeities ir ateities. Bendravimas su politikais nėra stebuklinga, įžvalgas užtikrinanti lazdelė. Bet tai yra dalis nūdienos įvykius komentuojančių politologų namų darbų. Neatlikęs namų darbo, nesulauksi sėkmės – ar būtum studentas, ar dėstytojas.
„Naujasis Židinys-Aidai“ | 2015 (4), tiesos.lt