Aktualijos

Andrius Švarplys. D. Trumpas ir NATO sąjungininkai: kas pasimatė per rusiškų dujų suvartojimo statistiką

Written by Biciulystė Siūlo · 2 min read
Andrius Švarplys. D. Trumpas ir NATO sąjungininkai: kas pasimatė per rusiškų dujų suvartojimo statistiką Atkreipkime dėmesį į statistikos naudojimą didžiojoje politikoje.

4% Vokietijos suvartojamos energijos ateina iš Rusijos dujų: „If Russia provides 40 percent of the fuel that generates 10 percent of Germany’s power, that’s 4 percent of the country’s energy production (though both numbers are growing).“, Washington Post, liepos 11 d.

9%: „In fact, Russian natural gas will meet just a sliver of Germany’s energy needs; currently, that figure is 9 percent.“, Washington Post, liepos 12 d. Ir taip pat: dailykos.com.

Apie Vokietijos suvartojamą rusiškų dujų kiekį:

40%: „Overall, roughly 40% of Europe’s gas imports come from Russia, according to the agency.“ (businessinsider.com)

75%: „The EU’s statistics agency, Eurostat, says that Russia is responsible for up to 75% of Germany’s total gas imports“. (dailymail.co.uk)

Skaičiai skiriasi dvigubai.

Trumpas tikrai suklydo pasakydamas, kad 60–70% energijos Vokietija gauna iš Rusijos, akivaizdžiai turėdamas omeny dujas, o ne apskritai energiją. Žinoma, tai neleistina klaida didžiosios politikos retorikoje. Kita vertus, vis dažniau susidaro įspūdis, kad Trumpas sąmoningai naudoja Twiterio retoriką, kad sukeltų kuo didesnį ažiotažą, kuriame jis, kaip TV žvaigždė, tvarkanti pasaulio reikalus, jaučiasi geriausiai.

Liberalų laikraščiai dabar mėgaujasi „demaskuodami“ D.Trumpą. Į chorą įsijungia visos didžiausios Vakarų medijos: CNN, BBC, New York Times, Washington Post, Business Insider ir masė kitų. Jų žinia ta, kad Vokietija nėra priklausoma nuo Rusijos, kad A. Merkel Vokietija įvedė sankcijas Rusijai ir kad „Siemens“ sustabdė vėjo jėgainių turbinų tiekimą Rusijai (po to, kai buvo pričiupta už rankos gabenanti jas tiesiai į Krymą!), o Trumpas ir vėl apsikvailino ir varo pleištą į sąjungininkų vienybę.

Sau įprastu stiliumi nueina į piktybinį trolinimą: „Gal tuomet Kanada valdo JAV?“ (observer.com), tarsi visai nebūtų skirtumo tarp Rusijos ir Kanados. Netgi suranda Šaltojo karo istorikus, kurie aiškina apie tai, kad tuomet (ir, suprask, dabar) šalių susisaistymas energetikoje suteikia saugumą tarptautinei sistemai!

Argi tai ne iš Rusijos esminio repertuaro? (žr. dvi citatas įrašo gale).

Vis dėlto tame tarptautiniame liberalų šaršale pasimeta esmė. O ji yra tokia: Vokietija ir mūsų sąjungininkai Vakarų Europoje nemato Rusijos kaip grėsmės, vertina energetinius projektus kaip grynai ekonominius, apleido saugumo sritį, nes nesiruošia kariauti su Rusija (ir su niekuo, tiesą sakant, armija virsta taikos palaikymo misija), o pagrindines išlaidas saugumui – NATO – jau senai perleidę JAV pusei: net 90%.

Būtent tai D.Trumpas ir pasakė dabar NATO susitikime Briuselyje. Amerika nenori mokėti už Europos saugumą, kai pati Europa lyg niekur nieko prekiauja su Rusija prieš NATO interesus.

Akivaizdu, kurioje pusėje atsiduria Lietuvos interesai. … net jeigu D.Trumpas neturi jokios vertybinės saugumo koncepcijos, o į viską ir visus žiūri per verslo pobūdžio konkuravimo prizmę. Ir net jeigu jis daugiau susirūpinęs ne saugumu, o amerikietiškų skalūnų dujų pardavimu Europai. Pusė yra aiški.

Mes juk nenorime atsidurti šioje kairuoliškojo liberalizmo stovykloje, kuri gerus tris dešimtmečius valdo Vakarų Europą (žadėtos dvi citatos):

„Schroeder’s post-chancellorship business dealings have long raised suspicions among Germans over his political legacy, but many are still willing to defend his now-most controversial project. Nord Stream 2 always also reflected a willingness among many Germans on the left and right of the political spectrum to engage Russia, rather than to provoke it. The plans were drawn up at a time when Russia appeared eager to engage with the West – and many Germans still see Russia more positively than other countries do. The Germans’ hope on that front may also be based on their long dealings with the Soviet Union throughout the Cold War, when open hostility and more low-key co-operation went hand in hand.

While gas supplies are now raising concerns over the risks they may pose to international security, they were actually seen as a way to prevent conflicts during the Cold War. „Long-term energy diplomacy became a carefully built link which guaranteed co-operation even during political crises,“ argued German historian Frank Bösch, who analyzed West German government records. „Natural gas pipelines implied mutual trust within a stable relationship, which led to further collaborations, including co-operation in nuclear power,“ he explained.“ (thespec.com)

„Germany refuses to see that large energy projects also have a political dimension,“ said Marco Giuli, an analyst at the European Policy Center. „For the German side there is no contradiction, the general take in Germany is that energy policy is a full component of commercial, economic policy and the decision should be entirely left to commercial actors.“ (nytimes.com)

Niekas nenori įvardinti karaliaus nuogumo: nei nuo girtumo svirduliuojančio Europos Komisijos pirmininko J.C.Junckerio, nei Vakarų Europos draugiškumo Rusijai.