Kalba, pasakyta Arvydo Juozaičio steigiamo sambūrio „Lietuva yra čia“ sueigoje.
Mes ten jau buvom. Mes jau buvom valstybėj, apgultoj priešų, kur dėl visko kalta praeitis. Valstybėj, kuri kiekvieną kontroliuoja, seka ir baudžia, kuri naktį gali ateiti į tavo namus ir išsivežti tavo vaikus.
Mes ten jau buvom, kur žmonės viena galvoja ir kita sako, kur vienaip rašoma, kitaip daroma. Kur niekas nebetiki tuo, kas kalbama iš tribūnų, ir patys kalbantieji netiki tuo, ką sako, ir žino, kad mes tą žinom. Bet ir toliau šitaip gyvenam, nes taip reikia.
Atsiverčiu savo Tėvynės Konstituciją, kur kiekvienas žodis – Tiesa. Ir praktiškai viskas, kas tikrovėj, neatitinka jos Žodžio. Kasdien vis daugiau melo, nevilties, tarpusavio neapykantos ir neteisybės. Ir teatro, kad viskas gerai.
Rašo mokytoja. Algimantai, vaikai man sako: bet juk tai netiesa, kas Konstitucijoje parašyta, mes gyvenam čia, nesam nei akli, nei kurti! Ir mokytoja jiems: pasvajokim, kad mes gyvename toje valstybėje, kuri aprašyta – jūsų valia padaryti, kad taip ir būtų…
Ir mūsų valia padaryti, kad taip būtų. Žmonės, mūsų valstybė serga ir nėra nė vieno, kuris to nesuprastų. Argi daugelis negalvojam, kad nieko nebegalim pakeisti? Argi nematom – kurie gali, nieko nenori spręsti, o tie, kurie nori, yra paniekinami? Argi kiekvienas nejuntam, kad mūsų šaliai atėjo išbandymo valanda?
Kas keli metai – naujos gelbėtojų bangos. Tik skirtingai nuo Laimės žiburio, čia nėra gasdinančių šmėklų ir nevirstama akmenimis – pasiekę viršūnę patys pavirsta šmėklomis, o suakmenėja jų širdys.
Laisvė nėra dovana ir niekas dykai laimės nedalina. Niekada nebuvo ir nebus jokių gelbėtojų, jei norit pamatyti tikrą išgelbėtoją – nueikit į vonios kambarį ir pasižiūrėkit į veidrodį. Demokratijos ir laisvės žmonės turi tiek, kiek jos įstengia pasiimti.
Pasaulis pajudėjo. Ar juntat, kad toli toli atsivėrė durelės ir dvelktelėjo permainų nuojauta? Po poros metų galimybės taip pat tyliai užsivers. Prezidentas – pirmas žingsnis, kurį privalom žengti. Ar nusipelnėme to, kas yra, ar esame verti vilties?
Tik susivieniję žmonės gali turėti Prezidentą ir tik Prezidentas gali suvienyti žmones veiksmui. Prezidentas, kuris nebijotų tiesos, kuris išgirstų tuos, kurių negirdi, ir atgaivintų tikėjimą savo valstybe, nes valstybė be tikėjimo yra mirusi.
Baisu, kada žmonės bėga iš Tėvynės, bet dar baisiau, kai valstybė išeina iš žmonių širdies. Tokia valstybė turi kariuomenę ir vyriausybę, įstatymus ir įstaigas, tačiau iš tikrųjų tai tuštuma, kuri sugrius nuo pirmo išbandymo. Argi reikia užkariauti valstybę, kurią gali pigiai nusipirkti?
Dovanotos nepriklausomybės laikas baigiasi, atėjo metas akmenis rinkti. Tikrą valstybę mes dar turim sukurti. Nejaugi pasibaigus paskutiniams himno žodžiams ir nuėmus delnus nuo krūtinės vienybės nebelieka? Ar tai koks prakeiksmas, kad visi tarpusavyje riejamės ir labiau neapkenčiam ne tikro priešo, o vienas kito, nors siekiam to paties?
Paskutiniai pasakyti žodžiai išlieka širdy iki galo. Poetai tą gerai žino ir pasako kiekviename eilėraštyje. Žinot, dabar matau Vincą Kudirką. Jis gydytojas ir supranta, kiek nedaug jam beliko. Ir nežino, ar Lietuva bus, bet jau sukūrė jai himną, nors šia kalba net rašyti yra uždrausta.
Štai, padėjęs savo smuikelę, jis žvelgia pro išsinuomotos mansardos langą į purviną Naumiesčio gatvę ir galvoja – ar tikra tai, parašiau? Ar gerai gaidą ir paskutinius žodžius sudėsčiau? Ar išgirs ir supras, ar mane kas prisimins?
Ar išgirsim? Ar suprasim ir atsiminsim? Ar sugrąžinsim žmonėms vienybę ir valstybę jos žmonėms?
Kartais susapnuoju, kad tai dar truputį įmanoma.
