Vilniuje neseniai pasibaigė Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) 18-asis Seimas, į kurį sugužėjo net 120 seimūnų (lietuvių bendruomenių išrinktų atstovų) iš 36 šalių. PLB – tai nevyriausybinė tarptautinė organizacija, kurios konstitucija teigia, kad ją sudaro „visi už Lietuvos Respublikos ribų gyvenantys lietuviai ir jų šeimų nariai, kurie pripažįsta Pasaulio lietuvių bendruomenės konstituciją, jos veiklos tikslus ir principus“. Svarbiausi principai – tai nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės rėmimas ir lietuvybės išlaikymas.
Ką lietuvybė pasaulyje išsibarsčiusiems lietuviams reiškia 21-ajame amžiuje, lyginant su 1949-aisiais metais priimta Lietuvių charta, kurioje minimi tokie principai kaip būtinybė kurti „lietuvišką šeimą“ ir tautos kaip „prigimtosios žmonių bendruomenės“ koncepcija, žinoma, reiktų tyrinėti ir aiškintis. Tačiau buvo viena aišku – šis Seimas subūrė gan didelę ir labai įvairią žmonių grupę, kuri aukojo savo laiką, savo lėšas, net mokėjo nemažą dalyvavimo mokestį tam, kad galėtų dalyvauti diskusijose apie Lietuvos valstybingumą ir lietuviško identiteto išsaugojimą.
Mano akimis žiūrint, šis Seimas buvo kažkuo panašus į Jungtines Tautas – seimūnų ir nuomonių įvairove, daugybe emocingų diskusijų ir atstovų iš „mažų“ valstybių svarba, jų balsas buvo labai garsus. Žmones į PLB Seimą turbūt sutraukė daugelis priežasčių – bendruomeniškumas, noras prisidėti prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, noras puoselėti lietuvišką identitetą savo bendruomenėse, rasti bendraminčių ir t. t.
Mano atveju svarbiausias veiksnys, pastūmėjęs pilietinio aktyvumo ir dalyvavimo šiame Seime link, – tai Rusijos agresyvus karas prieš Ukrainą. Akivaizdžiai pažeidžiamos žmogaus teisės, tarptautiniai įstatymai, grasinama visam tam, ką Lietuva kūrė per pastaruosius kelis dešimtmečius: liberaliai, atvirai visuomenei, konsoliduotai demokratijai, elementariam saugumui. [Tai vyksta] ne tik Ukrainoje, bet ir Lietuvoje. Reikėjo kažką daryti, bet ką ir kaip? Esu sukūrusi mišrią šeimą ir pasisakau už platesnį „lietuviškumo“ apibrėžimą – tikiu, kad lietuviais gali būti laikomi ir tie, kuriems priimtina daugiatautė Lietuvos kultūra, kuriems svarbi Lietuvos valstybė ir kurie nebūtinai sklandžiai kalba lietuviškai (žinoma, jei yra noro būti šios bendruomenės dalimi). Tačiau kartu tikiu, kad diasporos aktyvumas gali padėti išsaugoti demokratiją Lietuvoje ir stiprinti jos saugumą. Matau, kokia aktyvi ir susikonsolidavusi yra dabar ukrainiečių diaspora JAV: ji rengia daugybę renginių (vos ne kiekvieną savaitę), renka pinigus Ukrainai, yra įsitraukusi į lobizmą, daranti viską Ukrainos gerovei ir pergalei prieš Rusiją užtikrinti.
Žinoma, kovai dėl Ukrainos laisvės nemažai daro ir lietuvių diasporos įvairiose šalyse, taip pat ir JAV, kuriose aš gyvenu, bet galėtų padaryti dar daugiau, jei žmonėms būtų suteikta teisė atgauti prarastą Lietuvos pilietybę arba išlaikyti Lietuvos pilietybę, gaunant JAV pilietybę. Kaip žinia, daugeliui žmonių iš Lietuvos, išvykusių po 1990-ųjų ir priėmusių kitos šalies pilietybę, buvo atimta Lietuvos pilietybė. Todėl 2024 m. sausio mėnesio Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, kurie buvo paskelbti ir PLB Seimo leidinyje, Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių rinkimų teisę (kurie yra vyresni negu 18 metų ir deklaravę išvykimą iš Lietuvos), tais metais JAV buvo mažiau negu Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ar Vokietijoje (tik 28 481; JK – 158 877, Airijoje 35 344, Vokietijoje 33 669). Aišku, kad lietuvių kilmės žmonių JAV yra daug daugiau, tačiau visų jų balsas Lietuvai rūpimais klausimais, deja, nėra girdimas, ir Lietuvos pilietybės neturėjimas sumažina šios žmonių grupės politinę įtaką Lietuvoje ir dalyvavimą Lietuvos politiniuose procesuose.
Dovilė Budrytė | Asmeninio archyvo nuotr.
Vis dėlto sunku nustatyti tikslų lietuvių kilmės JAV piliečių skaičių. Žinau viena – tiems žmonėms, kurie neturi JAV pilietybės, šiais laikais net nejauku palikti šalį, bijoma, kad bus sunku sugrįžti. Nejauku ir pasisakyti prieš Trumpo režimą, bijoma, kad bus prarasta galimybė gyventi šalyje. Abejoju, ar taip besijaučiantys žmonės galėtų įsitraukti į lobizmą, gindami transatlantinius ryšius ar palaikymą Ukrainai. Todėl sutinku su argumentu, keletą kartų skambėjusiu PLB Seime ir dar nuo 2006-ųjų metų artikuliuojamu PLB: Lietuvos pilietybės išsaugojimas įgyjant kitos Lietuvai draugiškos šalies pilietybę – tai Lietuvos saugumo reikalas. Žmonės, turėdami ir Lietuvos, ir JAV (ar kitos Lietuvai draugiškos šalies) pilietybę, galės drąsiai pasisakyti įvairiais klausimais išsaugant ir konsoliduojant demokratiją – ne tik Lietuvoje, bet ir JAV ar kitoje Lietuvai draugiškoje šalyje. Demokratijos išsaugojimas JAV ir kitose Lietuvai draugiškose valstybėse yra ypač svarbus Lietuvos saugumui.
Kaip ne kartą argumentuota diskusijose, vykusiose prieš 2024 metų referendumą ir PLB 18-ajame Seime, Lietuvos pilietybė – tai svarbiausias ryšio su Lietuva garantas, įgalinantis greitesnį grįžimą į Lietuvą. Deja, šio referendumo rezultatas (už pilietybės išsaugojimą balsavo mažiau negu pusė visų balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių) susilpnino daugelio Lietuvos pilietybę praradusių žmonių tikėjimą Lietuvos valstybe. Šis reiškinys pavojingas Lietuvos saugumui, ir jo galimos pasekmės turėtų būti svarbios ne tik diasporai, bet ir Lietuvos valstybei bei visuomenei.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
veidaknygė/FB