Dalijamės sociologo dr. Andriaus Švarplio veidaknygėje paskelbtais pastebėjimais perskaičius Nidos Vasiliauskaitės straipsnį „Laisvė pagal Narbekovą ir Širinskienę“.
Mums vidury baltos dienos siūlomas toks teiginys: žmogaus laisvės esmė yra transgresija (peržengimas), o kas teigia natūralias žmogiškojo pasaulio duotybes, tas nori žmogų paversti rope.
Bet jeigu transgresija pati savaime yra didžiausia vertybė, tai galima mėginti peržengti miegą, maitinimąsi, tuštinimąsi… Taip pat galima peržengti medį, saulę, vėją, namą, stalą, pačiūžas – visus natūralius ir žmogaus pagamintus daiktus, kurie yra neatsiejamos žmogiškojo pasaulio dalys.
Netgi sakoma, kad tai Vakarų kultūros esmė. Bet Vakarų kultūroje niekam į galvą neatėjo neigti ir perženginėti natūralias žmogiškojo pasaulio duotybes, įskaitant lytį, nes jos nėra susijusios su esmine žmogaus pasaulio drama – kančia, blogiu, baigtinumu. Taip, meilės drama Vakarų literatūroje natūraliai susijusi su lytiškumu, bet maištas ir visa tragika buvo nukreipta prieš socialinius varžymus, o ne prieš lytį kaip biologinį faktą.
Genderizmas niekuomet nesugebėjo logiškai paaiškinti savo Didžiosios Tiesos – kaip iš fakto, kad lytiškumas dalyvauja konstruojant socialinius vaidmenis, išplaukia genderizmo „faktas“, kad pati biologinė lytis yra socialinis konstruktas? Juk biologinis faktas jau savaime nėra socialinis konstruktas.
Logikos trūkumą užpildo kapitalizmo gamybinė jėga. Neatsitiktinai genderizmo pareikštos teisės istoriškai sutapo su vėlyvojo kapitalizmo susiformavimu, paskutiniais trim 20 amžiaus dešimtmečiais. Peržengęs gamtą (žmogui išorinę prigimtį) ir pavertęs ją technologiškai apdirbamu daiktu, vadinasi, tik ekonominę prasmę turinčia produkcija, kapitalizmas ėmėsi ir žmogaus biologinės prigimties. Kad ją taip pat paverstų technologijomis apdirbama produkcija, reikėjo panaikinti ją nuo to saugančią natūralumo, prigimtiškumo idėją. Taip biologinis faktas buvo paverstas socialiniu konstruktu.
Sugamybinęs išorinį žmogaus pasaulį, kapitalizmas pradėjo gamybinti vidinį žmogaus pasaulį. Virtuali realybė ilgainiui turėsianti pakeisti natūralų pasaulį: nuo GMO ir „sulčių skonio sulčių“ iki žmogiškųjų santykių, politinio atstovavimo simuliavimo ir cheminės „meilės formulės“.
Genderistinė transgresija savo masiškumu ir metodiniu požiūriu į prigimtį nė kiek nenusileidžia kapitalistinei transgresijai.
Genderizmas, neigdamas biologinį faktą ir teigdamas savaiminę transgresiją kaip savaiminį gėrį, paruošia ir atveria erdvę bio-socialinės pliurzės fabrikui – verčia žmogų būti nuolat savo prigimtį produkuojančia ir perprodukuojančia mašina. Būtent kapitalistinėje ir genderistinėje transgresijoje žmogus, kaip ir visa kita, yra pati tikriausia ropė. Medžiaga, produkcija, technologija, socialiai ir biologiškai perbraižoma masė, kuriai neva turi galioti žmogaus teisių apsauga. Tų pačių žmogaus teisių, kurios istoriškai kilo iš žmogiškosios prigimties postulavimo, tačiau dabar jų jau šaukiamasi, kad būtų apsaugota žmogaus prigimties transgresija.
Genderizmas yra nevykęs, prieštaringas kapitalistinio mašininio reprodukavimosi (perdirbimo) ir klasikinio liberalizmo žmogaus teisių lydinys.
Vizualiai genderistinė ne-ropiška Laisvė atsispindi Berlyno gėjų parade – Didžiojoje Transgresijos Šventėje. Iš penio patrankos šaudomos putos ir yra tikroji biologinėje pliurzėje paskendusio žmogaus laisvė. Jau apsireiškė Antikinį herojų pakeisiantis Kopūstas.——————————————————————————————————————-
„Galbūt kaip tik taip ir pasirodo didžiausias tikėjimo paradoksalumas bei mįslingumas, kurį yra puikiai nusakęs S. Kierkegaard‘as: tikėjimas – tai absoliutus santykis tarp dviejų absoliutų: taškinio tikėjimo subjekto ir taškinio tikėjimo objekto. Pabrėžkime: absoliutus santykis, taigi santykis, įveikiantis patį santykiškumą, susinaikinantis kaip santykis ir subjektą tarsi suglaudžiantis su pačia tikrove kaip absoliutaus intensyvumo šaltiniu. Ir, kaip sakėme, šitoks susiglaudimas įvyksta tik per radikalią perskyrą, atsitraukimą, priešstatą, išsiskyrimą, atitolinimą, nutolinimą – per dviejų taškinių absoliutų perskyrą. Nieko keisto: susiglausti gali tik tai, kas atsiskyrę; lyčių susiglaudimo orgazminė tikrovės misterija įmanoma tik todėl, kad vyras ir moteris netikroviškoje būklėje yra pačios skirtingiausios, viena nuo kitos labiausiai nutolusios būtybės. Jei nebūtų moteriškumo ir vyriškumo dviskyros, nebūtų įmanomas ir šių absoliučių priešybių susiglaudimas, kuris kartu yra susiglaudimas su orgazminės misterijos partnerio absoliučia tikrove. Kūnas iš pradžių turi būti duotas kaip vyro kūnas – moteriai arba kaip moters kūnas – vyrui: tik šitokia radikali dviskyra užtikrina kūno tikroviškumą, įvykstantį orgazminėje kūno-savaime ontofanijoje“. (A.Šliogeris, „Alfa ir omega“, 1999, Vilnius: Pradai, p. 39).
tiesos.lt