Pats A.Ramanauskas pogrindžio sąlygomis rašytuose atsiminimuose pažymėjo: „Kiekvieno partizano indėlis Lietuvos laisvinimo kovon, jo išgyvenimai partizanavimo laikotarpiu yra atskira paslaptinga istorija. Tie paslaptingos istorijos lapai bemaž be išimties užantspauduojami to paties partizano krauju bei gyvybe ir nusinešami amžinybėn, iš kurios jau nebeįmanoma jų susigrąžinti ir perskaityti.“ Laimei, dalis A.Ramanausko-Vanago ranka prirašytų ir kruopščiai slėptų sąsiuvinių išliko. Būtent jie šiandien padeda rekonstruoti ne tik paties partizanų vado, bet ir Dainavos partizanų apygardos ir viso LLKS veiklos epizodus. Lemiamas sprendimas A.Ramanausko kelias į ginkluotą pogrindį ir jo vadovybę kiek skyrėsi nuo daugelio jo bendražygių: daug kur partizanų padalinių ir apygardų vadais tapo į mišką pasitraukę Lietuvos kariuomenės karininkai. A.Ramanauskas, nors ir ragavęs karo mokslų, nebuvo karys iš prigimties. Priešingai, jis buvo pasirinkęs taikią mokytojo profesiją ir tikėjosi šį mėgstamą darbą dirbti visą gyvenimą. Tačiau atėjus lemtingai valandai A.Ramanauskas nedvejodamas paims į rankas ginklą ir nepaleis jo visus vienuolika kovos metų.
Be to, kitaip nei daugelis miškuose su okupantais kovojusių partizanų vadų, A.Ramanauskas gimė ne Lietuvoje ir tėvynę pirmą kartą išvydo būdamas trejų, kai 1921 metais drauge su JAV gyvenusiais tėvais sugrįžo į Lietuvą. Dzūkijoje, pasienyje su Lenkija, Būdvietyje (Lazdijų valsčius, Seinų apskritis) Ramanauskai įsigijo ūkį. 1936 metais baigęs Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją A.Ramanauskas jau tvirtai žinojo, kad nori tapti mokytoju, tad išvyko studijuoti į Klaipėdos pedagoginį institutą. Būtent ši aplinkybė netrukus privers būsimą partizanų vadą pirmą kartą susipažinti su karyba ir ginklais.
Uostamiestyje tuo metu jau kvepėjo paraku. Lietuviškai Klaipėdos krašto administracijai buvo vis sunkiau kontroliuoti vietos nacius, kurie nuolat provokuodavo konfliktus tarp lietuvių ir vietos vokiečių, vis garsiau ir įžūliau reikalaudami prijungti kraštą prie Trečiojo reicho. Kaip žinoma, viskas baigėsi 1939 metų kovo 20 dienos ultimatumu, kuriuo nacių Vokietija reikalavo grąžinti jai vienintelį Lietuvos uostą. Po trijų dienų mieste jau plevėsavo vėliavos su svastikomis, o Teatro aikštėje iš balkono kalbą rėžė pats Adolfas Hitleris. Ir visa tai vyko praėjus vos metams po to, kai Lietuvos valdžia nuolankiai priėmė Varšuvos ultimatumą, faktiškai padovanodama Lenkijai mūsų sostinę.
Ką tik institutą baigęs A.Ramanauskas suprato, kad grėsmė Lietuvos valstybei didės ir toliau, todėl reikia būti pasirengusiam ginti savo kraštą. Taigi jaunas mokytojas, užuot skubėjęs į klasę, įstojo į Kauno karo mokyklą, kurioje įgijo karybos žinių. Dabar jis buvo pasirengęs bet kurią akimirką stoti į kovą už savo šalies laisvę. Tačiau lemtingais 1940-aisiais šių žinių neprireiks. Birželio 14-ąją Lietuvos valdžia priėmė dar vieną – šį kartą jau Maskvos – ultimatumą ir įsileido į šalį papildomus Raudonosios armijos dalinius, tuo sudarydama sąlygas mūsų valstybės okupacijai ir sunaikinimui. Taigi Karo mokyklos paskutiniosios laidos absolventas atsargos leitenantas A.Ramanauskas grįžo į Dzūkiją ir įsidarbino mokytoju Krivinių mokykloje netoli Druskininkų. 1941 metų birželį, prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, jaunas mokytojas įsijungė į Birželio sukilėlių gretas. Tačiau kitaip nei Kaune, Druskininkų apylinkėse Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) kovotojams nelabai buvo kas veikti – Raudonosios armijos daliniai iš šio rajono dingo beveik akimirksniu, tad vietos aktyvistams beliko tik palaikyti viešąją tvarką. Po šešių savaičių galutinai suformuota vokiečių civilinė administracija išvaikė ir Laikinąją Vyriausybę, ir LAF. Dzūkijos sukilėlių būriams neliko nieko kita, kaip išsiskirstyti. A.Vanagas persikėlė į Alytų ir įsidarbino dėstytoju miesto mokytojų seminarijoje. Reikėtų pabrėžti, kad šis likimo posūkis padovanos būsimam partizanų vadui asmeninę laimę, kuri, deja, bus trapi ir skausminga. Tarp meilės ir pareigos Tačiau apie tai – kiek vėliau. O kol kas grįžkime į 1944-ųjų liepą, kai per Dzūkiją vėl persirito sovietų ir nacių karo frontas. Jau po poros savaičių raudonieji okupantai paskelbė mobilizaciją ir dauguma krašto vyrų, nenorėdami kovoti ir žūti už stalininę imperiją, ėmė trauktis į miškus. A.Ramanauskui trauktis nebuvo būtinybės – mokytojų į kariuomenę tuomet neėmė.
Tačiau tai nereiškė, kad jauną mokytoją okupantai paliko ramybėje. Priešingai – juo ėmė domėtis enkavėdistai, primygtinai siūlyti tapti sovietinio saugumo informatoriumi. Galimas dalykas, kad ši aplinkybė buvo paskutinis lašas, privertęs A.Ramanauską pasitraukti iš legalaus gyvenimo ir stoti į ginkluotą kovą su okupantais.
1945 metų pavasarį jis užmezgė ryšius su miškuose prie Alovės įsikūrusiais kovotojais, o balandžio 25 dieną įstojęs į Nemunaičio apylinkėse veikiantį būrį iš karto tapo jo vadu. Tai, ką tuomet išgyveno partizano kelią pasirinkęs mokytojas, galime suprasti iš jo dienoraščio. Lemtingąją balandžio 25 dieną jis vėliau prisimins taip: „Užėjau dar į savo auklėtinių klasę… Vien tik mokytojas gali suprasti, kiek daug tada išgyvenau. Juk turėjau palikti savo mėgstamą darbą, palikti tuos, kuriais rūpinausi, auklėjau, palikti kolegas, kurie buvo tikri lietuviai. Turėjau palikti savo profesiją, kuri, tikėjausi, bus iki mano mirties, ir dar daug ką brangaus…“
Žodžiai „dar daug ką brangaus“ greičiausiai slepia sprendimą vardan meilės tėvynei aukoti meilę moteriai. Mokytojaudamas Alytuje A.Ramanauskas pamilo seminaristę Birutę Mažeikaitę. Pasitraukdamas iš legalaus gyvenimo jis puikiai suprato, kad dviejų jaunų žmonų keliai gali išsiskirti visiems laikams. Vis dėlto porai bus skirta kitokia lemtis: drauge jie išbus dar beveik dvylika metų.
Prieš pat baigiamuosius egzaminus seminarijoje bendramokslė informavo sovietinį saugumą apie Birutės ryšius su miškan pasitraukusiu buvusiu mokytoju ir merginai tik per stebuklą pavyko ištrūkti iš enkavėdistų nagų. Likti Alytuje buvo neįmanoma, tad B.Mažeikaitė skubėjo į mišką pas savo mylimąjį. Nuo šiol B.Mažeikaitės laukia partizano žmonos dalia. Jie susituoks spalio 7-osios naktį akylai kovotojų saugojamoje Nedzingės bažnytėlėje. Kurį laiką B.Ramanauskienė svetima pavarde dar mokytojaus poroje mokyklų ir bus partizanų ryšininkė. Tačiau, sovietų saugumui minant ant kulnų, moteris bus priversta slapstytis. Padėtį komplikuos ir tai, kad B.Ramanauskienė laukiasi.
1948 metais svetima pavarde Vilniuje, padedama pažįstamo gydytojo, ji pagimdys dukrą Auksutę, kurios iki septynerių metų lauks gyvenimas slapstantis vienkiemiuose ir partizanų žeminėse. Ir vis dėlto šeima kiek galėdama bus kartu iki pat suėmimo, po kurio A.Ramanausko lauks budelio kulka, o jo žmonos – ilgi metai lageriuose. Apie tai, kokiomis baisiomis aplinkybėmis žmona paskutinį kartą pamatys vyrą, o dukra – tėvą, sužinosime kiek vėliau. O dabar grįžkime į 1945-ųjų pavasarį ir prisiminkime sąlygas, kuriomis A.Ramanauskui teko pradėti partizano kelią. Buvęs mokytojas į kovotojų gretas įsiliejo tuo metu, kai pirmasis ginkluotos kovos etapas, kurį pradėjo Lietuvos laisvės armija (LLA), jau buvo pasibaigęs. (Išsamiai apie LLA kovas rašėme prieš dvi savaites.) Paskutinėmis 1944 metų dienomis žuvo pirmasis LLA vadas Kazys Veverskis-Senis, ankstyvą pavasarį buvo suimtas jo pareigas perėmęs Adolfas Eidimtas, faktiškai buvo sunaikintas ir visas organizacijos štabas. Vieningo pasipriešinimo centro, kurį mėgino sukurti LLA vadovybė, nebebuvo. Juo labiau – Dzūkijoje, kur LLA beveik neveikė. Ginkluotam pogrindžiui teko organizuotis iš naujo. Kaip jau minėjome, vos įsijungęs į partizanų gretas A.Ramanauskas tapo Nemunaičio būrio vadu ir pasirinko Vanago slapyvardį. Kodėl jis pasivadino būtent tokiu vardu, pats buvęs mokytojas prisiminimuose neaiškina. Galima tik spėti, kad tokiam pasirinkimui įtakos galėjo turėti ginkluoto pasipriešinimo pirmtakės LLA kovinių padalinių pavadinimas – Vanagai. Šiaip ar taip nuo pirmųjų vadovavimo būriui dienų A.Ramanauskas-Vanagas iškėlė sau uždavinį vienyti išblaškytas kovotojų grupes ir netrukus iš jų subūrė maždaug 140 vyrų kuopą.
Kur ilsisi A.Ramanausko-Vanago palaikai, žinoma tik jo budeliams. Partizanų vado atminimą šiandien saugo paminklas Alytuje, koplytstulpis Merkinėje, jo vardu pavadinta gatvė Kaune. Atkurtos nepriklausomybės laikais A.Ramanauskui buvo suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis ir du Vyčio kryžiaus ordinai. Tačiau ne mažesniu įvertinimu galėtume laikyti ir prieš aštuonerius metus, minint A.Ramanausko-Vanago žūties 45-ąsias metines, ištartus partizanų vado sesers žodžius: „Ateik, tu vėl reikalingas, mes vėl klystkeliais einame.“
Lietuvos žinios